(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas)
Kunigas – Šventoji Dvasia
Kitas veiksmas, kurį padarė Motinėlė – paėmė mano ranką ir pervedė mane per kambarį. Iš kitos kambario pusės atėjo Romos katalikų bažnyčios kunigas, apsirengęs šventais rūbais. Кai mes susitikome, Motinėlė paleido mano ranką, o kunigas apėjo ir pabandė mane paimti už rankos ir apkabinti.
Aš su siaubu atšokau, nes per visą tą laiką vienuolyne kunigas nebuvo prie manęs priėjęs tokiu būdu. Visada kunigai buvo geri, mandagūs ir atidūs. Buvo kažkas familiaraus jo prisilietime, kažkas ištvirkusio dabartiniame jo žvilgsnyje, ir tai įžeidė mane, nors ir nesupratau, kas konkrečiai. Aš išsiplėšiau rausdama nuo sumišimo ir pasipiktinimo: “Kaip jums ne gėda?“. Aiškiai jaučiau prievartą ir tai, kad man gresia pavojus. Jis paraudo ir labai supyko ant manęs, kad atsisakiau ir atstūmiau jo bandymą įvesti mane į „vedybinį guolį“.
Matyt, Motinėlė klausėsi, kas vyksta, nes greitai sugrįžo, pašaukė mane bažnytiniu vardu ir pranešė man, kad kai vienuolyne pabūsiu kurį laiką, aš nebesistebėsiu ir nebesipriešinsiu. Ji pasakė, kad iš pradžių visos vienuolės jautė tą patį ir griežtai priminė „vestuvių ceremoniją“, kurią aš įvykdžiau ir apie mano įžadus. Vienuolyno Motinėlė pasakė, kad kunigo kūnas... yra pašventintas, todėl tai, ką jis daro, nėra nuodėmė. Aš buvau siaube ir isteriškai ėmiau raudoti, o galvoje sukosi mintys, bet aš atsisakiau priimti tai, ką girdėjau.
Motinėlė labai supyko ir sausai pasakė:“Kaip Šventoji Dvasia įdėjo sėklą į Mergelės Marijos įsčias ir gimė Jėzus Kristus, taip ir kunigas yra Šventoji Dvasia, todėl vienuolėms nėra nuodėmė nešioti jo vaikus“.
Idealai atrodė juokingi
Negalėjau patikėti savo ausimis. Buvau apgauta ir buvo pernelyg vėlu, kad pasukčiau atgal! Šis baisus Motinėlės pareiškimas įsiutino mane. Kai man leido kalbėti, aš pasakiau:“Motinėle, kodėl jūs nepasakėto to iki man priimant amžinuosius įžadus?“. Ji kietai suspaudė lūpas ir tylėjo.
Ar reikia kalbėti, kad buvau ištikta stabo ir siaubo nuo to, ką ji pasakė. Tai buvo panašu į neįtikėtiną košmarą. Visi tiltai buvo sugriauti ir nebebuvo kelio atgal – nebegalėjau išeiti iš vienuolyno. Aš isteriškai ėmiau šaukti ir sakiau kunigui, kad noriu namo, prašiau paskambinti mano tėvui, motinai, kad jie atvažiuotų ir paimtų mane namo. Nenorėjau turėti nieko bendro su šituo. Visos mano iliuzijos buvo sugriautos ir negalėjau pakelti vaizdo to, kas taip netikėtai užgriuvo ant manęs.
Aš papasakojau, kad prieš išvykstant į vienuolyną, kai man buvo 13 metų, mama man pasakė, kad pati savo rankomis iškas man kapą ir palaidos mane, jei aš prarasiu nekaltybę. Kadangi aš nieko neišmaniau apie seksą, ji vėliau man paaiškino. Кai aš tai papasakojau kunigui ir Motinėlei, jie... stovėjo ir juokėsi kaip kvailiai. Jiems mano naivumas ir nekaltas pasitikėjimas atrodė linksmas ir juokingas.
Popiežiaus nuosavybė
Kai įvyksta tokio mąsto išdavystė, galiu pasakyti, kad jūs liekate visiškai vieni. Aplink jus nėra nė vieno, kuris suprastų ar padėtų, greitai ateina pribloškiantis beviltiškos situacijos suvokimas. Tai panašu į nepakeliamą košmarą, kai atrodo, kad sapnuoji, bet tai realybė – ne sapnas, o siaubinga realybė.
Dabar aš buvau Romos sistemos ir Romos popiežiaus nuosavybė ir Motinėlė perdavė mane ištvirkusiam kunigui, kuris pasityčiodamas pakvietė mane į „vestuvinį guolį“. Aš atėjau į vienuolyną ne kad pasidaryčiau blogesnė ir sugesčiau, bet kad tapčiau šventa moterimi ir atiduočiau savo širdį ir gyvenimą Dievui. Aš tvirtai atstūmiau jį, buvau pakankamai tvirta, kad paskelbčiau karą prieš jo norus. Buvau pasiruošusi savo garbę ginti iki paskutinio kraujo lašo.
Kai pasirašiau įžadus savo krauju, aš nesupratau baisumo to, ką aš padariau. Aš atsisakiau visų žmogaus teisių, kad tapčiau mechanišku, į robotą panašiu žmogumi. Nuo šiol aš negalėsiu sėdėti, stovėti, kalbėti ir gulėti be valdžios leidimo. Мan leido matyti ir jausti tik tai, kas leidžiama.
Aš virtau beteise Romos katalikų bažnyčios hierarchijos marionete.
(bus daugiau)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą