Išgelbėti gyvybę – britų „Šindleris“ atšventė 105 metų jubiliejų

Čekijos prezidentas suteikė aukščiausią šalies apdovanojimą britui serui Nicholas Winton, kuris vos prasidedant II pasauliniam karui 1939 metais iš Čekijos organizavo masinę vaikų, daugiausia žydų, evakuaciją į Britaniją. Aštuoni traukiniai iš Čekijos išvežė 669 vaikus, kurie išvengė mirties nacių koncentracijos stovyklose. Beje, seras Nicholas Winton gegužės 19 dieną atšventė 105-ąjį gimtadienį Čekijos ambasadoje..

Nicholas Winton, kurį daugelis vadina britų „Šindleriu“ už pastarąjį žinomas žymiai mažiau.  Jis niekada nepasakojo apie šį savo poelgį ir nelaikė savęs didvyriu. Visuomenė apie jį sužinojo tik 1988 metais, kai televizijos laida That’s Life!  parodė jo susitikimą su keletu žmonių, kuriuos jis išgelbėjo ir kurie vadino save „Niki vaikais“. 2002 metais jis gavo riterio titulą.

1939 metais biržos makleris, kuriam tebuvo 29-eri, atvyko į Čekiją, po dviejų mėnesių vokiečiai užėmė Sudetų kraštą. Nicholas Winton rimtai domėjosi politika ir norėjo būti įvykių liudininku šalyje,kur per akimirką būti žydu tapo mirtinai pavojinga. Jis ėmė susitikinėti su šeimomis ir sudarinėti vaikų sąrašą, kuriuos būtų galima išvežti.Pirmas traukinys pajudėjo kovo 14 dieną, likus tik dienai iki Prahos okupacijos. Nicholas Winton grįžo į Britaniją ir sukūrė gelbėjimo operacijos planą -.surado lėšų, šeimas, kurios turėjo priimti vaikus, sutvarkė biurokratines kliūtis. Jo rūpesčiu kiekvienam vaikui buvo garantuota pinigų suma lygi  2500 dabartinių svarų arba 4220 dolerių, reikalinga kelionei.

Daugeliu atveju jis turėjo klastoti dokumentus, iš viso iš Prahos išvyko 8 gelbėjimo traukiniai, devintasis, turėjęs išgabenti dar 250 vaikų, nebespėjo – Vokietija užpuolė Lenkiją ir visos sienos buvo uždarytos.Vokiečių kareiviai neleido niekam sėsti į tą traukinį, praktiškai visi tie vaikai vėliau žuvo koncentracijos stovyklose.Daugelis tų vaikų turėjo brolius ir seseris, kurie spėjo išvažiuoti anglų gelbėtojo dėka.

Dabar gyvena apie 6 000 „Niko vaikų“ palikuonių. Po karo jis dirbo komisijoje, kuri atrinkinėjo nacių priplėštus daiktus – auksinius dantų protezus žmonių, sunaikintų dujų kamerose, akinių ir t.t. Tai, kas buvo galima – buvo parduota, lėšos panaudotos karo aukoms, o nenaudingi daiktai buvo palaidoti jūroje – atsisveikinimo ceremonijai vadovavo Nicholas Winton. Tai buvo jo pagarba žuvusiems. Vėliau jis dirbo labdaringame fonde, kuris rūpinosi pagyvenusiais žmonėmis,.

Iki 1988 metų apie jo vaikų iš Čekijos gelbėjimo operaciją nieko nebuvo žinoma. Jo žmona aptiko albumą su fotografijomis ir dokumentais, kurie pasakojo apie evakuaciją. Vėliau šeimos draugas perdavė aplanką BBC kompanijai, kuri susuko apie jį dokumentinį filmą. Šio filmo dėka jis galėjo susitikti su išgelbėtais vaikais. Jo garbei pastatyti paminklai JAV, Britanijoje ir Čekijoje.Jo vardu pavadinta maža planeta, kurią atrado čekų astronomai, nuo 2008 metų Čekija kelia jo kandidatūrą Nobelio premijai..

Nepaisant solidaus amžiaus seras yra geros sveikatos ir aiškaus proto. Kai prieš operaciją jo paklausė ligoninėje standartinio klausimo, jeigu sustotų širdis ar pageidautų, kad jį reanimuotų ar ne, jis negalvodamas sušuko:“Aišku, kad reanimuokit, gyvenimas, žinote,  velniškai geras dalykas, aš noriu gyventi“. 

"Korn" vokalistas Hedas - nuo susinaikinimo iki kūrimo

istorija apie sėkmės pasiekusios grupės "Korn" vokalistą Hedą - graži ir tikroviška istorija, pažvelgianti giliau į žmogaus sielą.

Kuo gyvena Afganistano krikščionys

Tai liudijimas afganų moters, apie tai, kad Jėzus gyvas ir šioje šalyje.

Buvusi pornoaktorė: "Ačiū, Jėzau, aš - namuose"

Viena iš sėkmingiausių, jei taip galima pavadinti, pornoaktorių "Maxim" - Džena Presli, išsivadavo iš pornografijos gniaužtų. Jos karjeroje - 275 filmai suaugusiems. O Džena Presli yra vos 26 metų. Istorija yra tipiška - narkotikai, prostitucija, bandymai nusižudyti. Kol nesutiko pamokslininkų iš organizacijos  XXXChurch, kurie padeda priklausomiems nuo pornografijos.

Džena Presli nuo 15 metų sukosi pornografijos versle - jai patiko iš pradžių, kad ja žavėjosi, vadino gražia, nuo 18 metų per dieną nusifilmuodavo 2-3 epizoduose. "Dirbo" be išeiginių, kol ėmė jaustis kaip robotas, kai guminė Barbė... Prislėgė didžiulė tuštuma, nebebuvo jokių emocijų... 

"Aš ieškojai meilės, nes niekada jos nesutikau, bet ne ten. Mes - moterys, mes nusipelnome meilės, bet toje industrijoje jos negausime",- sako ji. 

Dabar 7 metai pornografijoje - jau praeitis."Aš radau Dievo meilę ir niekuomet nebegrįšiu atgal.Ačiū, Jėzau. Aš Jį radau.Aš -namuose", - sako buvusi pornoaktorė.

Išgelbėti gyvybę

Žmonės peržengia ideologijas. Nepaisant ilgametės neapykantos, priešiškumo ir nesupratimo, žmonės randa jėgų įveikti skiriančius barjerus, ypač kai patiria bendrą skausmą. Žydų šeima išgelbėjo palestiniečio berniuko gyvybę, paaukojusi jam savo mirusio vaiko inkstą. Sprendimas buvo sunkus abiems šeimoms.
Trimetis Naomas Noaras iškrito iš 4 aukšto ir patyrė traumas, kurios nebeleido gyventi. Po konsultacijos su rabinu, šeima nusprendė Naomo inkstą paaukoti kuriam nors operacijos laukiančiam vaikui. Jakubas Ibhisadas, 10-metis palestinietis, gydėsi Jeruzalės ligoninėje jau 7 metus, jo artimųjų inkstai persodinimui netiko. Žydų gydytojai paprašė paaukoti inkstą neizraeliečiui, šeima sutiko.
"Žinojimas, kad aš kažkam išgelbsčiu gyvybę, suteikė man užtikrintumo. Tai buvo nelengas pasirinkimas, bet aš jį padariau ir džiaugiuosi, nesvarbu, kad tai palestinietis berniukas, bet aš tikiuosi, kad tai atneš mums taiką",- sakė berniuko mama.
"Tai vienas iš didžiausių ir labiausiai jaudinančių indėlių į taikos procesą",- telefonu šeimai dėkojo Izraelio prezidentas Šimonas Peresas.
"Neturiu žodžių, kad padėkočiau šeimai, kuri išgelbėjo mano sūnų. Mes išgyvenome ilgus metus skausmo, kai mano sūnui reikėjo dializės. Dėkojame ir tikimės, kad Dievas palaimins šią šeimą ir duos šiai šeimai dar vieną vaiką", - sakė Jakubo tėvas Samiras.

Pažiūrėkit į šį vaiką - taip atrodo Dievo generolai

Liudijimas iš Brazilijos. Aišku, sunku suprasti, apie ką kalba ši 13 metų mergaitė Andressa Barragana. Bet labai gražu. Ji taip myli Dievą ir tarnauja misioniere - atvedė pas Kristų per 100 žmonių, dalyvavo jų krikšte, daugybei tapo pavyzdžiu... Taigi, nepaisant jauno amžiaus ji padarė tiek, kiek daugelis krikščionių nepasiekia per visą gyvenimą.   Andressa Barragana žuvo automobilio avarijoje būdama vos 14 metų. Tikras Dievo generolas.

Švyturys - gimusi be akių ir nosies

 

"Drudge Report" pasakoja apie mergaitę, kuri gimė be akių ir nosies.  16 metų Kesidi Huper yra vyriškumo pavyzdys požiūryje į gyvenimą.

Kesidi Huper lanko mokyklą Šiaurės Karolinoje, specialią mokyklą akliesiems, planuoja karjerą įgarsinime ir radijuje ir susidoroje su visomis problemomis. Neseniai ją kaip kandidatę iškėlė kerlingo komandos stipendijai.

Jos mama pasakoja, kad Kesidi yra labai komunikabili, kai jie kur eina, ji prašo mamos:"Pasodinkit mane prie baseino, aš susidraugausiu su žmonėmis". Ji mėgsta kalbėtis ir labai pasitiki savimi. Kai ji pirmą kartą apsilankė aklųjų mokykloje 5 klasėje, ji pasakė:" Mama, ten visi akli, todėl aš - normali". Nuo 11 metų jai atliekamos operacijos norint suformuoti nosį ir mergaitė tuo džiaugiasi, kad galės kvėpuoti kaip visi ir jausti kvapus. "Kaip ir visi - turėsiu tikrą nosį",- sako ji.
Bet mergaitė vis tiek liks akla. Ką ji apie tai mano, kaip ji susidoros su kitais sunkumais? "Sunkumai bus visada,- sako Kesidi,- man nereikia, kad būtų lengva, man tiesiog reikia, kad būtų įmanoma"... Kesidi pamoka mums - nustokite nuolat apgailestauti, gyventi nusivylime, nustokite kaltinti kitus ir ieškoti lengvo kelio.

 Pagal CNL

Čigonas - gyvenimas kažkas daugiau negu tik problemos

.

Bosnijoje ir Hercegovinoje 30 metų čigoną Darmin Jėzus pašaukė naktį. Sarajeve krikščionys aplankė čigonų šeimą, maža mergaitė Aldina pradėjo lankyti bažnyčią. 

Vieną savaitę, kai savanoriai atvyko į namus pasiimti Aldiną, jie pamatė, kad Darmin irgi jų laukia, todėl jis irgi nuėjo į bažnyčią.  Darmin ir jo žmona Elmina, buvo labai sujaudinti ir paprašė po tarnavimo melstis už juos. 

 Elmina ėmė skaityti Bibliją, ir turėjo daug klausimų. Darmin vis kovojo su pykčiu ir niekada negalėjo tiesiog sėdėti ir mėgautis bendravimu.Maždaug po dviejų savaičių Darmin sapnavo. Sapne Jėzus atėjo ir atsisėdo ant sofos ir šnekėjosi su juo. Darmin papasakojo Jėzui, kad jis mano, jog gyvenime turi būti kažkas daugiau, nei tik problemos.Jėzus Darmin atsakė: "Aš esu gyvenimas!"Darmin nuvyko į namų grupės susirinkimą ir ieškojo, kaip susitikti su Dievu, ir jis meldėsi priimdamas Jėzų kaip savo Gelbėtoją.

Sibiro atsiskyrėliai

Kai žmonės supranta, kaip reikia atsiskirti nuo pasaulio kad nesusiteptų... Istorija apie tai, kas iš to išeina. Man gražūs tie žmones ir jų sprendimas gyventi taip. Tačiau ar to reikia Dievui ir ar tokie dalykai padeda tapti dvasingesniu?

Carman: "Šito pasaulio aš tyliai nepaliksiu"

Žymus krikščionių dainininkas Carmelo Domenic Licciardello (gimęs 1956), žinomas kaip Carman, paskelbė apie mūšį, kuris jo laukia - jam diagnozuotas neišgydomas kaulų vėžys. 
"Prieš savaitę man paskelbė diagnozę - kaulų vėžys, jis neišgydomas, man liko tik 3–4 metai... Rašau tai dėl kelių priežasčių.Pirma, noriu užbaigti visus gandus, antra, prašau jūsų maldų, trečia, noriu, kad žinotumėt, aš tęsiu tarnauti ir užkariauti sielas, kol tai galiu. Tarnavimas visada buvo mano gyvenimas. Turiu pašaukimą iš Dievo Jėzaus Kristaus evangeliją paliesti žmonių gyvenimus ir tai darysiu, kol Viešpats pasišauks mane namo. Prašau, neleiskite mano puslapiui Facebook’e tapti dienoraščiui, skirtam kovai su vėžiu.
Noriu jūsų prašyti - ateikite į mano koncertus, kai jie vyks jūsų mieste, atsiveskite netikinčius ir ligonius, visada melsiuosi už ligonius ir gilinsiu pažinimą.
Aš nepaliksiu šio pasaulio tyliai. Noriu, kad šėtonas žinotų, jog jis pasiuntė vėžį absoliučiai neteisingam italui. Turiu dar keletą nuostabių metų, labiausiai noriu, kad jūs gautumėte išgydymą nuo tų dalykų, kurie kelia grėsmę jūsų ateičiai... Grįžkime prie reikalų - turime darbuotis, kol dar diena ir dar neatėjo naktis".- paskelbė Carman savo puslapyje. 

Ką Dievas sujungė...

Pasirodo, ir pastoriams su pasauliniu vardu tenka paklusti Dievo žodžiui. Tik žavėtis galima tuo, kad kovo 3 dieną įvyko pakartotinė žinomo tarnautojo Beni Hino ir jo žmonos Siuzan vestuvių ceremonija. Šie žmonės surado jėgų paklusti Dievo žodžiui ir pažaboti savo egoizmą. Pastorius Džekas Heifordas, Siuzan tėvas, ir evangelistas Reinhardas Bonkė ne kartą kalbėjo apie šias sutuoktuves kaip apie antgamtinį įvykį. 

"Tai taip nuostabu, sakė R.Bonkė,- pakartoninė santuoka yra didesnis stebuklas už bet kokią įprastą santuoką. Matau kaip balzamo upė iš Gileado teka į milijonus sudaužytų santuokų".

Nuo godumo vaistų nėra

Perskaičiau išties šokiruojančią istoriją apie skūpumo ir godumo čempionę Hetty Green (1834—1916). Tai buvo pati didžiausia visų laikų skriaga. Savo laiku dėl savo skūpumo ir verslininkės gyslelės ji tapo pačia turtingiausia moterimi Žemėje. Tačiau tuo pačiu ji taip taupė, kad tai tiesiog netelpa galvoje. Sakykim, Hetty Green visada nešiojo tą pačią juodą suknelę, maitinosi tik pyragėliais, kurie kainavo pusę dolerio, nesinaudojo karštu vandeniu.  
Jos "ofisas" buvo banko vestibiulyje tarp čemodanų ir visokių dėžučių - tai jai leido nemokėti už patalpų nuomą. 
Hetty Green pastoviai keisdavo savo gyvenamąją vietą, apsistodama pigiuose moteliuose, kad jos nesusektų ir ji neatkreiptų mokesčių inspekcijos dėmesio. 
Bet ir tai niekis - kai jos sūnus susilaužė koją, ji gerai nusigrimavo, kad jos nepažintų ir nugabeno į visuomeninę ligoninę, kad nereiktų mokėti. Tačiau net ir užmaskuotą turtuolę personalas vis dėlto pažino, tada ji panikoje išbėgo lauk, palikdama sūnų. O jam, kadangi trūko pinigų gydymui, vėliau teko amputuoti koją. 
Kai pati Hetty Green susirgo ir jai reikėjo atlikti išvaržos operaciją už 150 dolerių, ji atsisakė (jos turtas siekė šiandienos ekvivalentu per 2 milijardus dolerių)... Po to patyrė keletą infarktų ir būdama 81 metų mirė. 
"Jis pasakė jiems: „Žiūrėkite, saugokitės godumo, nes žmogaus gyvybė nepriklauso nuo jo turto gausos“. Luko 12:15

Dievo pagalba nevėluoja

Izraelio armijos karys Joni Hebrone auštant buvo sužeistas teroristų snaiperio sargybos poste. Dalinyje visi miegojo, kulka pataikė į Joni, jis prarado sąmonę ir netekdamas kraujo lėtai mirė. Vienintelis, kuris išgirdo šūvį – jefreitorius iš gretimo dalinio, jis nubėgo ir rado Joni dar gyvą – puolė stabdyti kraują ir šaukėsi pagalbos. Tiesiogine prasme jis laikė jaunuolio gyvybę savo rankose. Atskrido sraigtasparnis ir Joni su gelbėtoju, kuris laikė užspaudęs žaizdą, po pusvalandžio jau buvo ligoninėje. Operacija buvo sėkminga. Iš ligoninės paskambino Joni tėvams, jie atvyko, gydytojas paaiškino, kad pavojus praėjo – įvyko tikras stebuklas, jei ne tas kitas kareivis, jų sūnus jau būtų miręs. Joni motina raudojo.

Joni tėvai tuoj pat panorėjo pamatyti tą kareivį, kuris atsidūrė toje vietoje, kad jį apkabintų. Tačiau jefreitorius, kuris buvo kartu atskridęs, sužinojęs, kad pavojus nebegresia, paprašė jį vėl nugabenti į dalinį. Kas ir buvo padaryta, beje, nespėta net jo vardo užrašyti.
Tolimesnės tėvų pastangos surasti gelbėtoją irgi pasirodė bergždžios, jefreitorius neskubėjo pasakoti kitiems to įvykio.
Paskui tėvų paieškos nusikėlė į antrą planą, nes Joni paleido iš ligoninės ir prieš grįžimą į dalinį kurį laiką jis praleido namuose. Jis dėdavo skelbimus į laikraščius, klausinėjo kareivių, bet negalėjo rasti. Galų gale Joni motina pasakė, kad Izraelis nėra didelė šalis ir ji nenusiramins, kol neras gelbėtojo.

Joni tėvai turėjo nedidelę parduotuvę Aštode, taigi ant jos durų jie prikabino skelbimą, kur aprašė istoriją.

Vieną rytą Joni motina pamatė moterį, kuri skaitė lapelį. Moteris buvo aiškiai susijaudinusi. Neseniai jos sūnus Jajiras papasakojo tėvams apie tai, kaip jis išgelbėjo kito dalinio kareivį Hebrone.

Susijaudinusios moterys susiskambino su sūnumis ir pasiūlė jiems paprašyti laisvadienio susitikti su motinomis.

Tėvai buvo laimingi, kai tą pat vakarą visi galėjo susitikti. Joni motina išbučiavo Jajirą ir pavadino jį savo sūnumi.

-Tu išgelbėjai ir mane, - rydama ašaras pasakė ji.

Po kiek laiko Jajiro motina pasišaukė savo naująją giminaitę į šalį. „Pažiūrėk į mane, ar tu pameni?“. „Kažkada prieš 20 metų gyvenau šalia jūsų parduotuvės, kas rytą ateidavau pieno ir duonos, o šį rytą aš buvau netoli ir nusprendžiau užsukti pas tave ir padėkoti tau už tavo gerumą.

Vieną kartą tu pastebėjai, kad aš buvau nusivylusi, tu švelniai paklausei, kas man yra, klausei taip švelniai, kad negalėjau tau atsakyti – girdėjau artimo žmogaus balsą. Man buvo labai sunkūs laikai, be to aš buvau nėščia... ir nemačiau kito sprendimo kaip abortas“.

Joni motinos veidas pasikeitė - ji prisiminė tą susitikimą. „Prisimeni, tu paprašei leisti, kad ir tavo vyras dalyvautų pokalbyje“...

 Dabar ji tikrai prisiminė. „Aš pamenu kiekvieną tavo žodį,- sakė Jajiro motina,- mes sėdėjome trise ir tu sakei, kad labai dažnai būna, kad sėkmė ateina tik per sunkius išbandymus, kalbėjai apie džiaugsmą būti motina, kad tu taip pat nėščia, kad ir tau ne tokie jau lengvi laikai, bet tu su džiaugsmu lauki savo vaiko, kad žydų kalboje moteriai pats svarbiausias žodis „ima“- mama. Tu taip karštai kalbėjai apie mano būsimą kūdikį, kad aš ėmiau matyti, kad jis jau ant mano rankų, o aš glostau ir bučiuoju jį. Tą dieną tu nugalėjai ir aš nusprendžiau susilaukti vaiko, dabar Dievas tau atlygino už tavo gerumą“.

„Ką tu sakai? Nejau Jajiras - tas pats vaikas, kuriam mes abi padovanojom gyvenimą?Tai Visagalis pasiuntė jį į pagalbą Joni tą ankstyvą rytą, kad išgelbėtų. Dabar mes abi turim po du sūnus. Tegu Dievas juos saugo!

Manekenė, netekusi rankos ir akies, neprarado dėkingumo

JAV Teksaso valstijos gyventoja Lauren "Lolo" Scruggs – modelis ir interneto madų parduotuvės įkūrėja ir redaktorė. Vos 24 metų Loren patyrė didelę tragediją: ji neteko rankos ir akies.

Praeitų metų gruodžio mėnesį besisukantis lėktuvo propeleris nukirto jai ranką ir sužalojo akį. Apie šią jos gyvenimą pakeitusią dieną ji pasakoja portale iamsecond.com („Aš – tik antras“), kuriame žmonės dalinasi savo kovų ir tikėjimo istorijomis.

Loren ir jos mama Šeril papasakojo, kiek kliūčių teko įveikti ir kiek palaiminimų jos gavo po šio nelaimingo atvejo.

„Kaip mama, jūs niekada nepagalvotumėt, kad jūsų vaikui teks išgyventi tokius dalykus,- sakė Šeril,- Negalėjau grąžinti jai rankos, negalėjau grąžinti akies. Bet aš žinau, kad ji turi gilų tikėjimą, ir aš žinau, kad Dievas bus mūsų uola“. Ji pasakojo apie operacijas, kelionę namo ir skausmingą atstatymą.

Loren pasakoja, kad grįžusi namo ir pradėjusi atsisakyti nuskausminamųjų vaistų, ji patyrė viską užliejančias depresijos ir neapykantos bangas. „Galvojau, kokia aš baisi, nė vienas vyras niekada manęs nepamils, jaučiau, kad mano gyvenimas sugriuvo“, - pasakoja Louren.

Gydytojai netikėjo, kad Loren atstatys savo asmenybę arba bent elementarius sugebėjimus. Bet per išbandymus įvyko stebuklingas išgydymas – Loren gavo naują tikslą gyvenime.

„Aš žiūriu į šį gyvenimą plačiau negu tik į save,- pasakoja Louren,- kas man atrodė labai svarbu mano karjeroje, pasirodė labai menka. Noriu panaudoti tai, per ką praėjau ir pasakyti jaunoms merginoms, kad mūsų išvaizda nėra tai, kad apsprendžia mus, kas lemia mūsų gyvenimą“.

Kapas palauks

Įveikęs vėžį JAV pamokslininkas Stivas Hilas, žinomas iš prabudimo Pensakoloje JAV, kai Dievas surinko 4 milijonus žmonių į šią vietą iš viso pasaulio, o šimtai tūkstančių išsigelbėjo, pats patyrė stebuklą. Nors jis vis dar gydosi nuo vėžio, bet jau nebėra arti mirties.

„Prieš dvejus metus aš miriau. Jei ne mano žmona ir dar keletas ištikimų krikščionių, aš jau būčiau miręs. Po keleto metų chemoterapijos man buvo likę kelios dienos gyventi. Jau buvo suplanuotos mano laidotuvės ir išrinkta kapo vieta. Dar dabar negaliu patikėti, kad esu gyvas. Daugiau kaip metus aš negalėjau prisiminti savo žmonos vardo. Bet Džerė buvo ištikima ir buvo šalia“, -sakė jis.

Besigydydamas 2011 metų gegužės mėnesį jis kentėjo nuo daugybės šalutinių chemoterapijos vaistų poveikio, gulėdamas mirties patale jis pasakė žmonai, kad jo daugiau nebegydytų. Žmonės patarė jai neklausyti sergančio vyro pageidavimų, bet ji paklausė vyro ir Viešpaties.

Stivas Hilas sako, kad niekada nepamirš savo pagrindinės maldos Jėzui, kai jam rodėsi, kad žemėje jis gyvena paskutines dienas: „Jėzau, Tu turi pasirinkimą.Mes –geriausi draugai ir aš pasitikiu Tavimi.Tu gali arba paimti mano gyvenimą ir leisti man numirti, kas pagal Bibliją yra laimėjimas, arba gali leisti man gyventi toliau ir aš atvesiu į Tavo karalystę dar milijoną žmonių“.  

Tai buvo prieš pusantrų metų.

Nors jis vis dar gydosi, bet tvirtėja ir ruošiasi įvykdyti savo misiją atvesti milijoną, kovodamas dvasinę kovą dėl pasveikimo. Kiekvieną dieną jis laiko dovana iš Viešpaties ir dėkoja už savo gyvenimo pratęsimą.

„Aš esu čia, kad laimėčiau sielas,- sako Stivas Hilas,- Aš – evangelistas ir pastorius. Dar nemačiau tokių dienų kaip šios, mes išgyvename pavojingus laikus. Esu čia ne tam, kad įsigyčiau draugų, esu čia tam, kad pamokslaučiau evangeliją“.

Etiopijos žydai švenčia Sigdą

Etiopijos žydai švenčia Sigdą - šventę, kuri pirmą kartą paminėta XV amžiuje. Savo šaknimis ši šventė tiesiasi į senovę, kai Etiopijos žydų bendruomenė ir jos kesai (šventikai), patyrė daugybę persekiojimų iš krikščionių pusės, manoma, kad ši šventė kilo apie VI amžių.
Sigdas simbolizuoja Toros priėmimą ir meilę Sionui. Etiopijos kesai buvo ištikimi tradicijai, net kai juos krikščionys išvydavo iš šalies, persekiodavo. Šimtmečiais ši bendruomenė matė vienintelį būdą išsaugoti savo gyvybes - žydų tautai vėl susirinkti.
Šiandien, nors didžioji jų dalis jau gyvena Izraelyje, Sigdo šventimas tęsiasi, nes jie mano, kad negalima laikyti sugrįžimo baigtu, kol nepastatyta Trečia Šventykla. 
Švenčiama paprasati ant kalno - susirinkę žmonės šaukiasi Dievo, kad juos grąžintų į Sioną.

Kaip tampama pasakų personažais – vieno daktaro istorija

Puikusis daktaras Aiskauda, kas jo nežino, tačiau bent jau Lietuvoje labai mažai kas žino, kad šis gerasis daktaras turėjo prototipą – realų žmogų, kuris gyveno ir dirbo Vilniuje. Tai daktaras Cemachas Šabadas – jis tapo daktaro Aiskaudos prototipu Korniejaus Čiukovskio pasakoje „Daktaras Aiskauda".

Šis žydų kilmės gydytojas gimė 1864 m., o mirė 1935 m. Vilniuje. Apie jį sakoma, kad tai medicinos teoretikas, visuomenės veikėjas, bendruomenės lyderis, humanistas.

1889 metais jis baigė Maskvos universitetą, buvo socialistas. 1905 m. suimtas, pusmetį kalėjo Lukiškėse, nuteistas ištremti į Šiaurę, bet dėl sveikatos (gydydamas ligonius pats susirgo), ištremtas į užsienį. Tik1912 m. jam buvo leista grįžti į Lietuvą. Jis buvo renkamas Lenkijos Seimo nariu nuo Liaudies partijos. Iki mirties C. Šabadas buvo Vilniaus miesto tarybos narys. Kartu jis dalyvavo svarbiausių to meto litvakų organizacijų veikloje – buvo ir dabar veikiančių žydų organizacijų dalyvis. Dirbo Žydų ligoninėje ir Mishmeres Khoilym bendruomenės ligoninėje. C. Šabadas nors ir buvo Lenkijos senatorius, tačiau Lietuvos ir Lenkijos konflikto dėl Vilniaus metu viešai paskelbė nuomonę, jog Vilnius turi priklausyti Lietuvai, greičiausiai todėl, kad, jo manymu, tai labiausiai atitiko vilniečių interesus.

Trečiame dešimtmetyje C. Šabadas dirbo Mishmeres Khoylim ligoninėje, kuri teikė nemokamą pagalbą visiems Vilniaus vargšams. Dirbdamas gydytoju C. Šabadas suprato, kad nemažai Vilniaus miesto gyventojų ligų yra nulemta blogų gyvenimo sąlygų bei sanitarijos normų nesilaikymo.

Šioje srityje jis veikė labai aktyviai – nepasiturintys miesto gyventojai buvo šviečiami ir raginami laikytis švaros – rengiamos paskaitos, spausdinami ir dalijami įvairūs leidiniai, įkurta vasaros sanatorija vaikams (tuo metu miesto vaikai dėl blogo maisto, mažų butų ir priežiūros stokos dažnai sirgdavo tuberkulioze ir kitomis ligomis) C. Šabadas inicijavo ir įgyvendino projektą, kuris numatė paskirti kiekvienai mokyklai po gydytoją, vargšų vaikams tai dažnai būdavo vienintelė galimybė gauti medicininę priežiūrą.

Daktaras įgyvendino projektą „Pieno lašas“ – pirmą kartą Vilniaus miesto moterims, turinčioms kūdikius, buvo suteikti nemokami pieno, maisto ir drabužių daviniai. Per pirmuosius veiklos metus (1920) programoje dalyvavo 2270 vaikų.

C. Šabado vadovaujamos organizacijos OZE pastangomis Šopeno gatvėje įkurta našlaičių prieglauda. Nuo 1920 m. OZE rėmė 11 mokyklų valgyklų, kuriose kasdien valgė 2500 neturtingų vaikų.

Įgyvendindamas šiuos projektus C. Šabadas tapo žinomas visiems miestiečiams. Turtingiesiems todėl, kad be jų paramos ir dalyvavimo šios institucijos nebūtų galėjusios veikti ir spręsti administracinių klausimų. Vargšams todėl, kad dauguma neturtingų žydų bei nemažai kitų tautybių miestiečių naudojosi šiomis paslaugomis.

Miestiečių pagarbą ir meilę rodo ir tas faktas, kad daktaro laidotuvių dieną nedirbo ne tik žydų krautuvės ir organizacijos, bet ir miesto komunalinės tarnybos, bankai, užuojautos laiškus atsiuntė tiek Lenkijos, tiek Lietuvos vadovai, o laidotuvėse dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių.

Pasakos autorius K. Čiukovskis memuaruose rašo, kad su daktaru susipažino Vilniuje dar 1912 metais. „Jis buvo maloniausias žmogus, kokį man teko pažinti. Jis gydė vaikus ir vargšus nemokamai. Jeigu pas jį ateidavo negaluojanti maža mergaitė, tai jis dažniausiai vietoje vaistų paskirdavo pieno ar maisto davinius. Kitą dieną galėjai matyti tą pačią mergaitę pas daktarą atnešusią savo katiną, o po kelių dienų prie jo durų laukdavo būrys vaikų“.

Gal ir keista, tačiau literatūrinis herojus savo šlove pranoko daktaro darbus, tačiau iš kitos pusės – be C. Šabado darbų, nebūtų ir pasakos

Kiek kainuoja žmogaus gyvybė? Snaiperis Vasilijus Zaicevas

Artėja jubiliejus mūšio už Stalingradą, persilaužimo momentas Antrajame pasauliniame kare, kai Raudonoji armija sutriuškino nacistinės Vokietijos grupuotę. Tai buvo tikras pragaras abiejų armijų kariams, kur žmogus buvo bevertis.
Turbūt daugelis yra matę filmą "Priešas už vartų" apie šią kovą ir rusų snaiperį Vasilijų Zaicevą, įkvėpusį daugelį kovai.
62-osios Stalingrado fronto armijos, Tarybų Sąjungos didvyris snaiperis Vasilijus Zaicevas nušovė ten 242 vokiečius. Kaip jaučiasi didvyris? Pasirodo, kad ir neapykanta priešui ir net teisėta kova, kaip sakė istorikams V.Zaicevas, negali priversti žmogaus nejausti kančių už kito žmogaus, tegu ir priešo, nužudymą. "Nuo to laiko su nervais aš nesutariu. Nuolat purto šaltis",- liūdnai prisipažino snaiperis. 

Marksistas Jėzaus rankose

Čilietis Roberto Orellana savo muzika sujungė Andų, Karinų ir Argenitinos gaučų skambėjimą. Argentinoje jis įrašė savo pirmąjį albumą "Augimas" (1989), kuris atspindėjo, kad jo gyvenime įvyko pokytis. Būdamas paauglys, Robertas buvo vienas iš dainininkų ir maištininkų, kurie protestavo prieš Čilės diktatoriaus Augusto Pinocheto diktatūros daromas neteisybes. Dėl šios kovos ir marihuanos, jis pateko į kalėjimą, kur kaip pats sako, turėjo asmeninį susitikimą su Jėzumi Kristumi. Tai ir tapo jo kūrybos ištakomis, nes vėlesni albumai "Laisvė" 1991m., "Medžio šaknys "(1993) "Mano nauja meilė","Pietų vėjas"(1994) kalba apie jo tikėjimą. Vėlesnis albumas "Tierra del Fuego" (1999) kalba apie tai, kad pagrindinis sėkmės garantas gyvenime yra Dievas ir širdies nuolankumas. Kiekviename albume Roberto Orellana teigia, kad Jėzus yra mūsų amžina meilė ir kad jūs galite pradėti iš viską naujo, taip kaip pradėjo ir jis.

Garsioji dainininkė Ana German pasikrikštijo adventistų bažnyčioje

Garsioji sovietmečio dainininkė Ana German pasikrikštijo adventistų bažnyčioje, apie jos gyvenimą sukurtame seriale „Ana German: baltojo angelo paslaptis“ pasakojamas ir šis jos gyvenimo tarpsnis.
Beje, kūrėjai sužinoję, kad paskutinis dainininkės gyvenimo tarpsnis susijęs su noru tarnauti Viešpačiui ir krikštu septintos dienos adventistų bažnyčioje, kreipėsi į adventistus, kad padėtų autentiškai atkurti šią sceną.