Puikusis daktaras
Aiskauda, kas jo nežino, tačiau bent jau Lietuvoje labai mažai kas žino, kad
šis gerasis daktaras turėjo prototipą – realų žmogų, kuris gyveno ir dirbo
Vilniuje. Tai daktaras Cemachas Šabadas – jis tapo daktaro Aiskaudos prototipu
Korniejaus Čiukovskio pasakoje „Daktaras Aiskauda".
Šis žydų kilmės
gydytojas gimė 1864 m., o mirė 1935 m. Vilniuje. Apie jį sakoma, kad tai
medicinos teoretikas, visuomenės veikėjas, bendruomenės lyderis, humanistas.
1889 metais jis
baigė Maskvos universitetą, buvo socialistas. 1905 m. suimtas, pusmetį
kalėjo Lukiškėse, nuteistas ištremti į Šiaurę, bet dėl sveikatos (gydydamas
ligonius pats susirgo), ištremtas į užsienį. Tik1912 m. jam buvo leista grįžti
į Lietuvą. Jis buvo renkamas Lenkijos Seimo nariu nuo Liaudies partijos. Iki
mirties C. Šabadas buvo Vilniaus miesto tarybos narys. Kartu jis dalyvavo
svarbiausių to meto litvakų organizacijų veikloje – buvo ir dabar
veikiančių žydų organizacijų dalyvis. Dirbo Žydų ligoninėje ir Mishmeres
Khoilym bendruomenės ligoninėje. C. Šabadas nors ir buvo Lenkijos senatorius,
tačiau Lietuvos ir Lenkijos konflikto dėl Vilniaus metu viešai paskelbė
nuomonę, jog Vilnius turi priklausyti Lietuvai, greičiausiai todėl, kad, jo
manymu, tai labiausiai atitiko vilniečių interesus.
Trečiame
dešimtmetyje C. Šabadas dirbo Mishmeres Khoylim ligoninėje, kuri teikė nemokamą
pagalbą visiems Vilniaus vargšams. Dirbdamas gydytoju C. Šabadas suprato, kad
nemažai Vilniaus miesto gyventojų ligų yra nulemta blogų gyvenimo sąlygų bei
sanitarijos normų nesilaikymo.
Šioje srityje jis
veikė labai aktyviai – nepasiturintys miesto gyventojai buvo šviečiami ir
raginami laikytis švaros – rengiamos paskaitos, spausdinami ir dalijami
įvairūs leidiniai, įkurta vasaros sanatorija vaikams (tuo metu miesto vaikai
dėl blogo maisto, mažų butų ir priežiūros stokos dažnai sirgdavo tuberkulioze
ir kitomis ligomis) C. Šabadas inicijavo ir įgyvendino projektą, kuris numatė
paskirti kiekvienai mokyklai po gydytoją, vargšų vaikams tai dažnai būdavo
vienintelė galimybė gauti medicininę priežiūrą.
Daktaras
įgyvendino projektą „Pieno lašas“ – pirmą kartą Vilniaus miesto moterims,
turinčioms kūdikius, buvo suteikti nemokami pieno, maisto ir drabužių daviniai.
Per pirmuosius veiklos metus (1920) programoje dalyvavo 2270 vaikų.
C. Šabado
vadovaujamos organizacijos OZE pastangomis Šopeno gatvėje įkurta našlaičių
prieglauda. Nuo 1920 m. OZE rėmė 11 mokyklų valgyklų, kuriose kasdien
valgė 2500 neturtingų vaikų.
Įgyvendindamas šiuos
projektus C. Šabadas tapo žinomas visiems miestiečiams. Turtingiesiems todėl,
kad be jų paramos ir dalyvavimo šios institucijos nebūtų galėjusios veikti ir
spręsti administracinių klausimų. Vargšams todėl, kad dauguma neturtingų žydų
bei nemažai kitų tautybių miestiečių naudojosi šiomis paslaugomis.
Miestiečių pagarbą
ir meilę rodo ir tas faktas, kad daktaro laidotuvių dieną nedirbo ne tik žydų
krautuvės ir organizacijos, bet ir miesto komunalinės tarnybos, bankai,
užuojautos laiškus atsiuntė tiek Lenkijos, tiek Lietuvos vadovai, o laidotuvėse
dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių.
Pasakos autorius
K. Čiukovskis memuaruose rašo, kad su daktaru susipažino Vilniuje dar 1912
metais. „Jis buvo maloniausias žmogus, kokį man teko pažinti. Jis gydė vaikus
ir vargšus nemokamai. Jeigu pas jį ateidavo negaluojanti maža mergaitė, tai jis
dažniausiai vietoje vaistų paskirdavo pieno ar maisto davinius. Kitą dieną
galėjai matyti tą pačią mergaitę pas daktarą atnešusią savo katiną, o po kelių
dienų prie jo durų laukdavo būrys vaikų“.
Gal ir keista,
tačiau literatūrinis herojus savo šlove pranoko daktaro darbus, tačiau iš kitos
pusės – be C. Šabado darbų, nebūtų ir pasakos
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą