"Riešuto dydžio teologija"
Septyneri metai po to, kai aš palikau Lesotą, aš vesdavau
evangelizacinius tarnavimus Pietų Afrikoje – Bostvanoje, Svazilende, Zimbabvėje
ir Zambijoje. Mes matėme šimtus tūkstančių ateinančių pas Viešpatį ir daug nepaprastų išgydymo stebuklų. Dievas
pažadėjo, kad mūsų tarnavimas išsiplės už Afrikos ribų. Ir todėl mūsų
organizaciją pavadinau “Kristus visoms tautoms“.
1980 metais aš
surizikavau organizuoti kampaniją Birmingeme, Anglijoje. Tai buvo mano pirmoji
kampanija ne Afrikoje. Po to 1983 metų pradžioje mes gavome kvietimą vesti
tarnavimą Perto mieste, saulėtoje Pietų pakrantėje Australijoje. Mūsų draugai
šiame mieste išnuomavo pramogų centro salę, kuri sutalpina 8 000 žmonių. Mes
ten nuvykome.
Jau pirmą vakarą
salė buvo pilna. Atvyko televizijos žinių ketvirtojo kanalo vietinė filmavimo grupė, kad
sukurtų reportažą vakarinei laidai. Kai aš išėjau į sceną, pradėjau pokalbį su
Dievu: „Ką Tu padarysi čia šiandien, Viešpatie?“. Aš žvilgterėjau į dešinę
auditorijos pusę, kur invalido vežimėlyje sėdėjo moteris su mėlyna suknele.
Viešpats tarė man: „Šiandien Aš išgydysiu šią moterį su mėlyna suknele“. Bet
tai nebuvo tai, ką aš išgirdau akustiškai. Tai buvo laiškas į mano širdį ir aš
jį priėmiau.
Pradžioje
susirinkimo aš pakilau, kad pasveikinčiau žmones. Paėmiau mikrofoną ir
paskelbiau su dideliu susijaudinimu: „Šiandien čia įvyks didelis stebuklas,
Perte, Australijoje. Tiesiogiai šiame pramogų centre, - aš parodžiau į moterį
su mėlyna suknele. – Ši moteris bus išgydyta, ji atsistos iš savo invalido
vežimėlio.“ Tuo metu ketvirtojo kanalo filmavimo komanda įtemptai ir dėmesingai
klausė.
Kai aš tai paskelbiau,
tikėjausi sukelti susirinkusių išankstinį mėgavimosi jausmą. Aš žinojau, kad
tai gali padėti sudaryti tikėjimo atmosferą. Iki tos dienos Perte aš maniau,
kad jei nėra tikėjimo, tai stebuklai nevyksta. Aš rėmiausi, savo patirtimi ir
Raštu.
Mato ir Morkaus
evangelijose mes skaitome, kad stebuklinga Jėzaus jėga Nazarete buvo apribota
žmonių netikėjimo. Paprastai, jeigu tikėjimo trūkumas gali riboti Jėzaus jėgą
daryti stebuklus, tai gali riboti ir mane. Kai kuriose vietose mes matome, ką
kalba Jėzus išgydytiems žmonėms: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jeigu Jėzus
priskyrė išgydymo stebuklus sergančių žmonių tikėjimui, tai taip pat turiu
daryti ir aš. Tai buvo mano tikėjimo teologija dviejuose žodžiuose – teologija
riešuto kevale. Bet aš taip pat žinojau, kad Dievas mėgsta pralaužti
teologinius kevalus.
Kai aš drąsiai
pranešiau apie tos moters išgydymą, buvo aišku, kad tai nepadėjo sudaryti
tikėjimo atmosferos. Iš tikrųjų įvyko atvirkščiai: moteris nepriėmė mano
pranešimo kaip geros žinios. Ji pasilenkė, prisidengė galvą rankomis ir pabandė
pasislėpti. Turbūt daugelis pasižiūrėjo į mane kaip į bejausmį pietų afrikiečių
pamokslininką, kuris piktnaudžiavo vargšės moters liga. Rodėsi, kad ji norėjo
prasmegti tiesiog į žemę. Kažkurį momentą ir aš taip pat panorėjau prasmegti.
Teigiamos auditorijos reakcijos nebuvo. Atmosfera darėsi vis šaltesnė ir
šaltesnė, ir aš atsisėdau.
Ko aš nežinojau,
tai to, kad ši moteris buvo pakviesta į tarnavimą kaip svečias. Ji visai nebuvo
tikinti. Ji neturėjo supratimo apie išgydymus ir nelaukė jų. Žinoma, aš
nežinojau apie jos būklę. Aš buvau priklausomas tik nuo to, ką girdėjau iš
Viešpaties mano sieloje. Vėliau pasirodė, kad moteris turėjo progresuojančią
ligą, kuri vadinasi lūžinėjančių kaulų liga. Jeigu ji būtų atsistojusi, tai jos
kaulai būtų lūžę. Gydytojai pasakė, kad ji daugiau niekada nebevaikščios.
Kol aš laukiau,
kalbėjau sau: „O, Viešpatie, ji neturi tikėjimo. Kaip tai įvyks?“.
Akimirksniu
Šventoji Dvasia atsakė man: „Šiandien viskas priklauso ne nuo jos tikėjimo, o
nuo tavęs. Tu išvysi didelį stebuklą.“
Šita mintis buvo
per daug didelė mano „teologijai riešuto kevale“. Ji neturėjo tikėjimo, bet manojo
pakako dėl jos stebuklo. Skubiai mano protas prabėgo per Bibliją. Ar galėjau aš
rasti pavyzdį Naujajame Testamente, kuris pademonstruotų, kad Jėzus išgydė
kažką, remdamasis kito tikėjimu?
Netikėtai aš
prisiminiau paralyžiuotojo vyro istoriją, kurį nuleido Jėzui nuo stogo. Šioje
istorijoje vyras neparodė tikėjimo. Jo draugai jį atnešė pas Jėzų. Jie negalėjo
jo įnešti į namą, kuriame Jis mokė, bet jie taip buvo taip įsitikinę gydančia
Jėzus jėga, kad išardė stogą ir nuleido vyrą prieš Jėzų. Biblija sako, kad kai
Jėzus pamatė jų tikėjimą, Jis atleido kaltes tam vyrui ir išgydė jo kūną. Tai
neabejotinai buvo jo draugų tikėjimo dovana. Ši istorija aprašyta antrame Morkaus Evangelijos skyriuje. Kas aš, kad kalbėčiau, jog tas pats
negali įvykti 1983 metais Perte?
Pamokslo pabaigoje
aš paskelbiau, kad dabar pasimelsiu už moterį invalido vežimėlyje, kaip buvau
pažadėjęs. Scenoje su manimi buvo mano draugas, pastorius iš Pietų Amerikos. Jis
prašnibždėjo: „Reinchardai, tu pats“. Po šiuo pasakymu buvo suprantama, jog jam
buvo aišku, kad moteris neturėjo tikėjimo ir kad jis nesiruošia pasidalinti su
manimi savo tikėjimu.
Mane lydėjo Dvasios
balsas. Aš nusileidau nuo scenos ir priėjau prie invalidų vežimėlio.
Televizijos komanda užėmė savo poziciją, kad užrašytų, kas vyksta.
-
Kuo jūs vardu?
-
Aš – ponia Makelt.
-
Ponia Makelt, Dievas pasakė man, kad jūs šiandien
būsite išgydyta.
Kai aš pasiruošiau uždėti
ant jos rankas, pajutau prisilietimą prie pečių. Tai buvo mano draugas iš Pietų
Afrikos. „Vienas nugalės tūkstantį, - sušnabždėjo jis, - o du – dešimt
tūkstančių.“ Dabar jis kalbėjo apie savo ir mano tikėjimo sujungimą šioje
maldoje. Aš būčiau meldęsis ir be jo, bet aš buvau laimingas matydamas jį
šalia.
Aš padėjau mano
rankas ant jos galvos ir įsakiau:
-
Jėzaus vardu stok ir vaikščiok!
Lėtai, netvirtai ji
atsistojo ant kojų. Rodėsi, visi sulaikė kvėpavimą. Ketvirtas kanalas
įrašinėjo.
-
Dabar eikite, - tariau aš.
Ji pradėjo
vaikščioti kaip Frankenšteinas – bum, bum, bum – grindimis. Ji judėjo tarsi
būtų apsiavusi švininiais batais.
-
Bėkite Jėzaus vardu!- sušukau aš. – Bėkite!
Netikėtai ji nudūmė
kaip kulka. Ji pradėjo lakstyti, šūkauti, juoktis, šokinėti. Ji elgėsi kaip
žmogus, kuris ką tik gavo pilną atsinaujinimą iš Visatos Kūrėjo be skausmo per keletą
sekundžių.
Ketvirtojo kanalo
naujienos parodė šį siužetą. Sekančią dieną jie užbaigė istoriją, atvažiavę į
jos namus su kameromis. Kai ji atidarė duris, kamera surado jos invalido
vežimėlį, kuris buvo sudėtas į kampą prieškambaryje. Nereikia net kalbėti, kad
nuo to laiko mūsų susitikimuose Perte buvo tik stovimos vietos.
Metams praėjus
ponia Makelt dalyvavo partnerių „Kristus visoms tautoms“ bankete. Ji atvyko
pademonstruoti man savo pilną išgydymą – daugiau jokių sulūžusių kaulų. Ji buvo
išlaisvintas Dievo vaikas. Man ji tapo dar vienu Dievo meilės pavyzdžiu ir
nuostabia malone. Aš šlovinu Jį už tai.
Dėkodamas poniai
Makelt aš išmokau būti atsargus sudėdamas Dievą į savo teologijos dėžutę. Bet
ir tada, kai aš tai darau, žinau, kad galiu išsilaisvinti girdėdamas ir
paklusdamas Jo Dvasios balsui. Šiandien, kai aš meldžiuosi už kažką ir tas
žmogus nepasveiksta, aš nekaltinu jo ar jos už tikėjimo stoką.
Kuo ilgiau aš gyvenu,
tuo mažiau manau,
kad žinau Dievo
sumanymus. Aš nežinau, kodėl
vieni išgydomi, o tuo
metu kiti –
ne. Aš tik žinau, kad
kai kada kažkieno tikėjimo dovana
gali išgydyti kitą
žmogų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą