trečiadienis, lapkričio 21, 2012

Reinchardas Bonkė "Riešuto dydžio teologija"

(Devintoji Reinchardo Bonkės knygos „Aukščiau už viską“ dalis (Iš rusų kalbos knygą verčia sesuo Regina AKB)


"Riešuto dydžio teologija"

Septyneri metai po to, kai aš palikau Lesotą, aš vesdavau evangelizacinius tarnavimus Pietų Afrikoje – Bostvanoje, Svazilende, Zimbabvėje ir Zambijoje. Mes matėme šimtus tūkstančių ateinančių pas Viešpatį ir daug  nepaprastų išgydymo stebuklų. Dievas pažadėjo, kad mūsų tarnavimas išsiplės už Afrikos ribų. Ir todėl mūsų organizaciją pavadinau “Kristus visoms tautoms“.
   1980 metais aš surizikavau organizuoti kampaniją Birmingeme, Anglijoje. Tai buvo mano pirmoji kampanija ne Afrikoje. Po to 1983 metų pradžioje mes gavome kvietimą vesti tarnavimą Perto mieste, saulėtoje Pietų pakrantėje Australijoje. Mūsų draugai šiame mieste išnuomavo pramogų centro salę, kuri sutalpina 8 000 žmonių. Mes ten nuvykome.
   Jau pirmą vakarą salė buvo pilna. Atvyko televizijos žinių  ketvirtojo kanalo vietinė filmavimo grupė, kad sukurtų reportažą vakarinei laidai. Kai aš išėjau į sceną, pradėjau pokalbį su Dievu: „Ką Tu padarysi čia šiandien, Viešpatie?“. Aš žvilgterėjau į dešinę auditorijos pusę, kur invalido vežimėlyje sėdėjo moteris su mėlyna suknele. Viešpats tarė man: „Šiandien Aš išgydysiu šią moterį su mėlyna suknele“. Bet tai nebuvo tai, ką aš išgirdau akustiškai. Tai buvo laiškas į mano širdį ir aš jį priėmiau.
   Pradžioje susirinkimo aš pakilau, kad pasveikinčiau žmones. Paėmiau mikrofoną ir paskelbiau su dideliu susijaudinimu: „Šiandien čia įvyks didelis stebuklas, Perte, Australijoje. Tiesiogiai šiame pramogų centre, - aš parodžiau į moterį su mėlyna suknele. – Ši moteris bus išgydyta, ji atsistos iš savo invalido vežimėlio.“ Tuo metu ketvirtojo kanalo filmavimo komanda įtemptai ir dėmesingai klausė.
   Kai aš tai paskelbiau, tikėjausi sukelti susirinkusių išankstinį mėgavimosi jausmą. Aš žinojau, kad tai gali padėti sudaryti tikėjimo atmosferą. Iki tos dienos Perte aš maniau, kad jei nėra tikėjimo, tai stebuklai nevyksta. Aš rėmiausi, savo patirtimi ir Raštu.
   Mato ir Morkaus evangelijose mes skaitome, kad stebuklinga Jėzaus jėga Nazarete buvo apribota žmonių netikėjimo. Paprastai, jeigu tikėjimo trūkumas gali riboti Jėzaus jėgą daryti stebuklus, tai gali riboti ir mane. Kai kuriose vietose mes matome, ką kalba Jėzus išgydytiems žmonėms: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jeigu Jėzus priskyrė išgydymo stebuklus sergančių žmonių tikėjimui, tai taip pat turiu daryti ir aš. Tai buvo mano tikėjimo teologija dviejuose žodžiuose – teologija riešuto kevale. Bet aš taip pat žinojau, kad Dievas mėgsta pralaužti teologinius kevalus.
   Kai aš drąsiai pranešiau apie tos moters išgydymą, buvo aišku, kad tai nepadėjo sudaryti tikėjimo atmosferos. Iš tikrųjų įvyko atvirkščiai: moteris nepriėmė mano pranešimo kaip geros žinios. Ji pasilenkė, prisidengė galvą rankomis ir pabandė pasislėpti. Turbūt daugelis pasižiūrėjo į mane kaip į bejausmį pietų afrikiečių pamokslininką, kuris piktnaudžiavo vargšės moters liga. Rodėsi, kad ji norėjo prasmegti tiesiog į žemę. Kažkurį momentą ir aš taip pat panorėjau prasmegti. Teigiamos auditorijos reakcijos nebuvo. Atmosfera darėsi vis šaltesnė ir šaltesnė, ir aš atsisėdau.
   Ko aš nežinojau, tai to, kad ši moteris buvo pakviesta į tarnavimą kaip svečias. Ji visai nebuvo tikinti. Ji neturėjo supratimo apie išgydymus ir nelaukė jų. Žinoma, aš nežinojau apie jos būklę. Aš buvau priklausomas tik nuo to, ką girdėjau iš Viešpaties mano sieloje. Vėliau pasirodė, kad moteris turėjo progresuojančią ligą, kuri vadinasi lūžinėjančių kaulų liga. Jeigu ji būtų atsistojusi, tai jos kaulai būtų lūžę. Gydytojai pasakė, kad ji daugiau niekada nebevaikščios.
   Kol aš laukiau, kalbėjau sau: „O, Viešpatie, ji neturi tikėjimo. Kaip tai įvyks?“.
   Akimirksniu Šventoji Dvasia atsakė man: „Šiandien viskas priklauso ne nuo jos tikėjimo, o nuo tavęs. Tu išvysi didelį stebuklą.“
   Šita mintis buvo per daug didelė mano „teologijai riešuto kevale“. Ji neturėjo tikėjimo, bet manojo pakako dėl jos stebuklo. Skubiai mano protas prabėgo per Bibliją. Ar galėjau aš rasti pavyzdį Naujajame Testamente, kuris pademonstruotų, kad Jėzus išgydė kažką, remdamasis kito tikėjimu?
   Netikėtai aš prisiminiau paralyžiuotojo vyro istoriją, kurį nuleido Jėzui nuo stogo. Šioje istorijoje vyras neparodė tikėjimo. Jo draugai jį atnešė pas Jėzų. Jie negalėjo jo įnešti į namą, kuriame Jis mokė, bet jie taip buvo taip įsitikinę gydančia Jėzus jėga, kad išardė stogą ir nuleido vyrą prieš Jėzų. Biblija sako, kad kai Jėzus pamatė jų tikėjimą, Jis atleido kaltes tam vyrui ir išgydė jo kūną. Tai neabejotinai buvo jo draugų tikėjimo dovana. Ši istorija aprašyta antrame  Morkaus Evangelijos  skyriuje. Kas aš, kad kalbėčiau, jog tas pats negali įvykti 1983 metais Perte?
   Pamokslo pabaigoje aš paskelbiau, kad dabar pasimelsiu už moterį invalido vežimėlyje, kaip buvau pažadėjęs. Scenoje su manimi buvo mano draugas, pastorius iš Pietų Amerikos. Jis prašnibždėjo: „Reinchardai, tu pats“. Po šiuo pasakymu buvo suprantama, jog jam buvo aišku, kad moteris neturėjo tikėjimo ir kad jis nesiruošia pasidalinti su manimi savo tikėjimu.
   Mane lydėjo Dvasios balsas. Aš nusileidau nuo scenos ir priėjau prie invalidų vežimėlio. Televizijos komanda užėmė savo poziciją, kad užrašytų, kas vyksta.
-         Kuo jūs vardu?
-         Aš – ponia Makelt.
-         Ponia Makelt, Dievas pasakė man, kad jūs šiandien būsite išgydyta.
   Kai aš pasiruošiau uždėti ant jos rankas, pajutau prisilietimą prie pečių. Tai buvo mano draugas iš Pietų Afrikos. „Vienas nugalės tūkstantį, - sušnabždėjo jis, - o du – dešimt tūkstančių.“ Dabar jis kalbėjo apie savo ir mano tikėjimo sujungimą šioje maldoje. Aš būčiau meldęsis ir be jo, bet aš buvau laimingas matydamas jį šalia.
   Aš padėjau mano rankas ant jos galvos ir įsakiau:
-         Jėzaus vardu stok ir vaikščiok!
   Lėtai, netvirtai ji atsistojo ant kojų. Rodėsi, visi sulaikė kvėpavimą. Ketvirtas kanalas įrašinėjo.
-         Dabar eikite, - tariau aš.
   Ji pradėjo vaikščioti kaip Frankenšteinas – bum, bum, bum – grindimis. Ji judėjo tarsi būtų apsiavusi švininiais batais.
-         Bėkite Jėzaus vardu!- sušukau aš. – Bėkite!
   Netikėtai ji nudūmė kaip kulka. Ji pradėjo lakstyti, šūkauti, juoktis, šokinėti. Ji elgėsi kaip žmogus, kuris ką tik gavo pilną atsinaujinimą iš Visatos Kūrėjo be skausmo per keletą sekundžių.
   Ketvirtojo kanalo naujienos parodė šį siužetą. Sekančią dieną jie užbaigė istoriją, atvažiavę į jos namus su kameromis. Kai ji atidarė duris, kamera surado jos invalido vežimėlį, kuris buvo sudėtas į kampą prieškambaryje. Nereikia net kalbėti, kad nuo to laiko mūsų susitikimuose Perte buvo tik stovimos vietos.
   Metams praėjus ponia Makelt dalyvavo partnerių „Kristus visoms tautoms“ bankete. Ji atvyko pademonstruoti man savo pilną išgydymą – daugiau jokių sulūžusių kaulų. Ji buvo išlaisvintas Dievo vaikas. Man ji tapo dar vienu Dievo meilės pavyzdžiu ir nuostabia malone. Aš šlovinu Jį už tai.
   Dėkodamas poniai Makelt aš išmokau būti atsargus sudėdamas Dievą į savo teologijos dėžutę. Bet ir tada, kai aš tai darau, žinau, kad galiu išsilaisvinti girdėdamas ir paklusdamas Jo Dvasios balsui. Šiandien, kai aš meldžiuosi už kažką ir tas žmogus nepasveiksta, aš nekaltinu jo ar jos už tikėjimo stoką.


Kuo ilgiau aš gyvenu, tuo mažiau manau,
kad žinau Dievo sumanymus. Aš nežinau, kodėl
vieni išgydomi, o tuo metu kiti –
ne. Aš tik žinau, kad kai kada kažkieno tikėjimo dovana
gali išgydyti kitą žmogų.

Komentarų nėra: