pirmadienis, gruodžio 19, 2011

Dvidešimt metų pragare – vienos katalikų vienuolės istorija

Daugiau kaip 20 metų sesuo Šarlotė praleido katalikų karmeličių vienuolynuose kaip vienuolė, patyrusi tokių kankinimų, kuriuos galima būtų lyginti tik su fašistinės ar stalininės sistemos lagerių siaubu. Siūlau perskaityti šitą istoriją, tiesa, jeigu esate tvirtų nervų, juo labiau, kad ir Lietuvoje vyksta aktyvus jaunimo verbavimas į katalikų vienuolijas. Šarlotei vis dėlto pavyko ištrūkti, ją sistemos tarnai buvo vėl pagrobę ir įkalinę, ji pabėgo dar kartą...  Beje, po dvejų metų, kai buvo paskelbtas šis liudijimas, sesuo Šarlotė dingo...


Noras tarnauti Dievui

Užaugau ir buvau išauklėta pamaldžių katalikų šeimoje, ir nors mūsų namuose buvo daug religinių dalykų, mes niekada nematėme Biblijos. Todėl aš niekada negirdėjau apie Dievo išganymo planą per tikėjimą Viešpačiu Jėzumi. Nebuvo nė vieno, kuris būtų man pasakęs, kad man reikia tik pakviesti Jį į savo širdį ir paprašyti išgelbėti mane iš visų mano nuodėmių bei atgimti iš naujo (Apreiškimo 3:20). Vietoj to, aš tik žinojau tada, ką mokė katekizmas, ir institucija, kuriai mes tikrai ir ištikimai tarnavome.
Turėjau gilios meilės ir atsidavimo Dievui, kurio iš tiesų nepažinojau asmeniškai, ir aš norėjau visiškai atiduoti savo gyvenimą Jam. Pagal mokymą, kuris man buvo peršamas, tai būtų galima padaryti tik einant į vienuolyną ir tampant vienuole. Mane šita idėja spaudė parapijos kunigas ir vienuolės, kurios mane mokė parapijos mokykloje.
Gerai prisimenu tą dieną, kai dvi vienuolės iš mokyklos kartu su manimi ėjo namo. Prisijungė klebonas, mes ėjom pasikalbėti su mano tėvu ir motina. Mūsų šeimoje vaikai buvo išmokyti, kad negalima nutraukti suaugusiųjų kalbos, reikia paprašyti leidimo kalbėti. Kai leidimas buvo duotas, aš tiesiog pasakiau savo tėvui: "Tėti, aš noriu eiti į vienuolyną". Šie žodžiai palietė tėvus - jie verkė iš džiaugsmo, nes galvojo, kad atiduoti vaiką į vienuolyną yra didžiausias tarnavimas Dievui.
Jiems buvo malonu, kad viena iš jų dukterų nusprendė praleisti savo gyvenimą vienuolyne ir melstis už prarastą žmoniją. Visa tai buvo taip jaudinančiai įdomu ir religinga, ir nė vienas iš mūsų neturėjo supratimo, kas vyksta, ir ką reiškia visa tai iš tikro.
Deja, mano tėvais ir manimi manipuliavo rūpestingai apmokyti verbuotojai, atstovai Romos katalikų sistemos, kuria mes taip pasitikėjome. Nė vieną minutę neįtarėme melo, apgaulės, siaubo ir teroro, kurie yra už vienuolyno durų. Mes tikėjome tuo, ko mes buvome mokomi. Kaip avys, mes ėjome į skerdimo vietą, visiškai nieko nežinodamos apie likimą, kuris buvo suplanuotas mums.

Atskirta nuo tėvų paauglystėje

Praėjo 12 mėnesių, aš turėjau 1910 metais eiti į vienuolyną. Mano mama ir aš ėmėme ruoštis. Kunigas sakė, kad jie neturėjo netoli mano namų vietos vienuolyne, todėl mano tėvai turėjo mane tūkstančius mylių vežti per visą šalį, kur mane priėmė į vienuolyno internatinę mokyklą. Man buvo tik trylika metų, buvau nesubrendęs vaikas, kuris buvo paimtas nuo savo tėvų pačiu kritiškiausiu brendimo laikotarpiu.
Iki to laiko, aš niekada nebuvo atskirta nuo savo tėvų, net vieną dieną. Jie buvo su manimi tris dienas, o kai jie išvyko, aš buvau ištikta vienišumo ir skausmo. Prieš tai aš nesupratau aiškiai, kad aš atskirta nuo savo tėvų amžinai ir niekada jų nepamatysiu dar kartą. Buvau liūdna ir nelaiminga.
Katalikų kunigai jau vaikystėje per išpažintis ima atrinkinėti vaikus ir pradeda sėti sėklas į jų širdis, kad nukreiptų  juos į vienuolyną ar kad jie taptų kunigais. Net kai man buvo septyneri metai, kai nuėjau į bažnyčią melstis, aš iš karto kreipiausi į Mergelės Marijos statula, manydama, kad tai padės man atlikti tinkamą išpažintį. Mano vaiko širdis buvo labai teisinga, ir kunigas visada labai pabrėžė absoliučią geros išpažinties būtinybę. Mes neturėjome slėpti nieko, jei norėjome gauti išrišimą – katalikišką nuodėmių atleidimą.
Įstojau į tai, kas yra klasifikuojama kaip „atviro ordino sesuo“, kol aš neužsidėjau balto šydo. Man buvo šešiolika su puse metų. Viskas buvo gražu, ir mano prote nebuvo baimės ar abejonių. Dalykai, kurie mane mokė, atitiko tai, ką aš sekiau anksčiau prieš patenkant į vienuolyną. Nebuvo jokios priežasties įtarti, kad buvo didžiulės sritys, kurios buvo paslėptos, o informacija, apie jas buvo sąmoningai iškraipyta.
Netrukus po atvykimo į vienuolyną aš vėl mokiausi. Aš ką tik baigiau aštuonias klases, ir jie man pažadėjo, jog gausiu vidurinės mokyklos išsilavinimą, plius kolegiją. Tiesą sakant, tegavau šiek tiek virš vidurinės mokyklos lygmens. Išsilavinimą gavau tik per baisius sunkumus ir patyrusi prievartą. Po to mane įstūmė į lemiamą reikalaujamą mokymą, kuris privalomas vienuolyno naujokams.

Baltas šydas

Po šešių mėnesių man buvo keturiolika metų, vienuolyno Motina pradėjo įtikėti mane imti baltą šydą - įžadus. Ji pateikė visą tai taip, kad įžadai ir jų davimas atrodė labai žavinga, romantiška ir įdomu. Aš juk užsidėčiau baltą šydą ir apsirengčiau gražia balta vestuvių suknele...  Po to sektų vestuvių ceremoniją, o aš gaučiau žiedą ir tapčiau Kristaus žmona ar nuotaka. Nebuvo sunku  paveikti paauglę ir  greitai susitarėme.
Tada Motinėlė parašė tėvams, kiek pinigų jie turi atsiųsti sumokėti už vestuvinę suknelę. Kadangi mano tėvas buvo turtingas, jis užsiprašė nemažai. Vėliau aš sužinojau, kad buvo pareikalauta 3-5 kartus daugiau negu reikia. Vienuolės nusipirko medžiagos ir pasiuvo man suknelę, todėl realių išlaidų buvo mažai. Vienuolės niekada nepraleido galimybės ištraukti pinigų iš tikinčiųjų.
Aš visada buvo pamaldi ir dažnai eidavau 14 kryžiaus stočių kelią, bet po sprendimo užsidėti baltą šydą, mano aistra išaugo. Nerimavau, ar esu šventa pakankamai, kad būčiau verta tapti Kristaus nuotaka, todėl aš pradėjo eiti kryžiaus stotis kiekvieną penktadienį. Žinoma, tai būtų man padėję būti arčiau Dievo ir būtų parengę žengti žingsnį.
Mano širdis tiesiog sprogo iš idealistinio atsidavimo ir meilės klaidingiems tikslams, kurių aš buvo išmokyta. Kiekvienais metais šimtai nekaltų mergaičių nusileidžia šituo keliu į tamsias vienuolynų gelmes su spindinčiomis akimis ir noru atiduoti savo širdis, protus ir sielas nesavanaudiškam tarnavimui meldžiantis už prarastą žmoniją.

(Bus daugiau)

4 komentarai:

Virginija rašė...

O!!! Laukiam tesinio!!!

Anonimiškas rašė...

Nors sutinku su tuo kas parašyta, bet patariu išimti kai kurias pastraipas, kad atrodytų rimčiau, nes dabar tokie pasakymai: "elgėsi nežmoniškai, buvo baisu, jūs net neįsivaizduojat, per didžiausius sunkumus ir t.t" yra be jokio pagrindo. Kiekvienas gali prirašyti panaši dalykų. Jei jau rašote Linai tokius dalykus prašau faktais remtis. Ačiū :)

Tik neįsižeiskit, tiesiog draugiškai sakau :).

Linas rašė...

Dėkui už pastabas, bet čia yra liudijimas, o ne svetimo žmogaus perpasakojama istorija, todėl padaryti, kad tekstas skambėtų bešališkai, dokumentiškai ir be emocijų, neįmanoma, kaip ir mūsų komentarų. Todėl palieku, kaip ta moteris rašė...

Anonimiškas rašė...

Na tokiu atveju tikriausiai teisingiausia palikti liudijimą tokį koks yra :)