Vėlinės - pagoniška šventė

Greitai visos Lietuvos kapinės sumirgės degančiomis žvakėmis. Viena iš svarbiausių katalikiškų švenčių - Visų šventųjų diena, kai šeimos lanko kapus. Mažai, kas žino, kad su krikščionybe ši šventė neturi nieko bendro, tai Katalikų bažnyčios įvestas naujadaras, visiškai pagoniškas - tiek savo turiniu, tiek ir išraiška. Trumpai būtų galima ją apžvelgti taip - nuo pagonybės Vėlinių šventė pagrįsta tikėjimu, kad mirę mūsų artimieji tebegyvena  šalia mūsų, mums padeda arba kenkia, esą Vėlinių naktį vėlės lanko savo namus, meldžiasi savo bažnyčioje. Kiek vėlesniais laikais tikėta, tad tądien vėlės paleidžiamos iš skaistyklos ir eina klausyti maldų, kurių gyvieji nenorėjo ar neprisiminė laiku už juos sukalbėti.

Krikščioniška švente Vėlinės tapo 998 metais. Tąmet, gūdų rudenį, lapkričio 2-ąją dieną Prancūzijoje, Klunio benediktinų vienuolyne, aukotos pirmosios šv. Mišios už visus mirusiuosius šiame vienuolyne. Manyta, kad artimųjų vėlės globoja pasėlius, kad augdamas rugio grūdas vienija kartas, kad vėlės  iš laukų namo sugrįžta kartu su derliumi. Viešnias derėjo pagarbiai priimti,  sušildyti, pavaišinti, pagerbti. 

Ši rudeninė šventė XVI –XVIII amžiuose Lietuvoje vadinta Ilgėmis. Tuo pačiu žodžiu vadinta ir rudeninė valstiečio duoklė žemvaldžiui. „Ilges rinkti“, „ilgiavoti” reiškė tą patį, kaip kalėdoti. Kaip klebonas  kalėdodavo, taip „ilgiaudavo“ žemvaldys. Kai ilgių prievolė buvo pakeista duokle ir išnyko ilgiavimo paprotys, šventė buvo pervardinta Vėlinių vardu.

Lietuviai Vėlines skirtinguose regionuose minėdavo skirtingai. Dzūkų kaimuose dar nepamiršta protėvių pagerbimo vaišėmis šventė, vadinta Dziedais (tarmiškai „dziedas“ – senolis). Dziedai buvę sekmadienio pusryčiai prieš kelionę į bažnyčią. Vėles dzūkai vaišino sočiai: riebia kopūstų ar džiovintų buroklapių sriuba, aviena, saldumynu iš grikių miltų.

XIX amžiaus viduryje Aukštaitijoje būta papročio Visų Šventųjų dienos vakarą nešti į kapines maisto, dubenį vandens, rankšluostį - vėlėms nusiprausti ir pasistiprinti.

Retą Vėlinių vaišių aprašymą 1938 metais paskelbė A.Valantinas: „Senieji žmonės pasakoja, kad dar praeito šimtmečio viduryje kai kuriose vietose Vėlinių vakarą žmonės šventė savotiškomis apeigomis. Kapinėse keldavo vaišes. Susirinkusi giminė eidavo į kapines, vedama seniausio tos giminės nario, giedodami „Viešpatie, didžiojoj smarkybėj ir rūstybėj Tavo”... Kartu su savim nešdavosi visokių valgių ir gėrimų. Kapinėse, prie kurio mirusiojo giminės kapo, senis vadovas mojęs pirštu į visas keturias šalis, kviesdamas vardais mirusius gimines iki pat prabočių, kurių tik beatminė vardus. Paskui į visas šalis laistydavo alų, degtinę, midų, pieną. Ant kapo padėdavo duonos, mėsos, sūrio ir kitokių valgių".

Aukštaičių tikėta, kad vėlės tądien paleidžiamos iš skaistyklos ir grįžtančios namo. Tam prie gryčių durų barstytas švarus smėlis – gal atsispaus vėlių pėdos. Vėlėms ant stalo būdavo paliekama vakarienė, praverti langai ir durys, kai kur kūrentos pirtys – anot L.Klimkos, „kad prabočių šešėliai galėtų sušilti”.

1583 metais jėzuitų misionierius Stanislovas Rostovskis užrašė: „Metinių dienų proga mirusiems jie nešdavo ant kapų valgio. Pagerbdavo taip: ant stalo iš praustuvės būdavo išliejamas vanduo; ant lentos keturiuose kampuose stačiai buvo laikomi šaukštai. Nors ir dienos metu, tačiau prie aplinkui apstatytų žiburių žynys tam tikromis sugalvotomis žodžių formulėmis šaukia mirusiuosius. Paskui, paprašęs palaimos mirusių vėlėms, kaipo svečias, sėdasi prie stalo ir pirmas padeda kąsnį po trikoju”.

 Žemaičiai tikėjo, kad šventąją naktį vėlės suguža į savo bažnyčias, o mišias jiems laiko mirusių kunigų vėlės…