Lietuvoje atlikta unikali operacija - stačiatikių vienuoliai
iš Uralo Anykščių rajono Surdegio kaimo senosiose rusų kapinėse dvi dienas atkasinėjo
prieš šimtmetį mergaičių tvirkinimu kaltinto ir kankinio mirtimi mirusio aukščiausią
vienuolijos hierarchijoje archimandrito titulą turėjusio stačiatikių vienuolio
Atkasti Zosimos palaikai. Apie tai www.panskliautas.lt aprašė Gailutė Kudirkienė - šiame interneto portale galite paskaityti išsamų reportažą.
Zosimos palaikai išvežti į Permės sritį
Krasnoufimsko rajono Sarsy kaimą - į Gerosios Žinios vienuolyną, kurį jis buvo
įsteigęs ir jame gyveno.
Parsigabentus palaikus vienuoliai išstatys kaip relikvijas, o
patį Zosimą stengsis paskelbti šventuoju.
Ieškant laidojimo vietos, pagal turimą 1912 metais darytą
Zosimos kapo nuotrauką atsekę spėjamą vietą, ten rado tik alyvų krūmus, storus
beržus ir paminklinį akmenį be jokio užrašo.
Prieš tai į Surdegį buvo atvykusios 3 religinės bendruomenės
atstovės iš Permės srities Sarsy kaimo savo akimis pamatyti ieškomą kapą.
Palaikų ekshumacija vyko dvi dienas, mat duobė buvo
neįprastai gili, žemėse rasti skirtingų kūno dalių kaulai, karsto lentų
likučiai ir audinio gabalėliai buvo dedami į atskirus maišelius.Atkasus kaukolę
Tėvas Andrejus nusileido į duobę ir suklupo prie jos. Pabučiavęs kalinio kaulus
ir pasimeldęs, kaukolę jis uždengė audinio atraiža. Iš kapo duobės iškelti
nesuardytus palaikus buvo sudėtinga. Medis trupėjo vos prisilietus, o aplink
kaulus vijosi medžių šaknys.
Kad atkasti kaulai tikrai yra archimandrito Zosimos,
dvasininkai įsitikino apvalę žemes ir išvydę velionio pozą. Mirusysis karste
gulėjo sukryžiuotomis rankomis, delnais ant pečių – taip laidojami pravoslavų
vienuoliai. Nė kiek nesuirusi buvo ir į rankas įdėta žvakė.
Carinės Rusijos laikais archimandritas Zosima buvo kaltinamas
mergaičių tvirkinimu ir už tai gavo ilgus metus nelaisvės. Kelis kartus keitėsi
įkalinimo vieta, Zosima galiausiai
1909 metais pateko į Vilniuje esantį Lukiškių kalėjimą.Po beveik trejų
Lukiškėse praleistų metų jis iš gubernatoriaus išmeldė malonę paskutines
gyvenimo dienas praleisti Surdegio stačiatikių Šv. Dvasios vyrų vienuolyne.
Devynis mėnesius ten gyveno neišeidamas iš celės ir 1912 metų rudenį, būdamas 72
metų, mirė.
Palaikų išsivežti atvykę tėvynainiai teigė, kad šimtmetį
svetimoje žemėje pragulėjęs vienuolis pargabentas namo bus ne tik
reabilituotas, bet ir paskelbtas šventuoju kankiniu.
Dvasininkai ir šią ekspediciją finansavę verslininkai į
Lietuvą išsiruošė tik tuomet, kai vietiniam Sverdlovsko regiono teismui buvo
pateikti archyviniai dokumentai, įrodantys, kad archimandritas Zosima buvo
nuteistas be kaltės. Dėl išteisinimo buvo gautas teigiamas atsakymas.
Pasiteiravus, ar tikrai už lytinį nusikaltimą nuteistas
dvasininkas bus reabilituotas, atvykėliai paaiškino, jog rasti dokumentai,
liudijantys, kad Zosima fiziškai negalėjo lytiškai santykiauti. Vienuolis pats
sau buvo susižalojęs lytinius organus. (Mat Rusijoje 19 a. liaudyje ir tarp vienuolių buvo
populiarus judėjimas „skapcy“, kurio nariai specialiai sau nusipjaudavo ar
susižalodavo lytinius organus).
Vyrų vienuolynas buvo Surdegyje įkurtas 1627 metais. Šalia vėliau buvo pastatytos
ir dvi cerkvės. Vienu metu vienuolyne galėjo gyventi 15
vienuolių. Paskutiniai vienuoliai iš Surdegio su
visu turtu išsikraustė 1915 metais. Vienuolynas garsėjo stebuklinga ikona, prie kurios pasimelsti traukdavo ir katalikai, o Troškūnų pranciškonai esą net buvo ją ir pavogę, bet vėliau, pasak legendos, grąžinę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą