Garsus mokslininkas
Ebenas Alexanderis, kuris teigė, jog
kiek pamena, laikė save krikščionimi, bet niekada netikėjo į pomirtinį gyvenimą
ir net užjausdavo tuos, kurie manė, kad ten kažkur po mirties sutiks Dievą,
kuris besąlygiškai mus myli. Tačiau pats patyręs komą ir vadinamąjį išėjimą iš
kūno, parašė knygą – „Profas Danguje“, kuri pasirodė spalio mėnesį.
Harvardo universiteto auklėtinis neurochirurgas Ebenas
Alexanderis į savaitės trukmės komos būseną pateko 2008 metais, kuomet apsirgo
meningitu.
Kaip teigė medikas, ligos metu, jo smegenų žievė atsijungė,
bet smegenys dirbo ir toliau, ir tuomet jis patyrė „kažką tokio gilaus, kad
atrado moksliškai pagrįstą priežastį tikėti sąmoningumu po mirties“. Žurnalui
„Newsweek“, rašiusiam apie jo knygą „Proof of Heaven“, neurochirurgas sakė, kad
kaip mokslininkas jis netikėjo „kelione ne kūne“, pats dėstė universitetuose,
kas vyksta su žmogaus smegenimis ant mirties slenksčio ir tikėjo, kad yra
„protingas“ paaiškinimas visoms tariamoms kelionėms. Jis teigė, kad nors jo
smegenys visiškai atsijungė, jis nebeturėjo galimybės jausti, mąstyti, tačiau
pats netikėtai leidosi į visiškai kitą Visatą, apie kurios egzistavimą net
neįtarė.
Taigi, „profas“ teigia patyręs kelionę į anapusinį pasaulį,
Rojų, kur jį pasitiko nuostabi mėlynakė moteris „vietoje, kur buvo daug švelnių
rausvų ir baltų debesų“ ir „švytinčių būtybių“.
„Paukščiai? Angelai? Tie žodžiai į galvą atėjo vėliau,
užsirašinėjant prisiminimus. Tačiau nė vienas iš šių žodžių tinkamai nenusako pačių
būtybių, kurios labai smarkiai skyrėsi nuo bet ko, ką žinau egzistuojant šioje
planetoje. Jos buvo gerokai pažangesnės. Aukštesnė forma“, rašė chirurgas. „iš
viršaus nusileido stipri, šlovinga giesmė, ir man pasidarė įdomu, ar ją gieda
tos sparnuotos būtybės. Garsas buvo apčiuopiamas, beveik materialus, tarsi
lietus, kurį galima jausti ant odos, bet nuo jo nesušlapau“, - tęsė medikas.
Jam pasirodė, kad tokiu būdu būtybės išreiškė malonę, susižavėjimą ir
džiaugsmą, kuri perpildė juos.
Jis pridūrė: „Puikiai žinau, kaip tai neįprastai ir tiesiog
neįtikėtinai tai skamba. Jei man tai anksčiau būtų papasakojęs kas nors kitas –
kad ir medikas – aš beveik neabejotinai manyčiau, kad jie klysta ar kažką
įsivaizduoja. Tačiau tai, kas nutiko man, tikrai nebuvo haliucinacija, tai buvo
lygiai taip pat tikra ar netgi tikriau nei bet koks kitas gyvenimo įvykis. Taip
pat mano vestuvių diena ar dviejų sūnų gimimas. Dešimtmečius dirbau
neurochirurgu vienose iš prestižiškiausių šalies medicinos įstaigų. Žinau, kad
daugelis mano kolegų, lygiai kaip ir aš anksčiau, laikosi teorijos, kad
smegenys, o konkrečiau jos žievė, generuoja sąmoningumą ir mes gyvename
Visatoje, kurioje nėra jokių emocijų, juo labiau, jokios besąlyginės meilės,
kokią, kaip dabar žinau, mums jaučia Dievas. Bet toks įsitikinimas, ta teorija,
dabar sudaužyta guli po mano kojomis. Tai, kas man nutiko, ją sunaikino“.
Vyras sako, kad jis – vis dar gydytojas, vis dar mokslo žmogus,
bet širdies gelmėje jis jau kitoks, nes pats pamatė naują realybę. Turbūt
nereikia jam pavydėti, nes Biblija sako:“Palaiminti, kurie tiki, nematę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą