Reinchardas Bonkė "Berniukas žibintų šviesoje"

(III dalis)

Aš išjungiau generatorių. Firmos „Briggs end Stratton“ dujų  variklis sušnypštė ir nutilo. Lemputės, kurios buvo ištemptos tarp stulpų, aplink žalią brezentinę palapinę, užgeso. Aš nugrimzdau į tamsą.

Ėjo 1977 metai. Dar viena evangelizacinė kompanija Afrikoje atėjo į pabaigą. Milijono cikadų dainavimas, rodės, pripildė aplink mane naktį, primindami man, kur aš stoviu. Aš buvau milžiniškame atvirame lauke, Transilvanijos baseino šiaurėje Pietų Afrikoje. Aš pastačiau palapinę, kur kalvotose pievose retkarčiais sutinkami dygliuoti medžiai. Cikados kartu su karksinčiomis varlėmis užgožė visus kitus vasaros nakties garsus.

   Po mano pamokslo ir maldos už ligonius, minia iš kelių tūkstančių afrikiečių lėtai išsiskirstė tolyn prie savo lūšnelių iš molio ir šiaudų. Jie ėjo į visas keturias puses. Kaip skirtingų genčių nariai, šie žmonės gyveno nutolusiose viena nuo kitos gyvenvietėse, apsuptose tvoromis iš grubių vėrinių.

   Tuo metu vietinis pastorius mašina vežė savo žmoną namo. Jie gyveno kukliame name, keletą kilometrų nuo ten ir paskyrė man svečių miegamąjį. Aš likau, kad užgesinčiau šviesą palapinėje.Tą paskutinę naktį aš norėjau praleisti kažkurį laiką su Dievu, prieš tai, kol važiuoti su jais.

   Aš pažiūrėjau į viršų. Danguje nebuvo žvaigždžių. Netgi pati blankiausia šviesa neprasiskverbė pro debesis. Aš apsižvalgiau į šonus ir nepamačiau nieko daugiau tik tamsą. Pakėlęs ranką prie veido nepamačiau nė mažiausio judėjimo. Mane vis dar stebino tas priminimas, kokia tamsi naktis gali būti laukinėje Afrikoje. Elektra ten – retas lobis.

   Kaip man patiko pasilikti vienam laukinėje gamtoje! Aš šituo mėgavausi, įkvėpdamas gaivų orą, jausdamas gaivinantį brizą ant veido. Viešpats stovėjo kartu su manimi. Jis mane atvedė į šią vietą. Aš atėjau čia atsakydamas į sapnus, kurie valdė mane daugelį naktų, visam laikui pakeitę mano tarnavimą. Daugelį naktų aš mačiau Afrikos žemėlapį, nuplautą Jėzaus Kristaus krauju. Kiekvieną kartą, kai aš matydavau tai, Šventoji Dvasia šnabždėjo mano širdyje žodžius: „Afrika turi būti išgelbėta“.

   Sapnas galutinai tapo realybe, paskatino mane palikti mažą misionierių stotį Lesote ir pervažiuoti į Johanesburgą Pietų Afrikoje.  Aš padariau tikėjimo žingsnį ir įkūriau naują evangelizacijos organizaciją  „Kristus visoms tautoms“. Saujelė partnerių padėjo man nusipirkti kuklią palapinę, kuri iš karto pasirodė per maža. Aš pamokslavau minioms, kurios stovėjo aplink ją ir negalėjo įsibrauti į aikštelę palapinėje. Bet tai neturėjo reikšmės. Jie klausė mano balso, kurį stiprino garsiakalbiai, įrengti ant stulpų iš išorės.

   Kai mes su mūsų kompanija judėjome į žemyno gilumą, kuris priklausė gentims, mes išsiaiškinome, kad mano pavardė „Bonkė“ zulusų kalboje reiškė  „visi kartu”. Koks tai džiaugsmingas sutapimas! Žinoma, evangelistinis tarnavimas surinko rekordinį kiekį žmonių, nors galbūt kai kurie iš jų tikėjosi pamatyti pamokslininką–zulusą.Šimtai atsiliepdavo į  Evangeliją . Kokia buvo privilegija sekti ir paklusti Dievo vedimui! Aš dėkojau Jam už tokią garbę, suteiktą man.

-         Afrika turi būti išgelbėta, - šnabždėjau aš į tamsą, - Afrika turi būti išgelbėta.

Ištiesiau rankas į priekį, tuo atveju, jeigu aš neteisingai apskaičiavau kryptį, lėtai apsisukau ir nuėjau į tą pusę, kur, kaip aš pamenu, buvo mašina. Pagaliau aš galėjau nustatyti jos blyškius kontūrus. Aš atidariau duris, įlindau į vidų ir užvedžiau mašiną ir įjungiau žibintus. Vairavau mašiną per atvirą lauką ten, kur persiskyręs kelias turėtų mane nuvesti prie pastoriaus namo. Šiuo keliu važinėjau kiekvieną naktį visą praėjusią savaitę. Aš važiavau per aukštą žolę mano mašinos ratų pėdsakais.

   Kai privažiavau prie pievos pakraščio, netikėtai liesas berniukas, dar paauglys, išbėgo į kelią. Jis mojavo rankomis, kad mane priverstų sustoti. Sustojau ir nuleidau durelių stiklą.

- Kažkas atsitiko? – paklausiau aš.

Jis nepriėjo arčiau. Mačiau, jog jis norėjo būti mandagus. Tai buvo jo genties tradicijų dalis.

-         Prašau, moruti Bonke, - pasakė jis, panaudodamas garbingą titulą pastoriams. – Aš noriu, kad jūs uždėtumėte ant manęs rankas ir už mane pasimelstumėte.

  Jaučiau didelį nuovargį. Aš baigiau stiprų pamokslą stipraus patepimo vedamas. Daugelis atėjo pas Viešpatį. Aš meldžiausi už ligonius - natūralus fizinis nuovargis davė apie save žinoti.

-         Kiek tau metų?

-         Septyniolika, - tarė jis.

-         Kodėl tu nori, kad aš už tave pasimelsčiau?

-         Aš buvau išgelbėtas jūsų susirinkime. Jėzus atleido man visas nuodėmes. Bet aš žinojau, kad jūs  čia važiuosite ir norėjau jūsų paprašyti pasimelsti, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią pirmiau, nei grįšiu į savo kaimą.Tai toli.

   Šis prašymas lietė pačią esmę mano pašaukimo Afrikoje. Mano nuovargis akimirksniu dingo.

-         Aš pasimelsiu už tave, - pasakiau ir išlipau iš mašinos. Palikau mašiną su įjungtais žibintais, kad matyčiau, kas vyksta.

-         Kaip tave vadinti? – paklausiau aš.

-         Deividas.    

-         Už tave pasimelsiu, Deividai.

   Aš pradėjau:

-         Viešpatie, pritariant Tavo Žodžio pažadui aš prašau Tavęs pripildyti Deividą Tavo Šventąja Dvasia.

Aš uždėjau ant jo galvos rankas:

-         Jėzaus vardu, priimk Šventosios Dvasios dovaną.

   Jis susvyravo, tarsi per stuburą būtų perėjęs žaibas. Po to jis pradėjo verkti ir šlovinti Dievą. Tai buvo įprastas reginys mano akims. Meldžiausi už daugelį žmonių daugelyje susirinkimų ir jie reaguodavo lygiai tai pat. Nesupratau, ką darė Dievas. Aš tai palikdavau Jo rankose ir judėjau toliau, tikėdamas, kad Dievo jėga savo laiku  atneš vaisių.

   Po kelių  akimirkų atsisveikinau su Deividu palinkėdamas jam saugios kelionės namo, įsėdau į mašiną ir važiavau į savo buveinę.Atitolus žibintų šviesoms liesa basakojė Deivido figūra paskendo juodoje tamsioje nakty. Niekada nesitikėjau vėl iš naujo jį sutikti. Jis buvo vienas iš daugelio, už kuriuos meldžiausi praėjusią savaitę ir tik vienas Dievas žinojo kiekvieno iš jų kelią. Kai aš važiavau mano mašinos padangų pėdsakais žolėje, pajaučiau nuovargį – mano kūnas reikalavo miego.

(Bus daugiau)