KATALIKIŠKA
DUONOS IR VYNO VIRTIMO
KRISTAUS KŪNU IR KRAUJU DOGMA
KRISTAUS KŪNU IR KRAUJU DOGMA
Štai
ištrauka iš „Katalikų tikėjimo":
,,Laikantis Mišias kunigas atlieka tai,
ką Kristus darė Savo Paskutinės Vakarienės metu. Jis ima duoną ir vyną,
sakydamas: ,Tai yra mano kūnas, tai yra mano kraujas.' Tą akimirką Dievo jėga
duona ir vynas yra perkeičiami į Kristaus Kūną ir Kraują... Kas buvo duona,
daugiau nebėra duona, kas buvo vynas, daugiau nebėra vynas. Tai yra Kristaus
Kūnas ir Kraujas... Įvykstantis pasikeitimas... yra visiškai antgamtiškas ir
negali būti įžiūrimas gamtiškomis priemonėmis. Bažnyčia tai vadina duonos ir
vyno virtimu Kristaus Kūnu ir Krauju." < 16 >
Visa tai pranoksta net prietaringąją
stabmeldystė, pagoniškąsias apeigas. Taikliai pažymi kardinolas Manning:
„Katalikų bažnyčia yra arba Šėtono
šedevras, arba Dievo Sūnaus karalystė." <17>17>
Kardinolas
Newman išreiškia tą pačią mintį:
„Romos
Bažnyčia yra arba Dievo namai, arba Šėtono namai; tarp jų nėra
vidurio."< 18>
Šie
kardinolai padaro labai įdomią išvadą. Jei Kristaus įsikūnijimas švenčiausiame
sakramente būtų tiesa, tai būtų baisiausias dalykas atsidurti už teisingos
Bažnyčios ribų. Jei tai melas, tuomet ši dogma daro Romos bažnyčią Šėtono
buveine, kurios šalinsimės, kaip pavojingos mūsų sieloms.
Apaštalų laikais nieko nebuvo žinoma apie Kristaus
įsikūnijimą švenčiausiame sakramente, nors, jei tai būtų buvusi tiesa,
apaštalai būtų privalėję ją žinoti. Tais laikais Bažnyčioje buvo prisimenama
Viešpaties mirtis tarpusavyje paprasčiausiai besidalinant duona ir vynu ir
nemanant, kad jie pasikeičia. Deja, palaipsniui šis paprastumas buvo vis labiau
ir labiau iškraipomas, kol, pagaliau, dvyliktajame amžiuje tapo pripažintas
Jėzaus įsikūnijimas duonoje ir vyne.
Apaštalas Paulius nieko nežinojo apie
Romos dogmą. Skaitome:
„Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo
išduotas, ėmė duoną, padėkojo, sulaužė ir tarė: Tai yra Mano kūnas, kuris už
jus duodamas. Tai darykite Mano atminimui"` (1 Kor 11:23,24).
Ar Paulius tikėjo, kad duona ir vynas buvo pakeisti į
Viešpaties kūną ir kraują, nors ir pateikė savo laiške Paties Kristaus žodžius:
„Tai yra Mano kūnas"?
Žinoma ne, nes dvidešimt šeštojoje ir dvidešimt
septintojoje eilutėje jis nurodo Korinto tikintiesiems, kad šie dalyvautų
Viešpaties vakarienėje po - kaip katalikai sakytų - „jos elementų
konsekravimo". Du kartus jis sako:
,,Valgykite šią duoną ir gerkite iš šios taurės",
bet ne: „Valgykite Mano kūną ir gerkite Mano
kraują", kaip katalikai turėtų mums sakyti. Visiškai aišku, kad Paulius
netikėjo įsikūnijimu, ir mes apaštalu privalome tikėti labiau, negu Romos
prietarais.
„Ši duona" ir „ši taurė" aiškiai parodo jų
nekintamumą. Posakius „Tai yra Mano kūnas; tai yra Mano kraujas" Viešpats
naudojo simboliškai. Pavyzdžiui, jei suprastume Jėzaus pasakymą „Aš esu
tikrasis vynmedis" (Jn 15:1) pažodžiui, tai Jo kalba atrodytų absurdiška,
o jei simboliškai - jie bus nuostabiai reikšmingi. Galėtume panagrinėti daugybę
atvejų, kai pažodžiui suprasti išsireiškimai suglumina, bet, suprasti
simboliškai, jie prisipildo išmintimi ir grožiu.
Pastarasis supratimas nepaprastai tinka, norint
suvokti mūsų Viešpaties kalbą per Paskutinę Vakarienę. Skaitome:
„Jėzus ėmė duoną, laimino ją, laužė ir davė mokiniams,
sakydamas: ,Imkite ir valgykite, tai yra Mano kūnas.' Paskui ėmė taurę,
padėkojęs davė jiems, tardamas: Gerkite iš jos visi, tai yra Mano kraujas -
naujosios sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmių
atleidimui"` (Mt 26:26-28).
Bet kas buvo vėliau? Kitoje eilutėje, po to, kai mūsų
Viešpats padėkojo už duoną ir vyną, skaitome paties Gelbėtojo žodžius:
,,Bet sakau jums: nuo šiol nebegersiu šito vynmedžio
vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo
karalystėje" (29 eilutė).
Nuostabiai aišku, kad mūsų Viešpats palaiminęs ir
padėkojęs už taurę pripažino, kad jos turinys liko nepasikeitęs, kad laiminimo
metu joje buvo vynmedžio vaisius. Po palaiminimo jis liko nepasikeitęs.
„Katalikų tikėjimo" autorius padaro labai keistą
pastabą. Rašydamas apie Viešpaties Vakarienę ir pirmąjį įsikūnijimo stebuklą,
kaip klaidingai įsivaizduojama jį buvus, pastebi:
„Jei tai, ką Jėzus laikė Savo rankose, iš tiesų buvo
Jo Kūnas ir Jo Kraujas, tai šie turėjo liautis buvę duona ir vynu."< 19
>
Pasvarstykime.
Kuomet Viešpats sakė: „Tai Mano kūnas; tai Mano kraujas", tuomet Jis buvo
gyvas žmogus, kurio kūnu sruveno kraujas. Nepaisydamas šito, autorius moko, kad
mūsų gyvas Viešpats Velykų naktį Savo rankose laikė Savo mirusį kūną ir
pralietą kraują. Biblijoje nekalbama apie tai, todėl pateiktą teiginį galėtume
vertinti kaip burnojimą prieš Dievą.
Ir
vis dėlto katalikai savo įsitikinimą bando pagrįsti tokia Rašto eilute:
„O
Jėzus jiems kalbėjo: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus
Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės" (Jn 6:53).
Šiai
eilutei turėtume tris pastabas.
1)
Tai sakydamas mūsų Viešpats buvo gyvas, taigi valgymo ir gėrimo negalime
suprasti pažodžiui.
2) Jis aiškiai kreipia dėmesį į dvasinę, bet ne į
materialinę Savo žodžių reikšmę šešiasdešimt trečiojoje eilutėje: ,,...kūnas
nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas."
3) Kuomet Jėzus kalbėjo šiuos žodžius, Viešpaties
Vakarienė dar nebuvo įsteigta, taigi tada į ją negalėjo būti nurodoma.
Ką gi reiškė šie žodžiai? Valgymas ir gėrimas yra du
geriausi maisto įsisavinimo būdai. Pavyzdžiui, gatvėje radę piniginę, žinoma,
ją pakeltumėme. Taip ją pasisavintumėme. Bet ne ilgam. Jei kas nors bėgtų iš
paskos ir susirūpinęs paklaustų: „Ar neradote piniginės gatvėje?",
piniginę nedelsiant grąžintumėme jos savininkui. Bet kas galėtų atimti iš mūsų
maistą ar gėrimą, kuriuo sotinomės vakar? Jokie Parlamento nutarimai, jokie
gydytojų ar chemikų paskirti vimdomieji, jokios unikaliausios kvalifikuotų
chirurgų operacijos negalėtų iš mūsų atimti to maisto. Jis buvo įsisavintas,
išsivaikščiojo po kūną, statydindamas jo dalis. Maistas tapo mūsų dalimi. Taip ir su šiuo paslaptingu valgymu ir gėrimu.
Viešpats gyveno žemėje. Jo mirtis dar nebuvo atėjusi, tačiau Savo mokytiniams
Jis kalbėjo apie Savo besiartinančią mirtį, kuri taps jų gyvenimu ir palaima.
Jėzus parodė, kad gilus šios mirties suvokimas ir nurodys į vienintelį jų
gyvenimo kelią.
Jeremijas rašė senovėje:
„Tavo žodžiais maitinuos. Tavo Žodis džiugina mane,
Jis yra mano širdies linksmybė" (Jer 15:16).
Atrodo, net katalikai vargu ar galėtų suprasti tai
pažodžiui, bet, žvelgiant simboliškai, visų Dievo žodžių
pasisavinimas tampa dvasiniu maistu ir palaima sielai. Panašiai yra ir su
Žmogaus Sūnaus kūno valgymu ir kraujo gėrimu.
Tai dar ne viskas apie šią nemokšišką ir baisią
katalikybės šventvagystę. Roma teigia ne tik tai, kad duona ir vynas tampa mūsų
Viešpaties kūnu ir krauju, bet ir dar, kad tai tampa „pilnu Kristumi",
atperkamąja auka Dievui. Trento susirinkimo dvidešimt antrojoje sesijoje
nutarta:
,,Kadangi mišiose garbinamoje Dieviškoje Aukoje yra
tas pats Kristus, paaukotas bekrauju būdu ant altoriuje esančio kryžiaus ir
kuris vieną kartą pasiaukojo praliedamas Savo kraują, Šventasis Sinodas moko
[pastebėkime - ne BIBLIJA, bet šventasis sinodas], kad ši auka yra tikras
atpirkimas ir tuo būdu yra pasiekiama, kad mes gauname atleidimą ir randame
malonę savalaikėje pagalboje, jei esame patraukiami prie Dievo atgailaudami ir
besigailėdami, su tyra širdimi ir sąžiningu tikėjimu, su baime ir
pagarba."
Tai
yra visiška priešingybė Raštui. Tai neigia, kad Viešpats Jėzus visus vieną
kartą atpirko ant kryžiaus. Skaitome:
„Jam
nereikia, kaip kitiems vyriausiems kunigams, kasdien aukoti aukas pirmiausia už
savo nuodėmes, paskui už tautos, nes Jis tai atliko VIENA KARTĄ VISIEMS
LAIKAMS, paaukodamas pats Save" (Žyd 7:27).
„O Šitas, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes,
amžiams atsisėdo Dievo dešinėje" (Žyd 10:12).
,,Vienintele auka Jis amžiams padarė
tobulus šventinamuosius" (Žyd 10:14).
„Kad Jis mirė, tai mirė nuodėmei kartą visiems
laikams, o kad gyvena - gyvena Dievui" (Rom 6:10).
Ar katalikai atsisakytu paklausyti
Petro? Ar savo nepatikima ir šventvagiška tradicija jie tikės labiau, negu
grynu Dievo Žodžiu?
Apaštalas Petras rašo taip aiškiai ir
įtikinamai:
,,Kristus vieną kartą mirė už nuodėmes,
Teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą" (1 Pt 3:18).
Galų gale, mūsų Viešpats, būdamas ant
kryžiaus, garsiai sušuko:
,,ATLIKTA!" (Jn 19:30).
Pats Dievas iš dangaus atsakė į šį
šauksmą, perplėšdamas pusiau Šventyklos uždangą nuo viršaus iki apačios,
drebėjo žemė ir skeldėjo uolos, atsivėrė kapai ir daug užmigusių šventųjų kūnu prisikėlė -visa tai liudija Dieviškajį teisingumą buvus kartą
visiems žmonėms įvykdytą mūsų Viešpaties didžia atpirkimo auka ant kryžiaus,
niekuomet nebekartojama ir visiškai veiksminga amžinai.
Kokia šventvagystė Romos kunigams sakyti per mišias:
,,Tai yra mano kūnas", kai jie aukoja atpirkimo Auką ir prakeikia visus,
kurie to nepripažįsta. Be to, jie nėra nuoseklūs. Iš vienos pusės tvirtina, esą
per Viešpaties Vakarienę vynas paverčiamas Kristaus krauju, ir čia pat kalba,
kad tai „bekraujė auka". Tegalėtume pasakyti, jog šventasis sinodas
visiškai nepaiso Šventojo Rašto, kuris pabrėžtinai kalba:
,,BE
KRAUJO PRALIEJIMO NĖRA ATLEIDIMO" (Žyd 9:22).
,,KRAUJAS
NAIKINA NUODĖMES" (Kun 17:11).
Prietarų ceremonijos viršūnė pasiekiama, kai kunigas
parodo ostiją - kunigo tarno klebonijos virtuvėje iš tešlos iškeptą vaflį, ant
kurio pavaizduotas kryžius su raidėmis I.H.S. Skaitome:
„Ostija yra garbinama. Kaip? Ne taip, kaip atvaizdai
garbinami, ne taip, kaip šventieji garbinami, bet kaip garbinamas Pats
Amžinasis Kūrėjas. Romos bažnyčia nemoko, kad Dievas yra garbinamas per ostiją;
ji moko, kad ostija yra Dievas - Kristaus kūnas, kraujas, siela, dvasia. Taigi,
garbinant ostiją, ja ir apsiribojama."
Ar
gali kas bepralenkti šį Dievą niekinantį prietarą? Be abejonės, daugelis kunigų
širdyje netiki tuo, ką skelbia viešai. Daugelis kunigų, kuriems Kristus
svetimas, dažnai gyvena nedorai ir girtuokliauja (deja, tokių atvejų apstu),
neturi pagrindo tikėti šia ceremonija.
(Bus daugiau)
"Is
Roman Catholicism of God? (Fourth Edition) By A.J.Pollock Green & Co.
(Lowesroft) Ltd., Crown Street, Lowestoft, England, 1963
6 komentarai:
Tarytum nemažai padirbėta prie šio teksto ir rašto vietų parinkta, bet iš esmes pasirinkot ir nuėjot klaidinga linkme....:)
tai ka čia autorius tiesiog pacituoja Katalikų dogmas, parodo iš ko jos atsirado ir kada
...autoriaus tikslas paneigti tai, ko jis nesupranta ir supranta tiesiogiai. Nes jis paminejo Jėzaus žodžius, kurie yra dvasia ir gyvybė, tai yra lyg ta pati situacija, kai žydai suregavo į kūno ir kraujo vartojomą...
Kad čia nėra ko suprasti,atvirščiai - reikia labai daug įdėti pastangų, norint apkvailinti savo protą, kad matytum tai, ko būti negali:) nu šita dogma nebuvo žinoma apaštalams, jie turbūt nuvirstų aukštinielki, jei jiems paaiškintų, kad dabar va šitą gabaliuką tešlos reikia garbinti, nes tai - Kristus. Absurdus vulgaris.
Nereikia suprasti nei atvirkščiai nei tiesiogiai nei savaio, reikia suprasti, taip kaip Kristus kviečia ....Lino " intonacijoje" jaučiu didelį pasleptą pyktį...:)
Kodėl paslėptą?:)
Rašyti komentarą