Kaip duona ir vynas niekuo nevirsta

KATALIKIŠKA DUONOS IR VYNO VIRTIMO
KRISTAUS KŪNU IR KRAUJU DOGMA

Štai ištrauka iš „Katalikų tikėjimo":

,,Laikantis Mišias kunigas atlieka tai, ką Kristus darė Savo Paskutinės Vakarienės metu. Jis ima duoną ir vyną, sakydamas: ,Tai yra mano kūnas, tai yra mano kraujas.' Tą akimirką Dievo jėga duona ir vynas yra perkeičiami į Kristaus Kūną ir Kraują... Kas buvo duona, daugiau nebėra duona, kas buvo vynas, daugiau nebėra vynas. Tai yra Kristaus Kūnas ir Kraujas... Įvykstantis pasikeitimas... yra visiškai antgamtiškas ir negali būti įžiūrimas gamtiškomis priemonėmis. Bažnyčia tai vadina duonos ir vyno virtimu Kristaus Kūnu ir Krauju." < 16 >

Visa tai pranoksta net prietaringąją stabmeldystė, pagoniškąsias apeigas. Taikliai pažymi kardinolas Manning:

„Katalikų bažnyčia yra arba Šėtono šedevras, arba Dievo Sūnaus karalystė." <17>

Kardinolas Newman išreiškia tą pačią mintį:

„Romos Bažnyčia yra arba Dievo namai, arba Šėtono namai; tarp jų nėra vidurio."< 18>

Šie kardinolai padaro labai įdomią išvadą. Jei Kristaus įsikūnijimas švenčiausiame sakramente būtų tiesa, tai būtų baisiausias dalykas atsidurti už teisingos Bažnyčios ribų. Jei tai melas, tuomet ši dogma daro Romos bažnyčią Šėtono buveine, kurios šalinsimės, kaip pavojingos mūsų sieloms.

Apaštalų laikais nieko nebuvo žinoma apie Kristaus įsikūnijimą švenčiausiame sakramente, nors, jei tai būtų buvusi tiesa, apaštalai būtų privalėję ją žinoti. Tais laikais Bažnyčioje buvo prisimenama Viešpaties mirtis tarpusavyje paprasčiausiai besidalinant duona ir vynu ir nemanant, kad jie pasikeičia. Deja, palaipsniui šis paprastumas buvo vis labiau ir labiau iškraipomas, kol, pagaliau, dvyliktajame amžiuje tapo pripažintas Jėzaus įsikūnijimas duonoje ir vyne.

Apaštalas Paulius nieko nežinojo apie Romos dogmą. Skaitome:

„Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, ėmė duoną, padėkojo, sulaužė ir tarė: Tai yra Mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite Mano atminimui"` (1 Kor 11:23,24).

Ar Paulius tikėjo, kad duona ir vynas buvo pakeisti į Viešpaties kūną ir kraują, nors ir pateikė savo laiške Paties Kristaus žodžius: „Tai yra Mano kūnas"?

Žinoma ne, nes dvidešimt šeštojoje ir dvidešimt septintojoje eilutėje jis nurodo Korinto tikintiesiems, kad šie dalyvautų Viešpaties vakarienėje po - kaip katalikai sakytų - „jos elementų konsekravimo". Du kartus jis sako:

,,Valgykite šią duoną ir gerkite iš šios taurės",

bet ne: „Valgykite Mano kūną ir gerkite Mano kraują", kaip katalikai turėtų mums sakyti. Visiškai aišku, kad Paulius netikėjo įsikūnijimu, ir mes apaštalu privalome tikėti labiau, negu Romos prietarais.

„Ši duona" ir „ši taurė" aiškiai parodo jų nekintamumą. Posakius „Tai yra Mano kūnas; tai yra Mano kraujas" Viešpats naudojo simboliškai. Pavyzdžiui, jei suprastume Jėzaus pasakymą „Aš esu tikrasis vynmedis" (Jn 15:1) pažodžiui, tai Jo kalba atrodytų absurdiška, o jei simboliškai - jie bus nuostabiai reikšmingi. Galėtume panagrinėti daugybę atvejų, kai pažodžiui suprasti išsireiškimai suglumina, bet, suprasti simboliškai, jie prisipildo išmintimi ir grožiu.

Pastarasis supratimas nepaprastai tinka, norint suvokti mūsų Viešpaties kalbą per Paskutinę Vakarienę. Skaitome:

„Jėzus ėmė duoną, laimino ją, laužė ir davė mokiniams, sakydamas: ,Imkite ir valgykite, tai yra Mano kūnas.' Paskui ėmė taurę, padėkojęs davė jiems, tardamas: Gerkite iš jos visi, tai yra Mano kraujas - naujosios sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmių atleidimui"` (Mt 26:26-28).

Bet kas buvo vėliau? Kitoje eilutėje, po to, kai mūsų Viešpats padėkojo už duoną ir vyną, skaitome paties Gelbėtojo žodžius:

,,Bet sakau jums: nuo šiol nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje" (29 eilutė).

Nuostabiai aišku, kad mūsų Viešpats palaiminęs ir padėkojęs už taurę pripažino, kad jos turinys liko nepasikeitęs, kad laiminimo metu joje buvo vynmedžio vaisius. Po palaiminimo jis liko nepasikeitęs.

„Katalikų tikėjimo" autorius padaro labai keistą pastabą. Rašydamas apie Viešpaties Vakarienę ir pirmąjį įsikūnijimo stebuklą, kaip klaidingai įsivaizduojama jį buvus, pastebi:

„Jei tai, ką Jėzus laikė Savo rankose, iš tiesų buvo Jo Kūnas ir Jo Kraujas, tai šie turėjo liautis buvę duona ir vynu."< 19 >

Pasvarstykime. Kuomet Viešpats sakė: „Tai Mano kūnas; tai Mano kraujas", tuomet Jis buvo gyvas žmogus, kurio kūnu sruveno kraujas. Nepaisydamas šito, autorius moko, kad mūsų gyvas Viešpats Velykų naktį Savo rankose laikė Savo mirusį kūną ir pralietą kraują. Biblijoje nekalbama apie tai, todėl pateiktą teiginį galėtume vertinti kaip burnojimą prieš Dievą.

Ir vis dėlto katalikai savo įsitikinimą bando pagrįsti tokia Rašto eilute:

„O Jėzus jiems kalbėjo: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės" (Jn 6:53).

Šiai eilutei turėtume tris pastabas.

1) Tai sakydamas mūsų Viešpats buvo gyvas, taigi valgymo ir gėrimo negalime suprasti pažodžiui.

2) Jis aiškiai kreipia dėmesį į dvasinę, bet ne į materialinę Savo žodžių reikšmę šešiasdešimt trečiojoje eilutėje: ,,...kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas."

3) Kuomet Jėzus kalbėjo šiuos žodžius, Viešpaties Vakarienė dar nebuvo įsteigta, taigi tada į ją negalėjo būti nurodoma.

Ką gi reiškė šie žodžiai? Valgymas ir gėrimas yra du geriausi maisto įsisavinimo būdai. Pavyzdžiui, gatvėje radę piniginę, žinoma, ją pakeltumėme. Taip ją pasisavintumėme. Bet ne ilgam. Jei kas nors bėgtų iš paskos ir susirūpinęs paklaustų: „Ar neradote piniginės gatvėje?", piniginę nedelsiant grąžintumėme jos savininkui. Bet kas galėtų atimti iš mūsų maistą ar gėrimą, kuriuo sotinomės vakar? Jokie Parlamento nutarimai, jokie gydytojų ar chemikų paskirti vimdomieji, jokios unikaliausios kvalifikuotų chirurgų operacijos negalėtų iš mūsų atimti to maisto. Jis buvo įsisavintas, išsivaikščiojo po kūną, statydindamas jo dalis. Maistas tapo mūsų dalimi. Taip ir su šiuo paslaptingu valgymu ir gėrimu. Viešpats gyveno žemėje. Jo mirtis dar nebuvo atėjusi, tačiau Savo mokytiniams Jis kalbėjo apie Savo besiartinančią mirtį, kuri taps jų gyvenimu ir palaima. Jėzus parodė, kad gilus šios mirties suvokimas ir nurodys į vienintelį jų gyvenimo kelią.

Jeremijas rašė senovėje:

„Tavo žodžiais maitinuos. Tavo Žodis džiugina mane, Jis yra mano širdies linksmybė" (Jer 15:16).

Atrodo, net katalikai vargu ar galėtų suprasti tai pažodžiui, bet, žvelgiant simboliškai, visų Dievo žodžių pasisavinimas tampa dvasiniu maistu ir palaima sielai. Panašiai yra ir su Žmogaus Sūnaus kūno valgymu ir kraujo gėrimu.

Tai dar ne viskas apie šią nemokšišką ir baisią katalikybės šventvagystę. Roma teigia ne tik tai, kad duona ir vynas tampa mūsų Viešpaties kūnu ir krauju, bet ir dar, kad tai tampa „pilnu Kristumi", atperkamąja auka Dievui. Trento susirinkimo dvidešimt antrojoje sesijoje nutarta:

,,Kadangi mišiose garbinamoje Dieviškoje Aukoje yra tas pats Kristus, paaukotas bekrauju būdu ant altoriuje esančio kryžiaus ir kuris vieną kartą pasiaukojo praliedamas Savo kraują, Šventasis Sinodas moko [pastebėkime - ne BIBLIJA, bet šventasis sinodas], kad ši auka yra tikras atpirkimas ir tuo būdu yra pasiekiama, kad mes gauname atleidimą ir randame malonę savalaikėje pagalboje, jei esame patraukiami prie Dievo atgailaudami ir besigailėdami, su tyra širdimi ir sąžiningu tikėjimu, su baime ir pagarba."

Tai yra visiška priešingybė Raštui. Tai neigia, kad Viešpats Jėzus visus vieną kartą atpirko ant kryžiaus. Skaitome:

„Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiems kunigams, kasdien aukoti aukas pirmiausia už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes Jis tai atliko VIENA KARTĄ VISIEMS LAIKAMS, paaukodamas pats Save" (Žyd 7:27).

­­­­

„O Šitas, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje" (Žyd 10:12).

­­­­

     ,,Vienintele auka Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius" (Žyd 10:14).

­­­­

„Kad Jis mirė, tai mirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena - gyvena Dievui" (Rom 6:10).

Ar katalikai atsisakytu paklausyti Petro? Ar savo nepatikima ir šventvagiška tradicija jie tikės labiau, negu grynu Dievo Žodžiu?

Apaštalas Petras rašo taip aiškiai ir įtikinamai:

,,Kristus vieną kartą mirė už nuodėmes, Teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą" (1 Pt 3:18).

Galų gale, mūsų Viešpats, būdamas ant kryžiaus, garsiai sušuko:

,,ATLIKTA!" (Jn 19:30).

Pats Dievas iš dangaus atsakė į šį šauksmą, perplėšdamas pusiau Šventyklos uždangą nuo viršaus iki apačios, drebėjo žemė ir skeldėjo uolos, atsivėrė kapai ir daug užmigusių šventųjų kūnu prisikėlė -visa tai liudija Dieviškajį teisingumą buvus kartą visiems žmonėms įvykdytą mūsų Viešpaties didžia atpirkimo auka ant kryžiaus, niekuomet nebekartojama ir visiškai veiksminga amžinai.

Kokia šventvagystė Romos kunigams sakyti per mišias: ,,Tai yra mano kūnas", kai jie aukoja atpirkimo Auką ir prakeikia visus, kurie to nepripažįsta. Be to, jie nėra nuoseklūs. Iš vienos pusės tvirtina, esą per Viešpaties Vakarienę vynas paverčiamas Kristaus krauju, ir čia pat kalba, kad tai „bekraujė auka". Tegalėtume pasakyti, jog šventasis sinodas visiškai nepaiso Šventojo Rašto, kuris pabrėžtinai kalba:

,,BE KRAUJO PRALIEJIMO NĖRA ATLEIDIMO" (Žyd 9:22).

 ,,KRAUJAS NAIKINA NUODĖMES" (Kun 17:11).

Prietarų ceremonijos viršūnė pasiekiama, kai kunigas parodo ostiją - kunigo tarno klebonijos virtuvėje iš tešlos iškeptą vaflį, ant kurio pavaizduotas kryžius su raidėmis I.H.S. Skaitome:

„Ostija yra garbinama. Kaip? Ne taip, kaip atvaizdai garbinami, ne taip, kaip šventieji garbinami, bet kaip garbinamas Pats Amžinasis Kūrėjas. Romos bažnyčia nemoko, kad Dievas yra garbinamas per ostiją; ji moko, kad ostija yra Dievas - Kristaus kūnas, kraujas, siela, dvasia. Taigi, garbinant ostiją, ja ir apsiribojama."

Ar gali kas bepralenkti šį Dievą niekinantį prietarą? Be abejonės, daugelis kunigų širdyje netiki tuo, ką skelbia viešai. Daugelis kunigų, kuriems Kristus svetimas, dažnai gyvena nedorai ir girtuokliauja (deja, tokių atvejų apstu), neturi pagrindo tikėti šia ceremonija.

(Bus daugiau)

"Is Roman Catholicism of God? (Fourth Edition) By A.J.Pollock Green & Co. (Lowesroft) Ltd., Crown Street, Lowestoft, England, 1963