Reinchardas Bonkė „Briliantai ir disko šokiai“(tęsinys)

 

Ketvirtoji Reinchardo Bonkės knygos „Aukščiau už viską“ dalis (Iš rusų kalbos knygą verčia sesuo Regina AKB)

 Aš buvau toks laimingas, kad buvau pasiruošęs jį išbučiuoti. Jaučiau Šventosios Dvasios dalyvavimą visame tame, kas vyko. Tai buvo kažkas, iki ko aš pats niekada negalėjau prieiti.

Kai Hovardas vežė mane namo, bariau save už tai, kad paprašiau tik penkių minučių. Koks aš kvailys!

  Pradėjau melstis. Aš pasakiau: „Viešpatie, pasielgiau kvailai, prašydamas tik penkių minučių. Dabar aš surištas tomis penkiomis minutėmis, nes įsikaliau šį skaičių sau į galvą. Kodėl aš taip pasakiau?“ Pavažiavus dar šiek tiek tyloje, vėl pasimeldžiau.“Viešpatie, - pasakiau, - Tau nieko nėra neįmanomo. Tu sukūrei pasaulį per šešias dienas. Tu gali išgelbėti diskoteką per penkias minutes. Prašau, neleisk mano kvailystei tapti problema. Amen“. Visą tą naktį blaškiausi, varčiausi ir meldžiausi. Ir meldžiausi, ir meldžiausi.

   Kitą vakarą vėl pamokslavau bažnyčioje pagyvenusiems žmonėms. Aš nieko neprisimenu. Manau, blogai pamokslavau, nes mano širdis daužėsi laukdama pamokslo pasiklydusioms jaunoms sieloms diskotekoje tą naktį. Kai atėjusieji išsiskirstė į namus, paprašiau Hovardo, kad nuvežtų mane namo. Aš nusirengiau kostiumą ir persirengiau kasdieniniu rūbu. Nenorėjau atrodyti kaip pamokslininkas, kuris ką tik atėjo iš bažnyčios. Man buvo reikalinga diskotekos maskuotė. Hovardas taip pat nuėjo į namus ir greitai persirengė.

   Kai mes įsėdome į mašiną, jis sustojo ir pažiūrėjo į mane.

- Reichardai Bonke, kaip tu manai, ką pamanys žmonės iš bažnyčios, jeigu sužinos, kur mes buvome šiandien?

- Aš manau, jie daugiau niekada neateis pasiklausyti manęs, - pasakiau aš. – Tu jiems nepasakysi, tiesa?

Jis nusišypsojo ir palingavo galva.

- Ne, žinoma, ne.

- Taip pat kaip ir aš.

Mes nuvažiavome į diskoteką ir atvykome 11:30. Reikėjo palaukti dar pusvalandį. Stovėjimo aikštelė buvo užimta dar daugiau, nei penktadienį. Pagalvoju, kad Kimberlyje buvo vadinamoji  „šeštadienio vakaro karštinė“. Pasiėmiau Bibliją ir savo akordeoną. Nežinau, kam paėmiau akordeoną, bet jis buvo su manimi. Jis man teikė saugumo jausmą.

   Viduje buvo daug žmonių. Petys į petį mes turėjome skintis sau kelią tarp žmonių, kad praeitume pro minią ir rastume vietą, kur galima būtų atsisėsti. Pagaliau mes prasibrovėme prie baro su kėdėmis. Aš atsisėdau ant kėdės ir pradėjau laukti vidurnakčio.

   Kai pagaliau laikrodis išmušė dvylika, muzika nutilo. Užšokau ant scenos, kur grojami įrašai, ir paėmiau iš didžėjaus mikrofoną ir pasakiau:

- Sėskitės, sėskitės, sėskitės. Aš atvažiavau iš pačios Vokietijos ir aš privalau jums pasakyti kažką labai svarbaus.

   Staiga jauni žmonės ėmė visur sėstis. Ir tik tada aš suvokiau, kad buvau ne bažnyčioje, šokių aikštelėje. Ten nebuvo suolelių. Vos tik kelios baro kėdės pagal perimetrą. Daugelis jaunų žmonių pliumpteldavo tiesiog ant grindų. Jie susėdo rūkydami cigaretes ir kramtydami gumą, laukdami, kol aš pradėsiu.

Pradėjau kalbėti. Pamokslavau vieną minutę, antrą minutę ir staiga ten atsirado Šventoji Dvasia. Turiu omenyje, kad Šventas vėjas pradėjo dvelkti diskotekoje. Staiga išgirdau kūkčiojimą. Pamačiau, kaip jauni žmonės traukia savo nosinaites ir pradeda šluostyti akis - jie visi verkė. O aš žinau vieną dalyką: kai žmonės pradeda verkti, atėjo laikas kviesti juos atgailai. Žinojau, kad mano laikas eina į pabaigą.

Aš paklausiau:

- Kas iš jūsų nori priimti Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją? Kas nori rasti savo nuodėmių atleidimą ir įeiti šiandien į Dievo planą savo gyvenime?

 Kiekviena ranka, kurią mačiau toje vietoje, pakilo aukštyn. Pasakiau:

- Gerai, kartokite paskui mane.

 Mes pasimeldėme kartu išgelbėjimo malda. Mano penkios minutės baigėsi. Mano darbas buvo padarytas. Kai ėjau iš diskotekos, buvau septintame danguje, džiūgaudamas, ypatingai džiūgaudamas, kad aš turėjau privilegiją padėti šiems jauniems žmonėms rasti tai, ko jie niekada nebūtų radę diskotekoje.

Praėjus metams grįžau į Kimberlį. Hovardas sutiko mane aerodrome. Jis pasakė:

- Sėskis į mašiną. Turiu tau siurprizą.

 Aš atsisėdau į mašiną. Jis nieko nekalbėjo; jis paprasčiausiai vairavo mašiną vingiuotomis gatvėmis, kol mes neatvažiavome į sandėlių rajoną. Mašina sustojo. Aš pažiūrėjau į langą ir negalėjau patikėti savo akimis. Patryniau akis ir pažiūrėjau dar kartą. Vietoje didelio ženklo „disko“ pamačiau ant pastato fasado didelį baltą kryžių.

- Tai dar ne siurprizas, - tarė Hovardas. – eime su manimi.

Mes nuėjome iki durų, šalia kurių prieš metus stovėjome ir kurias Šventoji Dvasia pasakė man atverti. Gerai prisimenu muzikos trenksmą, kuris atakavo mano klausą, kai mes stovėjome tą šeštadienio naktį. Dabar jau girdėjau kitus garsus, išeinančius iš vidaus. Tai buvo tarsi skandavimas su augančiu garsu.

- Tu pasiruošęs tam, Reichradai? – Hovardas plačiai atvėrė duris ir aš pažiūrėjau į patalpos vidų, perpildytą jaunų žmonių. Jie skandavo: „Bonkė, Bonkė, Bonkė“.

 Aš sušukau iš džiaugsmo. Jie puolė prie manęs apkabindami ir spausdami rankas, vesdamiesi mane  į vidų.

 Vienas jaunas žmogus pasakė:

- Prisimenate mane? Aš buvau didžėjus tą naktį, kai jūs atėjote.

   Kitas mane paėmė už rankos:

- Aš reguliavau šviesos muziką.

Kažkas pasakė:

- Mes leidome kiauras naktis šokdami. Dabar mes tarnaujame Jėzui.

- Kai tu išvažiavai iš miesto, diskoteka bankrutavo, - šūktelėjo Hovardas. Diskoteka dabar tapo bažnyčia.

   Jis švytėjo.

   Gerai apsirengęs vyriškis priėjo prie manęs.

- Mes girdėjome apie tai, kas nutiko su šiais jaunais žmonėmis čia. Mano bažnyčia remia mane, kad aš tapčiau šiems jauniems vaikinams pastoriumi.

 Aš vėl stovėjau ant tos scenos ir žiūrėjau į veidus, kurie skyrėsi nuo tų, kuriuos mačiau diskotekos šviesoje prieš metus. Šviesa dabar buvo pilna - Dievo meilės šviesa dabar švytėjo kiekviename veide.

   Parodžiau pirštu į dangų ir išrėkiau:

- Jėzus!

- Jėzus! - sušuko atsakydami man visi kaip vienas taip, kad sudrebėjo sienos.

- Šlovė Jėzui!

- Šlovė Jėzui!

- Jis  - Viešpats!

- Jis  - Viešpats!

- Aleliuja!

- Aleliuja!

   Dabar diskoteka drebino kitaip. Tikrieji Kimberlio briliantai dabar švytėjo jų Tėvo akyse.

Mes turime išmokti klausytis Jo balso ir

paklusti Jam.

Paklusti ne balsui kvailos religijos.

Ir ne balsui mūsų baimių ir įsitikinimų.

Jėzus pasiųs mus ten, kur pasiklydusios sielos,

ir Jo nejaudina,

jeigu tai mus verčia kęsti

 diskomfortą.

Tai visada nuotykis – sekti Jo nurodymais,

ieškant  ir gelbstint pasiklydusias sielas.