Vienos bendruomenės istorija

Ši bendruomenė parsidėjo nuo to, kad vienas žmogus išgirdo Dievą.

Dievas pašaukė - ir jis nuėjo. Jis kreipėsi į savo šeimą ir jie tapo tikintys, bet nesėkmingai ir ilgai skelbė Dievo žodžius kitiems. Nė vienas žmogus neatsišaukė. Jis dirbo daug ir veltui, nė vienas žmogus nenorėjo girdėti apie tai, teko statyti pačiam, pasitelkti sūnus ir marčias šitos bendruomenės statybai. Šiai statybai jie atidavė ilgus metus. Tai buvo sunkūs metai - sunkaus darbo ir nuolatinių aukų metų. Ir niekas prie jų prisijungė.
Galiausiai statyba buvo baigta, ir Dievo įsakymu atėjo naujų narių. Tačiau toks staigus mažos bendruomenės augimas atnešė tik papildomų problemų - mulai nuolat riaumojo, kad jiems per mažai maisto, begemotai ir drambliai palikdavo tiesiog neįtikėtinas krūvas, kurias reikėjo nuolat valyti. Raganosiai dėl prasto regėjimo ir storos odos nuolat atsimušdavo į kitus, rizikuodami priploti juos visiškai. Skunkai tą ir tedarė, kad leisdavo į eterį „savo jausmus“. O kai liūtas atsigulė prie ėriuko, pastarąjį ištiko sunki nemiga.

Taigi, maža bendruomenė susidūrė su dar daugiau nusivylimo, streso, liūdesio, su daugybe susirėmimų ir begaliniais "viršvalandžiais".
Taip, Nojaus bendruomenę - kaip ir daugelio mūsų – gerokai krėtė ir joje buvo rimtų problemų. Bet atsiminkite, kas atsitiko tiems, kurie atsidūrė už borto.

Pagal 4oru.org