Kodėl Romos katalikų bažnyčia nepasikeis?

 Naujojo popiežiaus Pranciškaus I išrinkimas sukėlė nemažą euforiją tarp kai kurių protestantų. Todėl reikėtų priminti, kad Romos katalikų bažnyčia tokia, kokią mes ją žinome dabar, niekada nepasikeis, nepriklausomai nuo to, kas užims popiežiaus sostą. Jai neįmanoma pasikeisti dėl dviejų dalykų: dėl jos doktrinų apie dievišką Apreiškimą ir popiežiaus neklystamumą. Katalikų teologai lygina dievišką Apreiškimą su šaltiniu, iš kuriuo trykšta dvi srovės, per kurias Kristus perteikia savo žodį mums. James G.McCarthy savo knygoje „The Gospel according to Rome“ („Evangelija pagal Romą“) sako: „Katalikų bažnyčia moko, kad Dievas, norėdamas per Kristų apreikštą tiesą išlaikyti nepakitusia  per visus laikus ir perteikti ją visiems amžiams, įsakė apaštalams perduoti tą Apreiškimą kitiems. Tai vyko dviem būdais. Pirma, apaštalai perteikė tikėjimą žodžiu, t.y. savo skelbimu, savo pavyzdžiu ir institucijomis, kurias jie įsteigė (...). Antra, jie tai darė raštu, t.y. jie patys ir kiti jų kartos mokytojai, įkvėpti Šventosios Dvasios, užrašė žinią apie išgelbėjimą. Šie raštai tapo Naujojo Testamento šventaisiais raštais („Evangelija pagal Romą“ psl.:234).

Čia reikėtų prisiminti ir tai, kad santykis tarp Biblijos ir Tradicijos, kaip apreikštų tiesų šaltinių, buvo ir yra katalikybės teologų galvos skausmas. Kaip sako katalikų kunigas ir žurnalistas Antonio Montero, - „tiek Tridento Susirinkimas (1545 -1563m.), tiek Vatikano Susirinkimas (1869 - 1870m.) sutvirtino katalikų požiūrį į Tradiciją ir pabrėžė Bažnyčios Magisteriumą, kaip jos aiškintoją.“ (Antonio Montero cit. Jose Grau „Catolicismo Romano“ („Romos katalikybė“); 2dalis;  psl.:848)).

Tačiau ne visi katalikų teologai aiškina Susirinkimų nutarimus vienodai. „Ar tuo norima pasakyti“ - tęsia A.Montero - „kad katalikui Tradicija reiškia antrą ir kitokį apreišktos tiesos šaltinį? Kurie taip supranta, pripažįsta, kad pirmoje Bažnyčioje buvo platesnis tiesų perdavimo būdas negu tik tas, kurį apima Naujasis Testamentas, ir jos buvo išsaugotos perduodant jas iš kartos į kartą (per šventuosius tėvus, teologus, liturgiją, tautos tikėjimą) ir gali būti apibrėžtos per neklystantį Bažnyčios Magisteriumą. Todėl visiškai tikėtina, kad tikėjimo dogma gali tapti  faktu ar tiesa, kurių nėra Šv. Rašte. Su tuo šiandien (kaip ir anksčiau) visiškai  nesutinka bažnyčios, gimę iš Reformos, ir taip pat tai yra didelė kliūtis daugeliui vyskupų ir mokytojų (...), Jie sako, kad yra vienas Apreiškimo Šaltinis, tai yra dieviški žodžiai ir darbai tokie, kokie jie įvyko.  Jie buvo perteikti mums dviem būdais: per Šventas Knygas ir gyvą Bažnyčios Tradiciją (...). Gali būti tikėjimo tiesų, kurios yra Biblijoje, bet jos dar yra vystymosi periode ir vis ryškiau apsireiškia laikui bėgant; tai yra vystymosi ir Bažnyčios (su Biblija ir Tradicija jos rankose) aiškinimo vaisius (...). Niekada nebus nuspręsta tai, ko nėra Biblijoje, ir taip galvojantys neigia, kad gali būti dar kažkoks kitas Apreiškimo šaltinis.“ (ibid.).

Tokie aiškinimo skirtumai sukelia sunkią situaciją bažnyčioje, kuri šaukia apie savo dogmų neklystamumą. Viešai skelbiama (norint sušvelninti situaciją žmonių akyse), kad „nė viena aiškinimo srovė neatmeta Tradicijos kaip Apreiškimo šaltinio, bet jos skirtingai supranta  esamą santykį tarp Tradicijos ir Šv.Rašto“ (ibid.). Galiausiai II Vatikano Susirinkimas paskelbė, kad „Šventoji Tradicija ir Šv.Raštas yra artimai susiję ir dera tarpusavyje. Jie abi kyla iš vieno šaltinio, tampa viena srove ir teka link to pačio tikslo.“ (cit. Mc. Carthy, psl.:235). Taigi,  Katalikų bažnyčia, kalbėdama apie Dievo žodį, turi galvoje „vieną dalyką“, kuris yra Šv.Rašto ir Tradicijos suformuotas. „Tradicija ir Šv.Raštas sudaro vieną klodą, pašventintą Dievo žodžiu ir patikėtą Bažnyčiai“.

Svarbu suprasti šiuos skirtumus.  „Kai katalikų teologas kalba apie užrašytą Dievo žodį, jis turi galvoje Šv.Raštą, o kai kalba apie neužrašytą Dievo žodį, jis turi galvoje Tradiciją. O kalbėdamas apie visą Dievo žodį, jis tikriausiai turi galvoje ir Šv.Raštą, ir Tradiciją. Kitaip sakant, pasak Katalikų bažnyčios, vien tik Biblija nėra pilnas Dievo žodis“ (ibid. Psl.:235). Tai, kad mes teisingai suprantame katalikų teologus, akivaizdu iš tokių II Vatikano Susirinkimo pareiškimų: iš vienos pusės jie sako, kad Bažnyčiai „visko, kas apreiškta, tikrumo patikrinime Šv.Raštas nėra vienintelis autoritetas“ (ibid.). O apie Šv. Raštą sako, kad Bažnyčia visada jį laikė ir laiko kartu su Tradicija aukščiausia jų tikėjimo taisykle“ (ibid.).

Taigi,  J.Grau kalba labai teisingai: „tik žodžių žaismas negali išspręsti tokio svarbaus klausimo (...). Nors ir sakoma, kad egzistuoja vienas Apreiškimo Šaltinis, jei toliau teigiama, kad jis yra mums perduodamas dviem būdais - Šv.Raštu ir Tradicija, - lieka ta pati klaida, kuri nori prilyginti įkvėptą apaštalų Tradiciją (užrašytą NT) neįkvėptai bažnytinei tradicijai (...). Tridento ir Vatikano I susirinkimo žodžių pakeitimas, nepakeičiant substancijos, ką jais norima pasakyti, nepadaro labiau bibliškomis naujų Romos teologijos tendencijų. Romos katalikų problema yra neišsprendžiama. Ji pasipriešino tikrajai Bažnyčios reformai XVI amžiuje, užsikimšdama ausis Dievo žodžiui, ir tuo ne tik padalino vakarų krikščionybę, bet ir Tridento Susirinkime suformulavo savo doktrinas, kurios kanonizavo visus viduramžių nukrypimus. O dabar, praėjus keturiems amžiams, Romos teologai atidžiau pastudijavę Šv.Raštą, suprato, jog negali tvirtinti, kad Reforma buvo judėjimas, priešingas Biblijai. Ką dabar jiems daryti? Ar pašalinti Tridento Susirinkimo nutarimus? Neįmanoma. Kaip jie gali pripažinti, kad prieš keturis amžius klydo bažnyčia, kuri pagal Vatikano I Susirinkimo pareiškimus yra neklystanti? Bet koks rimtas bandymas reformuoti savo dogmas susidurs su šiomis dvejomis sienomis: Tridento ir Vatikano I Susirinkimais. Taigi, lieka tik žodžių žaismai“ (ibid. psl.:852).

Tokia yra religija, kurią Pranciškus I šaukia būti dvasiniu vadovu. Mes negalime pažinti šio žmogaus, kurį daugelis vadina kitokiu, paprastu ir naujovišku, širdies. Galbūt jis turi gerus ketinimus, tačiau tai nepanaikina fakto, kad popiežizmas yra antibiblijinis, kad institucija, kuriai dabar vadovaus Pranciškus I, negali patirti jokios tikrai biblijinės reformos, nes tada ji turės paneigti dvi esmines dogmas, kurios išlaiko visą Romos katalikybės pastatą: dogmą apie popiežiaus neklystamumą ir dogmą apie du Apreiškimo šaltinius.

Sugel Michelen 

Paimta iš: http://todopensamientocautivo.blogspot.com.es/(Vertė Ramaškė IBE)