šeštadienis, sausio 07, 2012

Dvidešimt metų pragare (keršto planas)

(Karmelitės sesers Šarlotės liudijimas)


Smurtas

Mano neapykanta motinėlei buvo nepažabojama. Kiekvieną kartą, kai mane motinėlė išrinkdavo epitemijai, dėl kažkokio realaus ar įsivaizduojamo vienuolyno taisyklių nusižengimo, ji sadistiškai sukeldavo velniškas kančias, kurios buvo sukurtos mano kūno ir proto sunaikinimui. Mano protas, buvo tiesiog perpildytas smurto schemomis ir kerštu. Aš gyvenau su šitomis schemomis kiekvieną dieną, tikėdamasi atkeršyti motinėlei už kančias, kurias man reikėjo išgyventi. 
Visą šitą siaubingą smurtą ir neapykantą manyje sukūrė nesibaigianti žiaurumo, nepritekliaus, priekabiavimo ir neapsakomos kančios srovė, kurią sukėlė manyje nelaisvė. Mano fantazijos buvo perpildytos vienu džiaugsmu, kaip aš vieną dieną užmušiu vieną iš žiaurių, pasileidusių kunigų, kurie reguliariai mus prievartaudavo. 
Per dvidešimt du metus praleistus vienuolyne, aš mačiau kaip mirė trys Motinėlės. Kadangi aš buvau medicinos sesuo, dvi vienuolės atėjo pas mane ir nusivedė mane pas mirštančią Motinėlę, kad aš prižiūrėčiau ją. Ją apžiūrėti buvo pakviestas katalikas daktaras. Jis man suteikė griežtas instrukcijas dėl kai kurių vaistų, kuriuos jis išrašė Motinėlei. Manyje tiesiog virė neapykanta tai moteriai ir žiauriai, piktai sistemai, kuriai ji atstovavo. Aš troškau atkeršyti ir ta moteris turėjo mirti. Ir aš tai norėjau matyti. 

Motinėlės žmogžudystė

Kada aš laukiau savo šanso atrodė, kad laikas sustojo. 21,30 visos vienuolės buvo užrakintos savo patalpose, užgeso šviesa. Baigiantis vakarinei maldai ir užgesus šviesai, atėjo laikas duoti motinėlei vaistus. Aš paėmiau į saują daugybę tablečių ir ištirpinau jas vandenyje, kad tablečių koncentratas būtų mirtinas. Su nekantrumu aš pažadinau šitą moterį, kuri buvo beveik be sąmonės ir priverčiau ją išgerti visą mirtiną koncentratą iki dugno. Paguldžiusi ją ant pagalvių aš džiaugiausi iš pykčio. Greitai ji mirs siaubingai kankinančia mirtimi ir mano kerštas jai taps saldi realybė. Aš patikrinau jos pulsą – jis padažnėjo kaip ir jos kvėpavimas. Labai greitai ji pradėjo stenėti ir muistytis, prasidėjo siaubingos konvulsijos. O aš stovėjau ir žiūrėjau į visą tai piktai besišypsodama, nes metai praleisti žiaurume, mane pavertė pilnu kartėlio, beširdžiu monstru, kuris troško žmogžudystės.
Bet netikėtai aš atsipeikėjau ir supratau, ką aš padariau. Aš supratau, kad aš asmeniškai būsiu atsakinga už jos mirtį ir tai mane šokiravo. Įsivaizduoti net sunku buvo, ką man galėjo, padaryti dėl žmogžudystės. Iš ne vilties aš pradėjau jai daryti, skrandžio plovimą ir atkakliai stengiausi išgelbėti motinėlei gyvybę ir pradėjau ją masažuoti šaltu vandeniu. Galų gale man pavyko normalizuoti jos kvėpavimą ir jos kraujo spaudimas nukrito iki normos ir motinėlė užmigo giliu miegu. Aš vėl galėjau atsipalaiduoti ir pagalvoti apie savo išsigelbėjimą, tik dėl laimingo atsitiktinumo.

Paslėptų patalpų paslaptis 

Aš žinojau, kad vienuolyno tunelių labirintų sistemoje, po vienuolynu buvo vieta, iš kurios aš dažnai girdėdavau siaubingus riksmus. Jie buvo girdimi iš patalpų, kurios buvo užvertos ir užrakintos sunkiomis metalinėmis durimis. Motinėlė ne vieną kartą buvo perspėjusi, kad mes ten neitume. Tai buvo beprasmis perspėjimas, nes nė viena iš mūsų neturėjome raktų, bet mano noras sužinoti kas yra už tų durų nugalėjo mane. 
Kada mano pacientė, buvo saugi ir vienuolynas miegojo, aš atsiminiau tą vietą ir kad motinėlė raktus laikė stalčiuje, aš pasiėmiau raktus ir pasileidau bėgti laiptais žemyn. Nusileidusi du aukštus po žeme, degant žvakės šviesai aš radau tas duris, kurias taip norėjau atrakinti. Drebančiomis rankomis ir nervindamasi aš skubėjau rasti tinkamą raktą. Pritaikius raktą labai didelės durys lengvai atsidarė, salėje pamačiau dvylika mažų kamerų. Kamerų durys buvo su grotuotais langais.
Aš net žagtelėjau iš siaubo kai pasižiūrėjau į kameras. Aš pamačiau išbalusius, iš džiūvusius ir išsekusius mažų vienuolių veidus, su kuriomis aš valgiau meldžiausi ir dirbau. Kiekviena iš jų dingdavo staigiai ir be jokios pateisinamos priežasties. Vieną iš tų kurią aš atpažinau aš paklausiau kiek laiko ji jau čia yra ir uždaviau daug kitų klausimų. Jos neryškiose be gyvybės akyse aš pamačiau neapsakomą siaubą, bet ji nieko nepasakė. Vienuolyną valdė paraližuojanti baimė nes šios kalinės nežinojo kur gali slėptis motinėlė. Nė viena iš jų neišdrys, pasakyti nė vieno žodžio, nes toks siaubas galėjo virsti dar didesniu. Aš vaikščiojau nuo vienos kalinės prie kitos užduodama klausimus, bet deja atsakymas buvo vienas ir tas pats – baimės tyla. 
Salės gale iš kai kurių kamerų, sklido nerealiai šlykšti smarvė, bet kai pasižiūrėjau į kameras, aš vos susilaikiau neapsivėmusi. Visos kalinės čia buvo apvyniotos ilgomis ir sunkiomis grandinėmis, kurios joms trukdė sėdėti ir gulėti. Moterys voliojosi grandinėse, prasmirdusios savo išmatose ir šlapime, taip jos buvo pasmerktos lėtai mirčiai su trupučiu vandens ir nė trupinėlio maisto. Kai kurios ten esančios jau buvo mirusios ir iš ten sklido nereali mirties smarvė. 
Jų „nusikaltimai“, dėl kurių jos atsidūrė šitose kamerose, buvo vienuolyno religingų taisyklių pažeidinėjimai arba joms nepasisekė, nes jas ištiko nervinis priepuolis arba jos išprotėjo dėl žeminančių kankinimų ir prievartavimų. Tokiais metodais buvo sprendžiamos visos vienuolyno problemos. Tai buvo uždaras vienuolyno žmonių atliekų sąvartynas. 
Man pasidarė bloga, pradėjo svaigti galva, griuvinėdama nuo patirto siaubo aš šiaip ne taip išėjau iš siaubo salės ir užrakinau duris. Skubėdama aš grįžau atgal pas savo pacientę, kuri vis dar ramiai miegojo. Aš užčiuopiau jos pulsą ir su palengvėjimu atsidusau, nes jis buvo normalus, kvėpavimas buvo reguliarus. Ji pabudo tik kitą dieną ir aš dar pasilikau tris dienas slaugydama ją.

(Vertė A.R.)

Komentarų nėra: