Paliktas numirti (vieno musulmono istorija)

Būdamas 34 metų Nasiras Sidiki, sėkmingas verslininkas, jau turėjo užsidirbęs  pirmą savo milijoną, tačiau liga, kuri jį ištiko, ir už milijoną buvo neišgydoma.

Toronto ligoninėje jis laukė sterilioje palatoje, kol ateis mirtis. Jį ištiko, atrodytų, nesunkus susirgimas – herpis, tačiau organizmas staiga nustojo kovoti... Herpio virusas padengė pūslėmis visą kūną... Štai jo pasakojimas.

Kūnas nebesipriešino

„Kitą rytą aš atsibudau sterilioje palatoje, mano oda degė taip, tarsi būtų apipilta benzinu ir padegta, aš degiau iš vidaus.

Mano gydytojas pažiūrėjo į mane nustebęs ;“Pūslės taip greit kyla, kad aš tiesiog matau, kaip jos auga ir plečiasi. Jūsų organizmas nesipriešina“.

Kitą rytą prie šio herpio  bėrimo prisidėjo vėjaraupiai nuo galvos iki kojų. Tą vakąrą mano temperatūra pakilo iki 42 laipsnių – mano smegenys buvo agonijoje.

Aš buvau drąsus, pasitikintis ir rizikuojantis žmogus, bet mirties akivaizdoje aš buvau išgąsdintas. Neturėjau supratimo, kas laukia manęs „kitoje pusėje. Buvau išauklėtas kaip musulmonas Londone ir supratau, kad Alachas – ne tas dievas, kuris gali išgydyti, man beliko pasitikėti medicina.

Galų gale aš taip priartėjau prie mirties, kad gydytojai nežinojo, ar girdžiu juos ar ne. „Jo imuninė sistema neveikia. Jis miršta, galbūt dėl AIDS“,- svarstė jie.

Norėjau šaukti, kad nesergu AIDS, bet negalėjau. Žodžiai, kad mirsiu, smogė į mane.

Mano kolegei Anitai jie pasakė:“Po keleto valandų jis mirs, o jei ne, tai bus aklas dešine akimi ir kurčias dešine ausimi, paralyžiuotas, jo smegenys jau paveikti aukštos temperatūros“.

Po to jie išėjo.
Jie paliko mane mirti! Jaučiau kaip skęstu, sukaupiau paskutines jėgas ir sušnabždėjau:“Dieve, jeigu tu esi, neleisk man numirti“.

Jo akivaizdoje

Pačią tamsiausią nakties valandą aš pabudau ir pamačiau žmogų prie mano lovos. Šviesos srautas išėjo iš jo taip, kad mačiau Jo kontūrus. Negalėjau matyti Jo veido, bet žinojau, kad tai buvo Jėzus.

Koranas mini Jėzų, musulmonai tiki, kad Jis gyveno, bet netiki, kad Jis – Dievo sūnus, tiesiog buvo pranašas ir geras žmogus. Aš žinojau, kad tai ne Mohamedas. Aš žinojau, kad tai ne Alachas. Jėzus buvo mano palatoje. Manyje nebuvo baimės, tik taika.

„Kodėl tu atėjai pas musulmoną, kai visi kiti paliko mane numirti?“ –paklausiau Jo.

Be žodžių Jis man atsakė:“Aš esu krikščionių Dievas. Aš esu Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas“. Tai viskas, ką Jis pasakė.Jis nieko nekalbėjo nei apie mano ligą, nei apie neišvengiamą mirtį. Kaip netikėtai atsirado, taip netikėtai ir dingo.

Kitą rytą daktarai buvo nustebę – pūslės nustojo augti. „Mes nežinome, kas atsitiko, bet liga nebesivysto, laikinai sustojo“. Aš buvau išrašytas iš ligoninės su visu čemodanu vaistų bet dar vis padengtas pūslėmis.

„Neišeikite iš namų – reikės keleto mėnesių, kad pūslės išnyktų, o kai jie išnyks, jums ant odos liks dideli balti randai, dėmės ant odos, skausmas gali trukti keletą metų“, nurodė gydytojai man.

Gatvėje aš atrodžiau taip baisiai, kad žmonės pereidavo į kitą gatvės pusę. Tačiau mano mintys buvo ne apie išorę, kaip[ aš atrodau, bet apie Jėzų – neabejojau, kad Jėzaus buvimas sustabdė virusą. Kuo bebūtų tas Jėzus, Jo akivaizdoje įvyko stebuklas.  Pradėjau mąstyti, ar Jis – Dievo sūnus, kaip tiki krikščionys, ar tiesiog buvo pranašas ir geras žmogus, kaip buvau išmokytas. Taip ir užmigau.

Kas Jis yra?

Kitą rytą aš pabudau, įsijungiau televizorių ir išgirdau:“Ar Jėzus yra Dievo sūnus. Apmiriau. Du vyrai ekrane kalbėjo, atsakydami į visus man rūpimus klausimus. Programos pabaigoje buvo malda. Mano visas kūnas degė iš skausmo, bet aš atsiklaupiau. Ašaros ėmė tekėti mano veidu, aš kartojau maldą – atvėriau savo širdį Jėzui.

Tuojau pajutau dvasinį alkį – man reikia daugiau sužinoti apie Jėzų. Nors gydytojai neleido, aš išėjau ir nusipirkau Bibliją. Pirmiausiai perskaičiau evangelijas, paskui niekaip negalėdamas pasisotinti – visą Bibliją per mano bemieges naktis.  
Anita man nupirko kasečių ir knygų, kaip suprasti Evangelijas, aš tiesiog jas rijau. Taip manyje ėmė augti tikėjimas ir aš pamažu ėmiau įsivaizduoti, kaip aš atrodžiau iki ligos. Meldžiausi ir prašiau Dievo, kad Jis padėtų man būti tokiu, kaip iki ligos.

Jėzus - mano gydytojas

Praėjus savaitei po to, aš vieną rytą aptikau, kad visa mano pagalvė nusėta pūslėmis. Pagalvojau, kad aš nudraskiau jas per sapną. Išlipau iš lovos ir nuėjau į dušą nusiprausti. Tai, kas buvo pradėta lovoje, baigėsi duše – kiekviena pūslė nuo mano kūno nukrito.

Mano oda, priešingai, nei sakė gydytojai, netapo balta, tiesiog buvo nauja – ji lėtai grįžo į įprastą būklę. Po išgydymo aš ne tik atrodžiau kaip normalus žmogus, bet kaip ir niekada nesirgęs. Vieninteliai randai man liko ant krūtinės. Nė viena iš niūrių prognozių neišsipildė. Aš buvau ne tik pats blogiausias tokios rūšies herpio susirgimo atvejis, bet ir nuostabiausias išgijimas Toronto ligoninėje.

Jėzus, krikščionių Dievas, atėjo į mirštančio musulmono palatą ir išgydė mane. Bet ne tai buvo pats didžiausias stebuklas – pasikeitimai mano širdyje buvo daug didesni ir svarbesni negu mano išorėje“.

Šiandien Nasiras Sidiki yra tarptautinis evangelistas ir mokytojas, Anita tapo jo žmona, jie Talsos mieste JAV augina du sūnus. Jis yra WisdomMinistries.org įkūrėjas.

Pagal „Izlijanije“