trečiadienis, rugsėjo 19, 2012

PERPILDYTAS PALAIMINIMAS (2 dalis)



   Terezija paliko Uguru parką tą dieną be vienintelio šanso maldai. Žmonės būriavosi aplink sceną su daugybe poreikių, ir Dievas man siuntė tuos, kuriuos Jis gydė. Aš netgi nežinojau, kad ji buvo ten.
   Praėjo aštuoneri metai, kad vėl mūsų keliai susikirstų. Terezija praleido tuos metus, pradėjus naują gyvenimą Nairobyje. Ji išaugino dukrą, iš mažos mergaitės ji pavirto jauna moterimi. Ji pakilo iš pelenų  ir savo sugriautų  vilčių, kad sukurtų naujus santykius su maža moterų – krikščionių grupe. Jos ieškojo dvasinio vedimo.Laikas nuo laiko ji tarnavo tarp savo draugų. Bet jos tarnavimui trūko jėgos, kurią ji matė tą dieną Uguru parke. Jos dvasia dar buvo sudaužyta nenusisekusių vedybų, ir ji žinojo, kad ji dar neatėjo į patį aukščiausią Dievo pašaukimą.
  Per tuos aštuonerius metus Terezija sekė mano pamokslų tvarkaraštį per mūsų tarnavimų žurnalą. Ji visada ieškojo miesto, kuriame aš pamokslaudavau mažesniam žmonių susirinkimui. Tai sudarė didesnes galimybes tam, kad galėčiau pasimelsti už ją asmeniškai.
   Tai įvyko Osle, Norvegijoje, 1996 metų pavasarį. Ji buvo susijaudinusi, kai sužinojo, kad aš turėsiu pamokslauti vietinėje bažnyčioje, nes ji turėjo draugų Osle. Ji netrukus paskambino jiems ir susitarė, kad apsistos pas juos. Jie sutiko ją atsivežti į tarnavimą.
   Ji surinko pinigų ir nusipirko bilietą. Visi jos draugai Nairobyje meldėsi už ją, kai ji išvažiavo, tikėdami, kad grįš su Dievo Dvasios ugnimi, kurią ji taip troško įgyti.
   Terezija buvo pirmoji, kuri įžengė į bažnyčią Osle, kai ji atsidarė. Jos draugai palydėjo ją į pirmą eilę. Ji laukė ten, kol patalpa vis pildėsi. Prie jos priėjo viena vietinė moteris.
„Yra tai, ką jums reikia gauti iš Dievo, - pasakė moteris,- ir Dievas pasakė, kad Jis duos jums tai“.
  Tai buvo nuostabus patvirtinimas. Terezija padėkojo ir pasakė:
„Tai gerai, bet aš vis dar laukiu“.
   Kada aš išėjau į sceną ir prasidėjo tarnavimas, aš pamačiau, kad Terezija buvo ten.Sunku nepastebėti moters afrikietės norvegų bažnyčioje. Ji išsiskyrė kaip salelė šviesos pilkoje jūroje, apsirengusi nacionaliniu afrikiečiu rūbu. Aš mačiau, kaip drebėjo jos kūnas nuo tarnavimo pradžios.
   Terezija atvažiavo su viena mintimi. Kada aš pakviečiau ligonius išeiti į priekį, ji išbėgo į priekį maldai. Jos nuomone, ji buvo ligota. Ji jautėsi serganti nuo nepasitenkinimo ir neefektyvumo savo tarnavime. Štai kaip ji teisino pati save, kodėl ji išėjo maldai, kai buvo laikas, skirtas ligoniams.
   Jos susitelkimas šiose mintyse neleido jai susikoncentruoti mano pamokslui. Tuo tarpu aš pamokslavau  išgelbėjimo žinią. Bet tai jos nelietė. Aš pakviečiau atsistoti tuos, kurie norėjo priimti Jėzų kaip Gelbėtoją. Ji atsistojo kaip žaibas. Po to staiga ji suprato, kad tai buvo kvietimas ne ligoniams ir nuolankiai atsisėdo atgal. Ji laukė ilgus aštuonerius metus ir galėjo palaukti dar dvidešimt minučių iki kito mano kvietimo.
   Aš pagaliau paskelbiau, kad pasimelsiu už ligonius. Ji išbėgo į priekį ir atsistojo prieš mane, drebėdama iš nekantrumo. Ji žinojo, jog suskaičiuotos akimirkos skyrė ją nuo atsakymo į maldą, kuria ji meldėsi prieš aštuonerius metus Uguru parke. Ji turėjo priimti patepimą tarnauti su jėga kaip Reichardas Bonkė.
   Aš niekada neužmiršiu to, kas įvyko. Terezė nepamena įvykusio. Iki šios dienos ji dar nežino, kad aš iš tiesų dėjau ant jos rankas. Bent ji neprisimena. Dievo ugnis neturi nieko bendro su mano rankų prisilietimu, bet aš jas uždėjau ant jos galvos. Tik akimirkai, nes ji buvo išrauta iš  mano rankų galinga jėga, kuri nusviedė ją beveik 20 metrų. Šio veikimo jėga buvo tokia galinga, kad jos apavas nulėkė nuo kojų. Vienas batelis, aš tai iki dabar prisimenu, nuplaukė į kitą pilkos norvegų auditorijos galą. Nuo to laiko jo nematė. Galbūt kažkas galėjo jį pasiimti kaip suvenyrą.
   Aš tęsiau maldą už likusius. Kiek vėliau, kaip kalbėjo Terezija, ji išėjo iš nesąmoningos būklės ir išgirdo balsą, kuris kalbėjo: „Stebuklai vyksta, stebuklai vyksta“. Tai viskas, ką ji prisimena.
   Dievo stebuklai visada apstulbina. Viskas, kas mums lieka, tai linksėti galvomis ir sakyti: „Šlovė Dievui, šlovė Dievui, šlovė Dievui.“ Didžiulis stebuklas, kuris įvyko tą naktį Osle, dar iki dabar vyksta Nairobyje, Kenijoje. Terezija Uairimu – ugnyje.
  Susirinkimas Osle baigėsi. Aš grįžau į Vokietiją. Terezija negalėjo pasikelti nuo tos bažnyčios grindų. Kai ji atgavo sąmonę, jos kūno būsena negalėjo tinkamai atsiliepti į jos smegenų įsakymus. Jos kojos buvo tokios silpnos, kad jos draugams prireikė ją nešti iki mašinos. Jie nuvežė ją į namus, paskui pernešė ją iš mašinos į namą ir paguldė į miegamojo lovą svečiams. Tada jie sugrąžino jai antrą batelį. Ji jį pasiliko, kaip prisiminimą apie tai, ką Dievas padarė dėl jos tą vakarą. Terezija savo širdyje žinojo, kad ji niekada nebus tokia kaip anksčiau.
   Ši istorija galėtų ir baigtis šioje vietoje. Čia ji pasibaigė daugeliui. Jie priima didį Šventosios Dvasios apsilankymą ir po to nieko nedaro, kad Jis pradėtų veikti jų gyvenimuose. Bet Dievas Terezijai  davė patepimą ne dėl to. Ji ne dėl to gavo palaiminimą. Ji atėjo gauti jėgą dėl tarnavimo.
   Grįžus į Nairobį, ji sušaukė savo drauges į penktadieninį maldų susirinkimą savo namuose. Jos atėjo – septyniolika moterų. Ji pamokslavo su jėga, kurios niekada ankščiau nežinojo. Kai ji paprašė sergančias išeiti į priekį, ji nepasiūlė įprastos religinės maldos. Ji neprašė Dievo, kad ką nors išgydytų, jeigu tai buvo Jo didelė Dieviška valia. Ne, ji įsakinėjo sergančioms išgyti Jėzaus Kristaus vardu  - ir išgydymai vyko.
   Kitą penktadienį jos namuose jau susirinko 55 moterys. Po to penktadienio – 105, o po dar po vieno – 200. Ji ir jos draugės pradėjo ieškoti mokyklos pastato, kur galima būtų susitikinėti. Tuo metu kai kurie stebinantys ir užregistruoti išgydymai per jos tarnavimus, buvo aktyviai aptarinėjami mieste. Jos rado mieste auditoriją, kuri galėjo sutalpinti 2000 žmonių, bet atėjo 4000 moterų. Joms prireikė atidaryti visas duris ir langus, kad sutalpintų atėjusias. Ji persikėlė į didelę konferencijų salę „Džomo Kienjata“, kuri galėjo sutalpinti 5000 žmonių. Atvyko 12 000.
   Po to kai kurie pastoriai mieste pradėjo ją smerkti ir kalbėti savo žmonėms nesilankyti jos susirinkimuose, nes ji buvo išsiskyrusi moteris. Tiesa, žmonės juos ignoravo. Vieni ėjo iš smalsumo, kiti – dėl poreikių. Bet kai jie ateidavo į Terezijos Uairimu susirinkimus, jie negirdėjo apie moters skyrybas – jie girdėjo Jėzaus Kristaus Evangeliją. Jie matė, kaip išgydavo ligoniai, sergantys vėžiu, sergantys Aids, neregintys atmerkdavo akis ir negirdinčios ausys pradėdavo girdėti.
   Pagaliau Terezija atėjo pas merą ir paprašė, kad jai duotų naudotis Uguru parku, kuriame 1988 metais pamokslavo Bonkė. Jie pasirašė su ja sutartį, leidžiančią jai naudotis parku kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį. Jos susirinkimai augo ir dabar įsitraukė kaip moterys, taip ir vyrai. Verkianti moteris1988 metais parke Uguru apimta nevilties meldėsi: „Dieve, prašau Dieve, jeigu Tu gali duoti 100 000 sielų Bonkei, tai man duok vieną šimtą, tik vieną šimtą, Viešpatie, ir aš būsiu pati laimingiausia moteris“.  Terezija dabar labai laiminga moteris. Jos vardas gerai žinomas Afrikoje. Tarnautojai, kurie anksčiau pamokslavo prieš ją, atsiprašė jos ir paprašė jos atleidimo.
   Kai aš sužinojau apie jos prasiveržimą, kreipiausi malda į Viešpatį. „Kodėl, Viešpatie, - klausiau aš, - Tu pasirinkai išsiskyrusią moterį tokiam didžiam tarnavimui? Pas mus tiek daug nuostabių vyrų mūsų Biblijos mokyklose, vyrų, kurie atkakliai visa širdimi seka paskui Tave. Kodėl Tu pasirinkai Tereziją, o ne vieną iš jų?“.
   Jo atsakymas giliai mane sujaudino. Jis pasakė: „Aš pasirinkau Tereziją todėl, jog norėjau parodyti pasauliui, kad aš galiu paimti sudaužytą indą ir padaryti jį garbės indu.“
   Kaip tai mane sutramdė! Mus pasirinko ne dėl mūsų ypatingų savybių. Mes - įsiskaudinę tarnai, kurie turime būti  visiškai priklausomi nuo Jo. Visus tuos metus aš gėriuosi stiprios mūsų santuokos su Ani rezultatais. Bet šis didelis džiaugsmas nėra mano sėkmės paslaptis. Terezija perėjo per didžiulį skyrybų pažeminimą, bet Dievas užkėlė ją ant didelės tarnavimo platformos. Viskas - Dievo Šlovei.
   Po dvejų metų po įvykių  Osle, 1988 metais, lygiai po dešimties metų po to, kai aš pirmą kartą pamokslavau Uguru parke, aš aplankiau Nairobį su savo žmona Ani. Mes apsistojome viešbutyje, kuris ribojasi su parku. Aš viską padariau, kad ten nuvyktume pirmąjį mėnesio sekmadienį.
   Aš stovėjau tolimame minios pakraštyje, kur ji negalėjo manęs matyti. Du šimtai tūkstančių susirinko tą dieną į Uguru parką. Terezija pamokslavo su jėga ir autoritetu ir matė tūkstančius žmonių, ateinančius pas Viešpatį. Vyko išgydymai. Tai buvo kaip dar  vienas puslapis, parašytas Apaštalų darbuose. Terezija akivaizdžiai buvo stipriai sujaudinta dar viena nuolankumo diena Viešpačiui ir Jo jėgos veikimu gelbėjant nusidėjėlius. Bet aš nebuvau nusidėjėlis ir neišėjau į priekį. Ji niekada nesužinos, kad aš ten buvau.

Komentarų nėra: