trečiadienis, rugsėjo 26, 2012

Kvazimodo svajonė (tęsinys)



  

   Po dviejų savaičių turėjo vykti jaunimo konferencija Birmingemo Nacionaliniame parodų centre, Anglijoje. Maža jaunimo grupelė iš Regbio, žinoma, turėjo ten dalyvauti. Džina Neil turėjo važiuoti su jais. Ji girdėjo, kad spikeriu bus Reinchardas Bonkė. Jis buvai gerai žinomas kaip evangelistas dėl daugelio istorijų apie stebuklingus išgydymus. Šis įvykis buvo 1988 metais.
   Jos vyras Džonas paruošė specialią greitosios pagalbos mašiną, kad nuvežtų ją. Jis tai galėjo padaryti, nes dirbo greitojoje. Ji kalbėjo savo draugams, jog ji tiki, kad jeigu Reinchardas pasimels už ją, tai jos būklė pradės gėrėti. Dar tada ji negalėjo aiškiai pasakyti, kad tai aš buvau tas žmogus, kurį ji matė sapne. Jos tikėjimas išgydymu nebuvo dar pilnas. Aš atvažiavau į Birmingemą ir apsistojau draugo namuose. Tos dienos ryte aš pajaučiau stiprų paraginimą melstis. Aš jaučiau nepaprastą Šventosios Dvasios buvimą šalia manęs. Aš pradėjau klausinėti: „Viešpatie, ką Tu nori šiandien padaryti? Kokį stebuklą Tu nori padaryti šiame susirinkime?“
   Aš įėjau į parodų centrą per tarnybinį įėjimą. Ten buvo uždanga, pro kurią, kaip man atrodė, aš turėjau praeiti, kad atsidurčiau scenoje. Kai aš ėjau pro uždangą, ten atsirado jaunas žmogus stovintis  su ramentais. Kai ėjau pro šalį, aš jo nepastebėjau ir užkliudžiau. Jis pargriuvo ant nugaros. Žmonės, kurie mane lydėjo, pasirūpino juo, o mane išstūmė į sceną. Po to vėliau man pasakė, kai tarnavimas jau vyko visu tempu, kad jaunas žmogus buvo pargriautas ne mano, o Dievo jėgos. Jis pakilo ir daugiau jam ramentai buvo nereikalingi.
   Erdvią patalpą užpildė apie dvylika tūkstančių jaunų delegatų  ir jų suaugusių lyderių. Aš sėdėjau savo krėsle ir laukiau, kada paskelbs mane. Tuo metu aš žiūrėjau į minią ir viduje tęsiau pokalbį su Dievu: „Viešpatie, ką Tu šiandien padarysi čia?“
   Kai mano žvilgsnis nukrypo į invalidų vežimėlius, Viešpats atkreipė dėmesį į vieną moterį, kuri buvo kraštine kairėje. Aš pajutau, kad Dvasia prakalbo man: „ Ši moteris invalido vežimėlyje šiandien bus išgydyta.“
   Džina žiūrėjo iš savo vietos į mane scenoje. Ji galvojo, kad aš tikrai labai panašus į vyrą jos sapne. Ji pasižiūrėjo, į kitus invalidų vežimėlius salėje. Ji neskaičiavo jų, bet buvo apie dvylika žmonių tokioje būklėje kaip ir ji. Kada aš pakilau pamokslauti, Džina atpažino mano balsą - tai buvo balsas iš jos sapno. Tonas ir akcentas, rodos, buvo identiški. Ji džiaugsmingai išgyveno stiprų  jausmą.
   Aš buvau Šventosios Dvasios ugnyje. Aš šiems jauniems  žmonėms pamokslavau apie išgelbėjimo žinią. Kada aš juos pakviečiau išeiti į priekį, iš jų atsiliepė apie 1500. Buvau sužavėtas. Tai buvo šlovinga diena. Tada netikėtai konferencijos organizatorius priėjo scenoje prie manęs ir pasakė: „Reinchardai, patalpos išnuomotos tik iki šeštos valandos. Mes turime jas atlaisvinti.“
   Aš pažiūrėjau į laikrodį ir pamačiau, kad mums buvo likę tik penkiolika minučių. Aš buvau suglumęs. „O ne, - pagalvojau aš. – Aš nepasimeldžiau už ligonius.“
   Nedelsdamas paskubėjau nulipti nuo scenos ir nuėjau prie pirmo vežimėlio, kurį pamačiau prieš save. Ten sėdėjo moteris. Aš pasakiau: "Noriu už jus pasimelsti“.
  Uždėjau ant jos rankas. Aš jaučiau Dvasios jėgą, tarsi per mano rankas būtų perėjusi srovė. Aš meldžiausi, o po to pasakiau: „Jėzaus Kristaus vardu - atsistok.“
   Ji atsistojo, bet stovėjo labai netvirtai. Jos veide matėsi susierzinimas, tarsi aš neturėjau teisės tai dėl jos padaryti. Ji atgal atsisėdo. Aš žinojau, kad ji nebuvo išgydyta. „ O ne, - pagalvojau. – Tai ne ta moteris , kurią man parodė Dievas?
   Visa tai buvo įrašoma į vaizdo kamerą. Tai, kas įvyko, buvo įrašyta ir peržiūrima  daugelį metų daugelyje auditorijų po šio susirinkimo vėl ir vėl.
   Aš prisiminiau, kad moteris, kurią man parodė Dievas, buvo iš kairės. Aš šoktelėjau ir pažiūrėjau į kairę – staiga pamačiau ją. Tada perskrosdamas salę nubėgau - kamera sekė paskui mane: aš rungtyniavau su laiku, kad prieičiau prie jos prieš tai, kai jie paliks salę.
   Džina Neil sėdėjo savo vežimėlyje. Jos vyras stovėjo už jos, laikydamasis už vežimėlio rankenėlių. Aš jų niekada anksčiau nebuvau matęs. Nieko nežinojau apie jų aplinkybes, kaip ir apie tai, kas juos čia atvedė. Aš žvilgterėjau į Džoną ir jis atsakė man žvilgsniu, šaltu kaip ledas. Aš nusileidau ant kelių prieš Džiną ir tariau:“
  -  Aš atėjau už jus pasimelsti. Jūs šiandien būsite išgydyta.
Aš niekada neužmiršiu jos atsakymo:
-         Aš žinau, aš žinau, aš žinau! – sušuko ji.
 Džina žinojo, kad jos antras sapnas išsipildė jai prieš akis. Jos tikėjimas išaugo.
 Aš pasakiau:
-         Gerai, melsiuosi už jus ir jūs atsistosite.
Džonas tarė:
-         Ką jūs turite omenyje – atsistosite? Mano žmona neturi klubų. Jos klubai nesutvirtinti.
Aš atsakiau:
-         Viską,  ką aš žinau, tai kad  Dievui viskas įmanoma. Aš melsiuosi už jus ir jūs atsistosite.
Aš uždėjau savo rankas ant jos ir pasimeldžiau. Po to įsakiau jai atsistoti. Lėtai su didelėmis pastangomis ji atsistojo ir po to staigiai nukrito ant grindų. Aš pagalvojau: „O ne, Viešpatie, ką aš padariau?“
   Bet po to, aš supratau, kad ji nukrito ne atgal į savo  krėslą, bet į priekį. Tai galbūt buvo teisinga kryptis. Aš supratau, jo ji nukrito ne dėl to, kad klubai jos nelaikė, - ji nukrito nuo Dievo jėgos. Ji buvo nugalėta Dvasioje, tas pats įvyko ir su jaunu žmogumi su ramentais, kai aš jį užkliudžiau scenoje.
   Aš skubiai pasilenkiau prie jos ir pasakiau:
-         Jėzus gydo Jus.
-         Aš žinau, aš žinau, - pasakė ji ir pažiūrėjusi į mane tarė: - Aš jaučiuosi kaip po anestezijos.
-         Gydytojas Jėzus operuoja jus! – sušukau aš.
Po to, kaip pasakoja Džina, ji pajuto, kad kažkas galingo ir nuostabaus vyksta jos kūne. Ji jautėsi taip, tarsi būtų patalpinta ant tempimo  prietaisų ir jos kūnas tempiamas išilgai. Ji jautė, kaip jos klubai įeina į sąnarius. Viena koja buvo trumpesnė keliais centimetrais. Ji išaugo iki to dydžio kaip ir kita. Po to ji kalbėjo, kad tai buvo kaip karšta geležinė rykštė, praėjusi pro visą jos stuburą. Jos atrofavęsi kaulai, raiščiai ir raumenys pradėjo lankstytis ir pulsuoti nauju gyvenimu.
   Aš pasakiau jai:
-         Stokitės, Jėzaus Kristaus vardu.
Pažiūrėjau į Džoną. Aš galvojau, jis man trenks. Jis pasakė:
-         O kas, jei ji nukris?
Aš tariau:
-         Aš busiu šalia. Aš busiu šalia. Dabar stokitės.
Džina iš lėto pradėjo keltis nuo grindų. Ji atsistojo ant kojų.
-         Dabar vaikščiokite Jėzaus vardu.
Video kamera filmavo. Žmonės stovėjo ant kėdžių aplink mus. Mes buvome apsupti žiūrovų. Ant Džinos buvo galvos apdaras, - raudona beretė. Kiekvienas kambaryje matė kaip ši beretė pakilo į viršų, kai ji staiga pranyko iš po jos. Man pasirodė, kad ji netikėtai pašoko, kaip žiogas, - tuo momentu, kai mažiausiai viso to tikiesi.  Prieš tai, kad galėčiau pasakyti, kas nutiko, ši moteris dingo.
 Džina Neil bėgiojo po salę, pakėlusi rankas į viršų, šlovindama Dievą, verkdama iš džiaugsmo. Jos antras sapnas ką tik išsipildė. Ne mirtis, bet  visiškai naujas gyvenimas.
Ji kalbėjo, kad jos kojos buvo nė trupučio netvirtos. Jos pulsavo tvirtumu ir stebinačia jėga. Aš toliau tęsiau klausinėjimą per mikrofoną:
-         Kur ta moteris? Kur ta moteris?
   Žmonės atsakinėjo:
-         Ji čia, čia, čia.
   Ir kiekvieną kartą parodydavo į kitą vietą.
   Aš vis dar ieškojau jos ta kryptimi, kuria ji dingo, kai staiga ji atsirado tiesiai prieš mane. Ji apibėgo visą pastatą.
   Tai buvo įspūdinga: triukšmas, Dievo garbinimas, džiaugsmo ašaros.
Aš Džinos paklausiau, ar ji negalėtų pakilti ant scenos, kad žmonės sužinotų apie tai, kas ką tik įvyko. Ji pasisuko ir greitais žingsniais perėjo per sceną. Tai buvo neįtikėtina. Tai suprantama buvo liudijimas. Ji buvo atstatyta. Džonas šoke nusekė paskui ją, nešdamas su savimi invalido vežimėlį.
   Scenoje Džina šoko, iškėlusi rankas į viršų kaip boksininkas, kuris ką tik laimėjo titulą sunkiasvorio kategorijoje. Minia džiaugėsi. Džina pamojavo ranka. Aš paklausiau jos kam ji mojavo ir ji atsakė, kad savo pastoriui ir draugams iš bažnyčios Regbyje. Tada aš pirmą kartą sužinojau apie jos ligą. Tai gerai, kad šito aš nežinojau anksčiau. Tai galėjo paveikti mano mintis ir tikėjimą meldžiantis už ją. Aš nežinau, - Dievas žino, ir Jis geras.
-         Parodykite mums įrodymą, - pasakiau aš.
-         Ką? – Džina atsakė savu nuostabiu sarkastišku stiliumi.
-         Padarykite ką nors, ko anksčiau negalėjote, - paaiškinau aš.
-         A, - ištarė ji tai, tarsi nežinotų, ką aš turėjau omenyje.
  Tada ji pradėjo lankstytis ir siekti kojų pirštus, stipriai lenkti kelius, bėgioti vietoje. Ji žiūrovams atliko standartinę mankštą. Jie džiaugsmingai šūkavo, plojo ir šlovino Dievą, kol kažkas nepriminė, jog laikas palikti patalpas.

Aš nežinau, kas sumokėjo už papildomą laiką. Aš buvau tik pakviestas pamokslautojas ir man jau atėjo laikas grįžti į Vokietiją. Aš atsisveikinau su susirinkusiais žmonėmis.

9 komentarai:

marko rašė...

Pamenu,kai tik itikejome,vyko dideli Dievo stebuklai musu tarpe,vieni budavo stebuklingai isgydomi,islaisvinami nuo priklausomybiu...isvarinejome demonus,daugelis priimdavo Evangelijos zinia ir itikedavo,ir tikrai,tada buvo kaip Ap.d. pradzioje...Neturejome jokio pamokslininko salia,o ir nebuvo tam poreikio,turejome tik Biblija ir troskima pazinti Dieva.
Po kiek laiko,Dievas viska kaip ir pridare,kaip viskas ir sustojo,ir tam prireike laiko,kad suvokti jog Dievas nuo isores pasisuko i vidu ir pradejo dirbti su vidumi ir tai tesiasi iki siandien ir tesis,pakol JIs neateis.Ir vidiniai pasikeitimai-tai daug didesni ir kasdieniai stebuklai,negu kad isoriniai isgydymai ir pan...:)

Linas rašė...

Marko, žalios vynuogės?:) Sustojo todėl, kad metėtės į visokias teorijas iš vienos pusės į kitą. Grįžkite, nereikės protingų vaidinti:)

marko rašė...

kazkaip tai neteko anei metytis nuo teoriju prie teoriju,anei nesti is kazkur tai kudasiu.Kur Dievas isodino nuo pat pradziu ten ir augu :)tad nera poreikio kur tai gryzti,kai nesu isejes :)

O tau LInai krikscionybe tik ta kur su jega,is koto vercianti,ir is batu raunanti...?

Linas rašė...

Krikščionybė yra visokia. Marko, tu pats liudiji, kad seniai išėjai, tu seniai nebesi ten, kur pradžioje ir to net jau nevertini, |Bonke jau nebelygis:) Kaip Maironis rašė - mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo:)

m rašė...

Ar tu visada taip neisiklausai i kitu kalbas?:)Na,juokinga jau,rodos kalbi zmogui viena,o tas bac tik ir savaip viska susuka,taip,kaip jam geriau...:)
Bonkes as nesekiau, neseku,jo tarnavimais nesidomejau, nesidomiu,tad negaliu apie ji sakyti,kad jis nebelygis...
Maironiu truputi domejausi,rase neblogai ...:)

O ka as istiesu liudyjau,tai pasiskaityk dar karta...:)

Linas rašė...

skaičiau skaičiau ir tais dideliais vidiniais stebuklais ir "darbu" viduje šitam bloge džiaugiuosi kasdien:)

marko rašė...

Linai,ieskok vidiniu stebuklu,ir tada ismoksi dziaugtis vidiniais stebuklais.:)

Linas rašė...

Taigi ir sakau, kad kiekvienu tavo parašymu džiaugiuosi:)

marko rašė...

oi tada rasysiu ir rasysiu...:))