Geringas, bet ne tas

Šiandien Vakarų sąjungininkai švenčia Antrojo pasaulinio karo pabaigą, ryt švęs Rusija. Kuo toliau nuo to laiko, tuo jis atrodo nerealesnis. Kartu istorija parodo neįtikėtinų posūkių. Vieną iš tokių aprašo vokiečių žurnalas „Špiegel“.

Visiškai netikėta tai, kad Adolfo Hitlerio paveldėtojas, feldmaršalas Germanas Geringas, garsėjo kaip vienas iš fašizmo režimo stulpų, aršus antisemitas ir karinis nusikaltėlis, o jo brolis Albertas, ne tik nepritarė fašistams, bet ir aktyviai gelbėjo režimo aukas, žydus, net ir rizikuodamas savo gyvybe. Apie tai parašė knygą vienas australų istorikas Viljamas Burkas, remdamasis išlikusiais dokumentais.

„Minia Vienos aikštėje džiūgavo, kai SA žaliūkai žydei senutei užkabino lentelę „Ich bin eine Saujüdin“ („Aš – žydiška kiaulė“) ir ėmė iš jos tyčiotis.Staiga per minią prasibrovė vyras, nuplėšė lentelę nuo senutės ir numetė ją ant žemės. Jį puolė du SA kareiviai, bet jis kumščių smūgiais paguldė juos ant žemės, įsiplieskė muštynės, vyras buvo suimtas. Tačiau jį tuoj pat paleido, užteko jam pasakyti savo pavardę – Albertas  Geringas, visagalio reichsmaršalo, Liufvafės vado, artimo Hitlerio draugo Germano Geringo brolis“, -viena iš papasakotų istorijų.

Po karo Albertas  Geringas buvo pasodintas, vėlgi dėl pavardės, į amerikiečių kalėjimą. „Alberto  Geringo apklausa,- rašė tyrėjas Polas Kabela, - vienas iš įžūliausių bandymų  pateisinti save, kokius tik matė SAIC (Seventh Army Interrogation Center)“. Niekas negalėjo patikėti, kad Geringo brolis gelbėjo žydus, jiems duodavo pinigų, parūpindavo netikrų dokumentų ir kai kuriuos ištraukė jau iš koncentracijos stovyklų. Gestapas buvo tris kartus išrašęs jo suėmimo orderį.

„Aš jau 4 mėnesiai čia ir nežinau, kodėl“,- rašė jis žmonai 1945 metais, juk jis pats atėjo pas amerikiečius 1945 m. gegužės 9 dieną. Kalėjime jis paėmė lapą ir surašė 34 pavardes žmonių, kuriems padėjo. Daugelis jų – žydai. Daugelis iš išvardytųjų arba jų šeimų nariai po karo patvirtino, kad „Alberto sąrašas“ yra tikras.

Albertas Geringas, atėjus į valdžią Vokietijoje fašistams, nusprendė su jais nekovoti, ir emigravo į Austriją, kur gavo pilietybę, deja, po 10 metų fašistai jau buvo ten. A.Geringas sumaniai naudojosi savo pavarde, kai reikėdavo užstoti žmones, duoti jiems pinigų, išsiųsti į užsienį, o valdininkus, kurie bandydavo jam trukdyti, jis gerokai pagąsdindavo savo garsia pavarde.

Vieną kartą A.Geringas užjausdamas žeminamas žydų moteris ėmė kartu su jomis plauti ir gremžti Vienos krantinę. Ir tai darė atsiklaupęs.  Kai esesininkai paklausė, kas jis toks ir kai išgirdo pavardę, patyrė siaubą ir tuoj pat liepė baigti pasityčiojimą.

Beje, vyresnysis Geringas žinojo, kuo užsiėmė jo brolis, tačiau jam netrukdė, tik pasakė – jeigu nori gelbėti savo žydus draugužius, tai tavo reikalas, tik neįvelk manęs į tuos reikalus.

A.Geringas 1939 m. tapo eksporto viršininku čekų „Škodos“ gamykloje, ėmė palaikyti čekų pasipriešinimo fašistams judėjimą. 1944 m. jis išgelbėjo dalį žmonių iš Terezino koncentracijos lagerio. Atvykęs pasakė, kad yra Geringas ir jam reikalingi darbininkai, viršininkas pabijojo priešintis – tuoj buvo prisodinti pilni sunkvežimiai kalinių. Sunkvežimiai nuriedėjo į mišką ir ten visi buvo paleisti.

Vis dėlto gestapas 1944 m. Albertą Geringą suėmė, įsakymą Berlyne pasirašė pats gestapo šefas Miuleris. Tai buvo paskutinis kartas, kai galingasis brolis jį ištraukė iš gestapo nagų, o jaunesnysis Geringas turėjo bėgti į Austriją.

Amerikiečių suimtas A.Geringas kalėjo iki 1947 m., kai daugelis „Škodos“ darbininkų patvirtino jo dalyvavimą pasipriešinime.

Mirė jis 1966 m. sulaukęs 71 metų amžiaus, nuskurdęs, piktas ir vienišas Miunheno priemiestyje. Pokarinėje Vokietijoje jis taip ir negalėjo rasti darbo, jo antifašistinė praeitis buvo nežinoma,  – visur trukdydavo pavardė...

Pagal „Baznica“

Samariečių Pesachas - kaip teisingai aukoti

Samariečiai švenčia Pesachą. Jau tūkstančius metų jie ant Grizimo kalno aukoja velykinę auką - po avinėlį nuo kiekvienos šeimos.
Dabar samariečių yra apie 900 žmonių, jie visi kartu ruošia auką - pjauna avinėlius, juos užmauna ant medinių karčių taip, kad nė vienas iš jų kaulų nebūtų sulaužytas, iškūrena duobę, kur vėliau subedamos kartys ir šulinio pavidalo duobė uždengiama.

Stačiatikių patriarchas neatiduoda 13 kėdžių

Įdomu gyventi Rusijoje. Pasirodo, ne tik Ostapas Bendreris ieškojo ir siekė 13-os kėdžių, bet ir Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchas Kirilas neatiduoda 13 kėdžių.

Istorija tęsiasi nuo 2010 m., bet tik dabar tapo žinoma. Aišku, buvo organizuota kampanija patriarchui ginti...

Vienoje Maskvos gatvėje gyvena kardiochirurgas, buvęs ministras, dabar dar ir stačiatikių šventikas Jurijus Ševčenko, o virš jo yra patriarchui Kirilui priklausantis butas, kuriame gyvena pilietė Lidija Leonova.   Taigi, šventikas Jurijus Ševčenko nusipirko butą, jį padovanojo dukrai Julijai, kuri turi 4 vaikus, ten buvo atliktas remontas.

Visiškai netikėtai Kirilas padavė į teismą šventiką J.Ševčenko, kad remonto metu esą dulkės pakilo į kitą aukštą ir sugadino kilimus ir baldus.  Aišku, tuoj atsirado specai, kurie patvirtino, kad patriarcho butas ir baldai užteršti ypač pavojingomis „nanodalelėmis“.  Rusijos temidė nesismulkino  ir už patriarcho buto užteršimą žiebė 19,7 milijonų rublių baudą, iš jų  2 milijonus 612 tūkstančių už baldų ir kilimų pakeitimą.

J.Ševčenko šeima sumokėjo, ką Rusijos teisingumas liepė, jo sūnus pardavė butą Sankt Peterburge.  Bet va bėda – patriarchas pinigus paėmė, o „sugadintųjų“ baldų, kurie pagal Rusijos įstatymus turi priklausyti gadintojui, ne.

J.Ševčenko dabar kreipėsi į teismą ir prašo iškelti bylą patriarchui, mat tas pinigus paėmė, o baldų neatiduoda,  o tai jau „neteisėtas praturtėjimas“, iš viso reikalaujama 13 kėdžių, 2 sofas, krėslą ir 3 kilimų, praneša  "Ридус".

Aišku, Rusijos stačiatikių bažnyčia istoriją su šiuo butu laiko „purvina piaro technologija“ nukreipta prieš bažnyčią...

Nemalonu, bet mano tėvai - idiotai

Vienas iš blogerių JAV specializuojasi rinkti nuotraukas, kuriose fiksuojami tėvų elgesys su savo vaikais. Ką ir bepasakysi...

"Kristaus paliepimas" šventė gimtadienį

Vilniaus bažnyčia "Kristaus paliepimas"(pastorė Olga Vyšniauskienė) savaitgalį šventė 4-ąjį gimtadienį.

Aš esu arabas, aš esu krikščionis

Pažiūrėkit šitą klipuką. Liūdna padėtis, tačiau daugelis krikščionių iš Artimųjų Rytų turi emigruoti dėl vis agresyvėjančio islamo, kuris kitiems gyventi nepalieka vietos. Tačiau dabar ir islamiškos šalys supranta, kad krikščionių netektis yra didelis nuostolis šaliai, todėl, sakykim, Iranas paskelbė, kad grįžtantiems krikščionims suteiks namus ir darbą.  Televizijose ėmė rodyti tokius reklaminius filmukus, skirtus Egipto, Libano ir kitų arabiškai kalbančių šalių gyventojams. Jų tikslas vienas - nepalikit savo šalies.
Aš noriu paklausti, o kaip su Lietuva? Kodėl čia nėra tokių filmukų? Ar valstybė, valdanti televiziją, radijo stotis, skirianti daugybę lėšų viskiems marazmams, kurių niekas nei žiūri, nei klauso, neranda lėšų keliems tokiems reklaminiams filmukams? Ar dar čia kam nors rūpi, kad pas mus emigracijos srautas toks pats žiaurus, kaip persekiojamų arabų krikščionių?

Pašlovinkim - Reinhard Bonnke

Agris Iesalnieks - tarnavimas Anykščiuose

Gegužės 8 dieną 18 valandą Anykščių krikščionių bažnyčioje pamokslaus liuteronų pastorius iš Latvijos Agris Iesalnieks. Susitikimas vyks "Puntuko" viešbučio salėje.

Liuteronų pastorius iš Latvijos Agris Iesalnieks, atrodytų, buvo aktyvus ir sėkmingas krikščionis - jis organizavo Latvijoje karo kapelionų tarnavimą,  jo parapija Liepojoje buvo pati didžiausia. Tačiau prieš 15 metų jis susirgo vėžiu... Jis ėmė ieškoti bažnyčių, kurios moko apie krikštą Šventąja Dvasia su kitų kalbų ženklu, ėmė skaityti ir atidžiai nagrinėti Bibliją, į šoną padėjęs tai, ko buvo išmokytas savo denominacijos teologijos. Po ilgų paieškų jis gavo Šventosios Dvasios krikštą kaip ir parašyta Apaštalų darbų knygoje. Dievas išgydė vėžį ir jam pačiam davė išgydymų tarnavimą. Dabar Agris Iesalnieks yra Liepojos evangelinės bažnyčios "Sveta gara speka" pastorius.

Tai jau trečias jo apsilankymas Anykščiuose.

Plačiau - http://formaliosnaujienos.blogspot.com/search/label/Istorijos

93 psalmė

1 Viešpats karaliauja. Jis apsivilkęs didybe, Viešpats susijuosęs stiprybe, taip tvirtai pastatė pasaulį, kad jo niekas nepajudins.
2 Tvirtai stovi Tavo sostas nuo senovės; nuo amžių Tu esi!
3 Viešpatie, vandenys patvino, pakilo jų ūžimas, pakilo vandenų bangos!
4 Galingesnis už gausių vandenų šniokštimą, už galingas jūrų bangas yra Viešpats aukštybėse!
5 Tavo liudijimai labai patikimi. Tavo namus puošia šventumas, Viešpatie, per amžius.

Blondinai... Polinezijoje

Tamsiaodžiai Saliamono salų gyventojai dažnai turi šviesius plaukus. Įdomu, kad šiose salose yra daugiausia blondinų už Europos ribų, o oda jų yra tamsiausia už Afrikos ribų.

Blondinai yra apie 10% Saliamono salų gyventojų. Dabar mokslininkai išsiaiškino, kad kaltas genas TYRP1, kuris koduoja pigmentaciją, beje, jų „blondiniškumas“ yra kitoks genetiniu požiūriu nei europiečių.