1581 rugsėjį Vilniuje įvyko pirmas reikšmingesnis puolimas prieš protestantus. Sąmyšį sukėlė Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila. Lietuvos DK sostinėje pirmą kartą viešai buvo deginamos evangelikų knygos.
Nei konkretus jų skaičius, nei autoriai ar veikalų pavadinimai nenurodomi. Tyrinėtojos Ingės Lukšaitės nuomone, tai galėjo būti ir vieno žymiausių Lietuvos DK protestantų Vilniaus vaivados ir Lietuvos DK kanclerio Mikalojaus Radvilos Juodojo Bresto Biblijos tiražo dalis. Šis knygų laužas rodė Vilniaus vyskupo ketinimą įvesti knygų cenzūrą. Kartu tai buvo vyskupo konvertito, išugdyto jėzuitų, uolumo liudijimas.
Po knygų deginimo akcijos mieste netruko susiburti fanatiška, agresyviai nusiteikusi minia, puolusi evangelikus, jų tarnautojus ir jų bažnyčią. Tik greita ir bekompromisė valdovo – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos dk Stepono Batoro pozicija užkirto kelią kilti didesniems neramumams.
1581 09 30 karo stovykloje prie Pskovo giliai tikintis katalikas, tačiau kartu religiniu pakantumu pasižymėjęs valdovas išleido griežtą universalą.
Jame nurodyta: „Matydami, jog tose valstybėse ir karalystėse, kur tikėjimas platinamas jėga, kalaviju ir ugnimi, o ne mokymu ir gerais pavyzdžiais, liejamas kraujas, kyla suirutės ir vidiniai karai. Ko mes ne tik kad, Viešpatie saugok, valstybėje, bet ir tarp privačių asmenų nenorime matyti (...) mes nieko jėga nenorime versti tikėti (...) bet norime išsaugoti taiką tarp skirtingų tikėjimų ir tai ginti“. Kartu valdovas paliepė Vilniaus vietininkui surasti ir nubausti kaltuosius.
Gal tokia griežta valdovo reakcija užtikrino skirtingų tikėjimų pusiausvyrą Vilniuje ir Lietuvos DK dar gerą dešimtmetį. Kita vertus ėmė aiškėti, jog religinės tolerancijos laikai artėjo į pabaigą, katalikybė tapo dominuojančia ideologija. Tolerancija Lietuvos DK ėmė nykti, kuomet Vakarų Europoje stiprėjo liberalizmo ir tolerancijos dvasia.
Kartu su tolerancijos pabaigė ėmė nykti ir pati LDK, įsigalėjus kontreformacijai ir katalikybei tapus dominuojančia ideologija valstybingumas gana greitai buvo prarastas. Šia prasme Lietuva niekuo nesiskyrė nuo kitų šalių, kuriose įsigalėjo kontreformacija. Sakykim, tiek Ispanija, tiek Prancūzija, kurios aktyviai persekiojo savo piliečius ir net turėjo užmačių valstybiniu lygiu sunaikinti reformacija, neteko pasaulinės įtakos ir nusilpo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą