Pranciškonas - sekso ekspertas

Ko tik tam pasaulyje nėra, atrodo, jau niekuo nebenustebsi, bet kad pranciškonas vienuolis... tapo sekso ekspertu... Kas galėjo pagalvoti kad kuklieji Pranciškaus pasekėjai XXI amžiuje ims dėstyti apie sekso pozas...
Lenkijos kunigas nustebino visuomenę išleidęs sekso vadovą, kuriame surašyti patarimai sutuoktinių poroms, kaip intymius santykius paversti pikantiškais ir kupinais fantazijos. Pranciškonas vienuolis nesidrovėdamas vaizdingai aprašo, kaip sutuoktiniai gali paįvairinti savo seksualinį gyvenimą.
„Visi veiksmai – glamonės, pozos, kurių tikslas – sujaudinti partnerį, yra leistini ir patenkina Dievą. Mylėdamiesi sutuoktiniai gali įvairiai rodyti savo meilę vienas kitam, patenkinti karščiausius vienas kito troškimus“, – rašo jis, o vėliau smulkiai aprašo seksualinį aktą, kurio tikslas toli gražu ne vien tik gyvybės pradėjimas.
Kunigas aiškina, kad seksas santuokoje neturi būti nuobodus, bet „pikantiškas, kupinas fantazijos ir siurprizų“.
Knygą, kurią remia Lenkijos katalikų bažnyčia, galima įsigyti didžiausiuose Lenkijos knygynuose. Ji labai perkama, o leidėjai jau galvoja apie pakartotinį jos leidimą.
Paklaustas, kas jį paskatino parašyti šią knygą, tėvas Knotzas atsakė, kad atėjo laikas kalbėti apie kai kuriuos dalykus, kuriuos praeityje Katalikų bažnyčia laikė tabu, pvz., seksą.
Tėvo Knotzo nesutrikdė netgi tai, kad kai kurie jo tautiečiai suabejojo celibato besilaikančio vienuolio kompetencija sekso srityje. Jis pasakė, jog įgijo patirties besiklausydamas konsultuotis atėjusių sutuoktinių porų. Be to, jau beveik metus vienoje interneto svetainėje jis anglų ir lenkų kalbomis rašo patarimus sekso klausimais.
Na, tik belieka, kad pranciškonai imtų moterims aiškinti, kaip gimdyti. Manau, jų vienuolynuose gimsta plataus profilio specialistai.

Fidžis - miręs salynas pakilo gyventi

Fidžis tapo ypatinga vieta – Dievas ten keičia viską – žmonių santykius, net žemę ir vandenyną. Nuo 2000 metų ten vyksta milžiniškas prabudimas, o jo pamatas - malda. Krikščionys sako, kad neturėjo kitos išeities, jiems reikėjo keistis, todėl atsakymų ieškojo ne tarptautiniam valiutos fonde, bet pas Dievą. Ir visų pasikeitimų pamatas – Jėzaus Kristaus evangelija.Po vykusių maištų, šalis buvo suniokota, faktiškai bankrutavusi, tauta pakilo prieš tautą, kaimas prieš kaimą – susiskaldymas buvo visur, kur tik įmanoma.Šiandien Fidžis vieta, kur aukščiausi politikai meldžiasi su tauta, kur bažnyčios gimsta ir auga akimirksniu, kur visa negyva religija, tradicijos išmestos su trenksmu, nacijos susitaikė, žemė išgydyta. Tai bent mane jaudina – Dievas atsakė į maldas.Viena iš tokių Fidžio vietų – Nataleiros kaimas.Iki prabudimo kaimas praktiškai buvo pasmerktas – jie neturėjo maisto,vaisiai neaugo, niekas, ką jie pasėdavo irgi neužaugdavo, dingo vanduo, nors žmonės iškasė daug šulinių, jūroje neliko žuvies.Kaimo seniūnas Kalesi sako, kad pasikeitimų pradžia – tragedija, vienas 16-os metų berniukas pasikorė, nes buvo apkaltintas 7-metės išprievartavimu. Tačiau gydytojai pasakė po tyrimų, kad tai netiesa. “Jis buvo geras berniukas, bet tai mūsų tradicijos, tai labai blogai”,-sakė Kalesi.Kaltė ir baimė apėmė visą kaimą ir jie visi ėmė ieškoti atgailos ir melstis, jie verkė ir šaukėsi Dievo prašydami ateiti ir išgelbėti juos. Kaimo žmonės pasninkavo ir meldėsi 40 dienų. Po pasninko kitą dieną iš dangaus pasirodė ryški šviesa, ir jūra aplink kaimą užsidegė, ugnies liepsnos kilo iki 30 metrų į aukštį, jūra degė maždaug pusvalandį. Visi kaime puolė ant žemės iš baimės. Kalesi sako:”Aš patikėjau, kad Dievas laimina mūsų kaimą” Po pusvalandžio žmonės nuėjo prie jūros, kuri tapo balta tarsi verdanti nuo daugybės žuvies. Žmonės prigaudė tiek žuvies, kad pamaitino dar 6 kaimyninius kaimus. Marika, kita kaimo vyresnioji sako:”15 metų nebuvo žuvies,dabar žvejai kaskart atsiveža tūkstančius žuvų” Ir tai ne galas – šuliniai prisipildė vandens, viską, ką pasodina kaimo žmonės, užauga per 15 dienų, vaismedžiai vėl veda vaisius – tam nėra jokio natūralaus paaiškinimo. Jų žemė akimirksniu buvo išgydyta. Marika sako:”Mes turime grūdų, laukinės bulvės auga visur, koralai, kurie buvo mirę, vėl auga”.Bet daug svarbiau kaip pasikeitė žmonės – meilės atmosfera persmelkė visą bendruomenę.Berniuko tėvas Mele sako:”Žmonės atėjo pas mane ir prašė atleidimo, aš atleidau”. Žmonės tiesiog gatvėse dainuoja ir meldžiasi Dievui.Toks pats atstatymas atėjo į daugelį Fidžio vietų ir tai modelis, kaip greitai Dievas gali pakeisti visos nacijos likimą, jei ji ieško Gyvojo Dievo veido.

Braziliškas palaiminimas

Vanilda Bordieri dainuoja apie tai, kad yra tas, kuris pamatė mus, kai mes buvome pralaimėjime ir pamatė mūsų pergalę. Dainininkė yra Brazilijos sekmininkų bažnyčios "Dievo asamblėja" šlovintoja.

Pakistane talibai žudo krikščionis

Pakistane talibai žudo krikščionis, kurie priešinasi šariato įvedimui. Tasiro mieste talibai užpuolė taikią demonstraciją ir nužudė du krikščionis, be to, jie apiplėšė krikščionių namus ir juos padegė, pranešė Интерфакс-Религия.
Talibai Tasiro miestą užpuolė naktį, jų buvo apie šimtas, jie sumušė lazdomis dešimtis žmonių, du iš jų buvo užmušti artimųjų akyse.

Vatikano archyvai toliau stebina tyrėjus

Vienas vokiečių tyrėjas atskleidė, kad Bažnyčia uždraudė katalikams I.Kanto veikalus, tačiau leido skaityti "Mein kampf" ("Mano kova") ir kitas Adolfo Hitlerio knygas - jos niekada nebuvo įtrauktos į uždraustų knygų sąrašą. Nuo 1559 iki 1966 metų, pirmiausia reaguojant į Martino Lutherio reformą, į šį sąrašą pakliuvo daugiau kaip 4 tūkst. mokslininkų, filosofų, rašytojų darbų, tarp jų M.Lutherio ir Johno Calvino, Giordano Bruno, Galileo Galilei, Honoret de Balzaco, Heinricho Heine's, Immanuelo Kanto, Jeano Paulio Sartre'o ir kitų.
Prieš lemiant tokį knygos likimą būdavo rengiamas specialus ekspertų susitikimas. Uždraudžiamos tik tos knygos, kurios pakerta tikėjimą ir moralę. Sąrašą liautasi pildyti tik prie piopiežiaus Pauliaus VI, tačiau Vatikanas nieko nepaskelbė, jog šis sąrašas būtų oficialiai panaikintas.
Uždraustųjų knygų sąraše nėra ir kitų XX amžiaus nusikalstamų lyderių darbų: nei Lenino, nei Stalino, nei Mussolini.
Beje, tai kelia nuostabą, nes pirma knyga, kuri buvo įrašyta kaip draudžiama katalikams šiame sąraše - Šventasis Raštas.
Taigi, katalikams iki šiol draužiama skaityti Bibliją, bet leidžiama "Mein kampf", tiesa, to sąrašo seniai niekas nesilaiko.

Buvęs vyskupas registruoja savo vaikus

Paragvajaus prezidentas Fernando Lugo sutiko atlikti tėvystės testą, kad būtų nustatyta, ar jis, būdamas Romos katalikų bažnyčios vyskupu, tapo dar vieno vaiko tėvu.
Buvęs dvasininkas prieš savaitę netikėtai prisipažino su buvusia meiluže turįs dvejų metukų sūnų. Dabar dar viena 27 metų moteris tikina, kad F. Lugas yra ir jos sūnaus tėvas. Berniukui šiuo metu yra šešeri. Moteris pasakojo 2000-aisiais pradėjusi dirbti vyskupijoje pas F. Lugą ir turėjusi su juo meilės ryšių. Gimus vaikui, ji iš jo tėvo finansinės paramos praktiškai negavo. Šiuo metu moteris augina keturis vaikus.
F. Lugas 2004-aisiais pasitraukė iš San Pedro provincijos vyskupo pareigų, o 2006 metų gruodį atsisakė vyskupo statuso, kad galėtų dalyvauti prezidento rinkimuose. Popiežius Benediktas XVI F. Lugą nuo celibato įžadų atleido tik praėjusių metų liepos 31-ąją.
Pagal "Vyctory"

Per Velykas Egipte sušaudė krikščionis

Keturi musulmonų užpuolikai per Velykas Egipte sušaudė krikščionis, kai jie ėjo procesijoje Menijos provincijoje. Du koptai žuvo, vienas sunkiai sužeistas.
Egipto policija tvirtina, kad užpuolimas nesietinas su religija, užpuolikai identifikuoti ir ieškomi.
Pagal MIGnews

Braziliškas palaiminimas

Šeštadienį buvau seminare, kurį vedė brazilai iš sekmininkiškos "Maranata" bažnyčios. Ši bažnyčia nuo 8 žmonių grupės per maždaug 40 metų išaugo iki milijono. Taigi, Dievo darbas tikrai įspūdingas, norisi pasižiūrėt ir pasiklausyt tokių žmonių.
Nepaisant to, seminare turėjau valdytis, kad išbūčiau iki galo ir neišeičiau anksčiau. Ne, ne todėl, kad buvo neįdomu, tiesiog beveik viską, kas ten buvo kalbama, gavau naktį prieš važiuodamas. Tada ėmiau sukti galvą, ką Dievas nori tuo pasakyti?
Brazilai labai šaunūs ir jiems galiu išsakyti tik pačius geriausius žodžius - tikri darbininkai, visiškai ne šou žvaigždės ir net iškalbūs nelabai. Viena, ką jie pabrėžė ypač stipriai - Dievo darbas yra Jo darbas, o žmonės - tik tarnai ir jokios šlovės žmonėms.
Pasėdėjau, ir supratau - tai ir yra jų žinia, Dievas tiesiog parodė, jog ir be brazilų Jis sugeba pranešti tą pačią žinią. Niekur važiuoti mokytis pažinti Dievą nereikia,nereikia blaškytis ir ieškoti žmonių, Jis yra tas, kuris ir čia sako... “Aš esu Dievas Visagalis, vaikščiok mano akivaizdoje...".Pradžios 17;1
Vienas klausimas, tik ar mes klausom, ką mums kalba, ir ar esam pasiruošę paklusti taip, kaip paklūsta brazilai?

Fenomenas Jeruzalėje

Didįjį Šeštadienį prie Viešpaties kapo Jeruzalėje susirenka iki 40 tūkstančių žmonių. Tik ketvirtadalis jų sutelpa į bažnyčią, o dauguma išsirikiuoja aplinkinėse gatvėse. Daugumą sudaro koptai, armėnai ir įvairių tautų stačiatikiai. Arabų jaunimas muša būgnus ir garsiai šaukia. Visi įtemtai laukia vieno momento – kada pasirodys Palaimintoji Ugnis.

Užsižiebia kasmet

Didįjį Šeštadienį ant Viešpaties kapo Jeruzalėje t. y. oloje, kur buvo palaidotas Jėzus Kristus, stebuklingai įsižiebia Palaimintoji Ugnis (Благодатный Огонь). Ši ugnis atsiranda kasmet, daugybę amžių ir iki šiol. Kadangi Palaimintąją Ugnį gauna tik pravoslavų patriarchas, katalikai pabrėžtinai atsiribojo nuo dalyvavimo šiose palaimintose iškilmėse. Palaimintoji Ugnis pasirodo Viešpaties karsto šventovėje jau ne pirmą tūkstantmetį
Kada šios reiškinys prasidėjo, pasakyti sunku. Apie tai rašė dar šv. Grigorijus Nisskis ir Jonas Damaskietis, taip pat kryžiuočiai ir įvairių laikų maldininkai. Pradžia datuojama apie IV amžių. Apie stebuklingą ugnies įsižiebimą pasakojo musulmonų ir katalikų liudininkai, tai yra tie, kurie buvo skeptiškai nusiteikę..
Katalikų vienuolis Bernardas (865 m.) taip aprašo matytus įvykius: "Didįjį Šeštadienį prie Viešpaties kapo, tarnavimas prasideda anksti ir jam pasibaigus giedama “Viešpatie, pasigailėk” iki to laiko, kol angelas uždega ugnis lempose, kurios yra virš Viešpaties karsto".

Ceremonija ilga ir sudėtinga

Bažnytinė ceremonija prasideda likus maždaug parai iki stačiatikių Velykų. Viešpaties karsto šventovėje pradeda rinktis piligrimai kurie nori savo akimis pamatyti Palaimintosios Ugnies nužengimą. Dalyvauja daug musulmonų, ateistų, ceremoniją prižiūri žydų policija. Būtina paminėti, kad Palaimintosios Ugnies atsiradimas Viešpaties kape vyksta griežtai stebint ir prižiūrint pasaulietinei valdžiai. Visos ugnys gesinamos dar išvakarėse, Didįjį Penktadienį, kontroliuojant policijai. Viešpaties Kapo patalpa kruopščiai apžiūrima, o tuomet įėjimas į jį užantspauduojamas. Antspaudavimo darbus atlieka kapo prižiūrėtojas musulmonas.
Maždaug po pusvalandžio į Viešpaties kapo šventovę triukšmingai įsiveržia arabų jaunimas. Jaunuoliai vaizduoja raitelius, todėl sėdi vienas kitam ant nugaros ir garsiai skanduoja "Ilia din, ilia vil el Mesiia”) ("Nėra tikėjimo be stačiatikių, Kritus – tikrasis Dievas”).Europiečiams toks elgesys atrodo šokiruojantis, britams valdant Jeruzalę, gubernatorius net įsakė nutraukti “laukinius šokius”, tačiau veltui tą dieną meldėsi stačiatikių patriarchas, ugnis nenužengė, tada jis savo iniciatyva liepė įleisti arabus ir tik tada Palaimintoji Ugnis nužengė.
Skambant varpams prie Viešpaties kapo bažnyčios iš Stačiatikių patriarchijos patraukia stačiatikių šventikų procesija, jos pabaigoje vienas iš stačiatikių bažnyčių patriarchų (Jeruzalės arba Konstantinopolio), kurį lydi armėnų patriarchas. Procesija lėtai apeina visas šventas vietas ir sueina į bažnyčią, čia tris kartus apeina vietą, kur buvo Jėzaus kapas.

Patikrina ir patriarchą

Patriarchą taip pat tikrina - ar neturi jis pasiėmęs ko nors degaus.Turkų valdymo metu tai darydavo janyčarai, kurių sargyba stovėdavo visoje bažnyčioje nuogais kardais, pasiruošusi nukirsti galvą bet kam, ką pastebės turint ugnį ar bandant įnešti ką nors degaus. Patriarchas nusivelka viršutinius rūbus. Tik po to nuima antspaudą nuo įėjimo į Viešpaties Kapą ir į jį įleidžia Stačiatikių patriarchą ir Armėnų patriarchą, kuris irgi nusivelka viršutinius rūbus. Prieš juos į kapą įnešama didelė lempa, kurioje turi užsidegti Palaimintoji Ugnis ir 33 žvakes.
Tada durys dar kartą užantspauduojamos, tuo metu bažnyčioje gesina šviesas ir lieka tylu – laukiama. Piligrimai meldžiasi ir išpažįsta savo nuodėmes ir prašo Palaimintosios Ugnies. Pagal padavimą, tie metai, kuriais nepasirodys ugnis, bus paskutiniai tiems, kurie yra bažnyčioje, o pati bažnyčia bus sugriauta, todėl piligrimai stengiasi į bažnyčią ateiti ir išsakyti visas savo kaltes. Maldos trunka iki to momento, kol įvyksta stebuklas. Skirtingais metais Palaimintoji Ugnis pasirodydavo skirtingu laiku, kartais tereikdavo laukti 5 minutes, o kartais net keletą valandų.
Prieš ugnies nužengimą pasakojama, kad šventykloje žaibuoja, pačios užsidega žvakės. Po maldos, gavęs Palaimintąją Ugnį, Patriarchas įžiebia žvakių ryšulėlius ir perduoda esantiems šventykloje, ir visa šventykla nušvinta šviesos jūra. Ši ugnis 10-15 minučių visiškai nedegina. Žmonės joje prausia veidus, net ir barzdoti stačiatikių šventikai drąsiai kiša veidus į ugnį. Sakoma, kad prausiantis šia ugnimi galima gauti ir išgydymą. Ugnies jūra apšviečia Jeruzalę, o specialūs pasiuntiniai išnešioja ugnį po apylinkes. Specialiais lėktuvais ugnis gabenama į Graikiją ir į Kiprą, iš čia pasklinda po visas Stačiatikių šalis.

Armėnams ir katalikams nepasisekė

Kitos konfesijos ne kartą mėgino sutrukdyti stačiatikiams gauti Palaimintąją Ugnį arba bandė tai daryti vietoj jų. Kryžiuočiai buvo išviję stačiatikius iš Jeruzalės, tačiau kai 1101 metais ugnis nenužengė, kad ir kaip karštai katalikai meldėsi, Jeruzalės karalius liepė grąžinti stačiatikius į miestą.
Viešpaties kapo bažnyčios savininkai yra iš karto kelios krikščionių bažnyčios. 1579 metais armėnams yra pavykę užginčyti stačiatikių teisę gauti Šventąją Ugnį. Stačiatikių į šventyklą armėnai išvis neįleido, ir jie kartu su Patriarchu Sofoniju IV meldėsi kieme. Armėnų patriarchas meldėsi beveik parą ir nieko nesulaukė, o žaibas perskėlė koloną, kur stovėjo stačiatikiai ir uždegė Sofonijaus IV žvakę.
Tada turkų valdytojai užsirūstino ir liepė armėnams visada sekti paskui stačiatikių patriarchą ir nesikišti į Palaimintosios Ugnies gavimo procesą.

Velykinis linkėjimas

Daug gražių žodžių jau pasakyta apie Velykas, atrodo, ką čia ir bepridursi. Tiesiog greitame amžiuje esame įpratę viską daryti greitai – maistas, dažai, gėrimai - iš parduotuvės, viskas supakuota, atsilupi, išsidėstai, na ką nors dar išsikepi, prasiverdi, - prie stalo, ir jau šventė sutikta. Išmokyti esame šventes sutikti ir joms pasiruošti greitai ir neskausmingai. Ne Velykos, o tiesiog pakuotė iš greito maisto restorano. Tuo tarpu žydai, kurie ir dabar švenčia Velykas pagal jiems nurodytą būdą, turėjo gerokai paprakaituoti, Biblija sako:”Ta diena tebūna jums atmintina diena; jūs privalote ją švęsti kaip šventę Viešpačiui per kartų kartas”.
Pirmiausia šeima įsigydavo avinėlį, jį laikydavo 14 dienų, papjaudavo, o mėsą valgydavo keptą ant ugnies, su nerauginta duona ir karčiomis žolėmis.Žodžiu, procesas ilgas ir nelabai estetiškas. Beje, ir pats valgymas nebuvo toks, kaip pateikiama kulinarijos žurnaluose kalbant apie šventinį stalą. Biblija sako:”Valgykite jį paskubomis, susijuosę strėnas, apsiavę, laikydami lazdą rankoje; tai Viešpaties Pascha. Septynias dienas valgysite neraugintą duoną. Jau pirmąją dieną pašalinkite raugą iš savo namų, nes kiekvienas, kuris valgys raugintą maistą nuo pirmosios iki septintosios dienos, bus išnaikintas iš Izraelio. Pirmąją dieną susirinkite šventei, taip pat ir septintąją. Jokio darbo nevalia dirbti tomis dienomis, išskyrus tai, ko reikia kiekvieno žmogaus maistui”. Išėjimo 12 skyrius.
Aišku, mūsų tradicijos kitokios ir gyvename kitaip, tačiau net ir vieną dieną, ką ten septynias, švęsti tampa kančia. Viską atperka maistas ir laisvas laikas. Įsivaizduokim, kaip reaguotume į šventę, jei reikėtų valgius valgyti apsiavus, paskubomis ir dar su karčiomis žolėmis? Kaip reaguotume, jei visą savaitę užuot kaspstęsi sode ar darže turėtume tik švęsti, bendrauti su žmonėmis, galvoti, t.y. nedirbti jokio darbo, o jei dar ir televizorių atimtų?
Manau, kad retas iš mūsų žinotų, ką per tas 7 dienas veikti. Žydams Pascha yra perėjimas – jie mini laiką, kai Dievas perėjo vietovę, kur jie gyveno, o jie perėjo iš vienos šalies į kitą. Menka paslaptis, kad beveik visos šventės Lietuvoje naudojamos pagal vieną paskirtį – ką nors padaryti daugiau, susitvarkyti namus ir t.t.
Tačiau šiemet, galvoju, gal išties nieko nedarykime, bent jau tas dvi dienas, užtektinai dirbome ir net prisidirbome. Dar vis gajus stereotipas, kad kuo daugiau dirbsime, tuo daugiau turėsime. Juk lietuvio tingėjimu apkaltinti negalima, dirbo visi, stengėsi, triūsė, o kas liko krizei atėjus? Gal sakau, kartais reikia sustoti ir visai nedirbti, kad žinotum, ką reikia daryti. Manau, kad jei tinkamai išnaudosime šitą laiką švęsdami Velykas, tamsių dėmių ateities peizaže bus kur kas mažiau.
Linksmų Velykų.