Populizmus vulgaris arba holistinė staurologinė parūzija

Klaipėdoje LCC universitete vyko Krikščioniškųjų bendruomenių ugdymo konferencija „Bažnyčia kaip misijinė bendruomenė". Buvo daug rimtų kalbėtojų, bet visus perspjovė bendrijos „Tikėjimo žodis“ vyr pastorius, mokslų daktaras Giedrius Saulytis, kurio pranešimo santrauką spausdina btz.lt.

Iš jo pranešimo galima sužinoti ne tik daugybę tarptautinių žodžių, bet ir tai, kad „krikščionybė tapo kultūriniu reiškiniu“, o reformatai Liuteris, Cvinglis bei Kalvinas, staiga tapo... profesoriais (bet jiems iki mokslo daktarų, kaip suprantate – dar tolokai)  ir, pasirodo, buvo priešiški... misijoms. Žodžiu, kaip pažiūrėsi – kalboje buvo arba labai daug rimtų dalykų arba labai juokingų nesąmonių...

Ištrauka iš btz.lt

  
„Vasario 18 d. vykusios antrosios plenarinės sesijos pranešimą skaitė krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis" vyr. pastorius, dr. Giedrius Saulytis. Jo pranešimo tema - „Misijų paradigmos ir jų atšvaitai Lietuvos christianizacijoje". Pastorius išskyrė ir aptarė šešias misijines paradigmas: ankstyvosios krikščionybės, patristinę, Romos katalikų, Reformacijos, Apšvietos ir ekumeninę. Ankstyvojoje bažnyčioje misija buvo suvokiama kaip Jėzaus prisikėlimo liudijimas ir Evangelijos tiesų skelbimas iki žemės pakraščių, jai būdingi apokaliptiniai regėjimai ir greitos parūzijos laukimas. Patristinėje Rytų bažnyčioje dėmesys sutelkiamas nebe ties eschatologija, o ties protologija, pradeda vystytis kristologija - nagrinėjama, kas buvo Kristus iki tol, kol Jis tapo žmogumi. Viduramžių (lotynų) krikščionybės akcentas - staurologija, Kryžiaus ir Atpirkimo klausimai. Tačiau istorijos eigoje sielos išganymas palaipsniui redukuojamas iki krikšto - tai tapo teologiniu pagrindu ir kryžiuočių vykdomai prievartinei Lietuvos christianizacijai. Protestantiškoji Magisterinė Reformacija, kurios atstovai - profesoriai M. Liuteris, Ž. Kalvinas, T. Cvinglis, misijoms buvo abejinga, o gal net priešiška, o radikalioji Reformacija grįžo prie ankstesnės paradigmos - vėl atrado Didįjį paliepimą, pacifizmo idėjas. Lietuvoje Reformacija be kita ko, tapo kultūriniu reiškiniu (į Lietuvą su ją įžengė abėcėlė, pirmoji knyga, giesmynas, susijęs ir netgi Vilniaus universitetas), tačiau nepalietė valstiečių tikėjimo. Šioje srityje kur kas sėkmingiau dirbo jėzuitai. Apšvietos ir vėlesniais laikotarpiais pradedami kvestionuoti bažnyčios skelbiamo tikėjimo pagrindai, o modernybė eliminuoja ir Dievą. Postmodernybėje ieškoma naujų religingumo formų, bažnyčios vietą užima klubai, supermarketai, socialiniai tinklai, o Dievo vietą - naujieji stabai. Baigdamas pranešimą pastorius G. Saulytis teigė, kad  postmoderni misiologinė bendruomenė turi siekti holistinės misijos sampratos. Postmoderniųjų laikų bažnyčios siekis - tapti tarpkultūrine hermeneutine bendruomene, kuriai būdingas kolonistinių nuostatų atsižadėjimas, Evangelijos įkultūrimas, kontekstinės teologijos formavimasis, ekumeninės laikysenos puoselėjimas“.