Kodėl Romos katalikų bažnyčia nepasikeis?

 Naujojo popiežiaus Pranciškaus I išrinkimas sukėlė nemažą euforiją tarp kai kurių protestantų. Todėl reikėtų priminti, kad Romos katalikų bažnyčia tokia, kokią mes ją žinome dabar, niekada nepasikeis, nepriklausomai nuo to, kas užims popiežiaus sostą. Jai neįmanoma pasikeisti dėl dviejų dalykų: dėl jos doktrinų apie dievišką Apreiškimą ir popiežiaus neklystamumą. Katalikų teologai lygina dievišką Apreiškimą su šaltiniu, iš kuriuo trykšta dvi srovės, per kurias Kristus perteikia savo žodį mums. James G.McCarthy savo knygoje „The Gospel according to Rome“ („Evangelija pagal Romą“) sako: „Katalikų bažnyčia moko, kad Dievas, norėdamas per Kristų apreikštą tiesą išlaikyti nepakitusia  per visus laikus ir perteikti ją visiems amžiams, įsakė apaštalams perduoti tą Apreiškimą kitiems. Tai vyko dviem būdais. Pirma, apaštalai perteikė tikėjimą žodžiu, t.y. savo skelbimu, savo pavyzdžiu ir institucijomis, kurias jie įsteigė (...). Antra, jie tai darė raštu, t.y. jie patys ir kiti jų kartos mokytojai, įkvėpti Šventosios Dvasios, užrašė žinią apie išgelbėjimą. Šie raštai tapo Naujojo Testamento šventaisiais raštais („Evangelija pagal Romą“ psl.:234).

Čia reikėtų prisiminti ir tai, kad santykis tarp Biblijos ir Tradicijos, kaip apreikštų tiesų šaltinių, buvo ir yra katalikybės teologų galvos skausmas. Kaip sako katalikų kunigas ir žurnalistas Antonio Montero, - „tiek Tridento Susirinkimas (1545 -1563m.), tiek Vatikano Susirinkimas (1869 - 1870m.) sutvirtino katalikų požiūrį į Tradiciją ir pabrėžė Bažnyčios Magisteriumą, kaip jos aiškintoją.“ (Antonio Montero cit. Jose Grau „Catolicismo Romano“ („Romos katalikybė“); 2dalis;  psl.:848)).

Tačiau ne visi katalikų teologai aiškina Susirinkimų nutarimus vienodai. „Ar tuo norima pasakyti“ - tęsia A.Montero - „kad katalikui Tradicija reiškia antrą ir kitokį apreišktos tiesos šaltinį? Kurie taip supranta, pripažįsta, kad pirmoje Bažnyčioje buvo platesnis tiesų perdavimo būdas negu tik tas, kurį apima Naujasis Testamentas, ir jos buvo išsaugotos perduodant jas iš kartos į kartą (per šventuosius tėvus, teologus, liturgiją, tautos tikėjimą) ir gali būti apibrėžtos per neklystantį Bažnyčios Magisteriumą. Todėl visiškai tikėtina, kad tikėjimo dogma gali tapti  faktu ar tiesa, kurių nėra Šv. Rašte. Su tuo šiandien (kaip ir anksčiau) visiškai  nesutinka bažnyčios, gimę iš Reformos, ir taip pat tai yra didelė kliūtis daugeliui vyskupų ir mokytojų (...), Jie sako, kad yra vienas Apreiškimo Šaltinis, tai yra dieviški žodžiai ir darbai tokie, kokie jie įvyko.  Jie buvo perteikti mums dviem būdais: per Šventas Knygas ir gyvą Bažnyčios Tradiciją (...). Gali būti tikėjimo tiesų, kurios yra Biblijoje, bet jos dar yra vystymosi periode ir vis ryškiau apsireiškia laikui bėgant; tai yra vystymosi ir Bažnyčios (su Biblija ir Tradicija jos rankose) aiškinimo vaisius (...). Niekada nebus nuspręsta tai, ko nėra Biblijoje, ir taip galvojantys neigia, kad gali būti dar kažkoks kitas Apreiškimo šaltinis.“ (ibid.).

Tokie aiškinimo skirtumai sukelia sunkią situaciją bažnyčioje, kuri šaukia apie savo dogmų neklystamumą. Viešai skelbiama (norint sušvelninti situaciją žmonių akyse), kad „nė viena aiškinimo srovė neatmeta Tradicijos kaip Apreiškimo šaltinio, bet jos skirtingai supranta  esamą santykį tarp Tradicijos ir Šv.Rašto“ (ibid.). Galiausiai II Vatikano Susirinkimas paskelbė, kad „Šventoji Tradicija ir Šv.Raštas yra artimai susiję ir dera tarpusavyje. Jie abi kyla iš vieno šaltinio, tampa viena srove ir teka link to pačio tikslo.“ (cit. Mc. Carthy, psl.:235). Taigi,  Katalikų bažnyčia, kalbėdama apie Dievo žodį, turi galvoje „vieną dalyką“, kuris yra Šv.Rašto ir Tradicijos suformuotas. „Tradicija ir Šv.Raštas sudaro vieną klodą, pašventintą Dievo žodžiu ir patikėtą Bažnyčiai“.

Svarbu suprasti šiuos skirtumus.  „Kai katalikų teologas kalba apie užrašytą Dievo žodį, jis turi galvoje Šv.Raštą, o kai kalba apie neužrašytą Dievo žodį, jis turi galvoje Tradiciją. O kalbėdamas apie visą Dievo žodį, jis tikriausiai turi galvoje ir Šv.Raštą, ir Tradiciją. Kitaip sakant, pasak Katalikų bažnyčios, vien tik Biblija nėra pilnas Dievo žodis“ (ibid. Psl.:235). Tai, kad mes teisingai suprantame katalikų teologus, akivaizdu iš tokių II Vatikano Susirinkimo pareiškimų: iš vienos pusės jie sako, kad Bažnyčiai „visko, kas apreiškta, tikrumo patikrinime Šv.Raštas nėra vienintelis autoritetas“ (ibid.). O apie Šv. Raštą sako, kad Bažnyčia visada jį laikė ir laiko kartu su Tradicija aukščiausia jų tikėjimo taisykle“ (ibid.).

Taigi,  J.Grau kalba labai teisingai: „tik žodžių žaismas negali išspręsti tokio svarbaus klausimo (...). Nors ir sakoma, kad egzistuoja vienas Apreiškimo Šaltinis, jei toliau teigiama, kad jis yra mums perduodamas dviem būdais - Šv.Raštu ir Tradicija, - lieka ta pati klaida, kuri nori prilyginti įkvėptą apaštalų Tradiciją (užrašytą NT) neįkvėptai bažnytinei tradicijai (...). Tridento ir Vatikano I susirinkimo žodžių pakeitimas, nepakeičiant substancijos, ką jais norima pasakyti, nepadaro labiau bibliškomis naujų Romos teologijos tendencijų. Romos katalikų problema yra neišsprendžiama. Ji pasipriešino tikrajai Bažnyčios reformai XVI amžiuje, užsikimšdama ausis Dievo žodžiui, ir tuo ne tik padalino vakarų krikščionybę, bet ir Tridento Susirinkime suformulavo savo doktrinas, kurios kanonizavo visus viduramžių nukrypimus. O dabar, praėjus keturiems amžiams, Romos teologai atidžiau pastudijavę Šv.Raštą, suprato, jog negali tvirtinti, kad Reforma buvo judėjimas, priešingas Biblijai. Ką dabar jiems daryti? Ar pašalinti Tridento Susirinkimo nutarimus? Neįmanoma. Kaip jie gali pripažinti, kad prieš keturis amžius klydo bažnyčia, kuri pagal Vatikano I Susirinkimo pareiškimus yra neklystanti? Bet koks rimtas bandymas reformuoti savo dogmas susidurs su šiomis dvejomis sienomis: Tridento ir Vatikano I Susirinkimais. Taigi, lieka tik žodžių žaismai“ (ibid. psl.:852).

Tokia yra religija, kurią Pranciškus I šaukia būti dvasiniu vadovu. Mes negalime pažinti šio žmogaus, kurį daugelis vadina kitokiu, paprastu ir naujovišku, širdies. Galbūt jis turi gerus ketinimus, tačiau tai nepanaikina fakto, kad popiežizmas yra antibiblijinis, kad institucija, kuriai dabar vadovaus Pranciškus I, negali patirti jokios tikrai biblijinės reformos, nes tada ji turės paneigti dvi esmines dogmas, kurios išlaiko visą Romos katalikybės pastatą: dogmą apie popiežiaus neklystamumą ir dogmą apie du Apreiškimo šaltinius.

Sugel Michelen 

Paimta iš: http://todopensamientocautivo.blogspot.com.es/(Vertė Ramaškė IBE)

Ar galima Romos katalikybę vadinti Kristaus?

AR GALIMA ROMOS KATALIKYBĘ VADINTI
KRISTAUS BAŽNYČIA?

 (Pabaiga "Ar Romos katalikybė yra Dievo bažnyčia")

Ieškoti atsakymo į šį klausimą mūsų skaitytojams pasiūlysime Apreiškimo antrajame skyriuje (Apr 2:18-22), kur kreipiamasi į Tiatyros surinkimą. Matome, kokia buvo tikroji surinkimo padėtis tuo laiku, kai apaštalas Jonas rašė šį laišką. Daugelio Rašto tyrinėtojų manymu šie kreipimaisi, skirti septyniems Azijos surinkimams, aprašo ne tik tikrąją jų padėtį Žmogaus Sūnaus akyse, bet ir pateikia mums pranašišką Bažnyčios istorijos vaizdą, atsiskleidusį amžių bėgyje. Stebina panašumas tarp to, kas skirta Tiatyros surinkimui, ir Apreiškimo septynioliktojo skyriaus, kurį ką tik svarstėme. Panašumas toks didelis, kad peršasi išvada, jog, kas išpranašauta Tiatyros surinkimui, skirta Romos bažnyčiai.

Šiame laiške skaitome apie Jezabelę, baisiąją Senojo Testamento laikų asmenybę, vadinančią save pranaše, suvedžiojančią Viešpaties tarnus, kad šie ištvirkautų ir valgytų stabams skirtą mėsą. Grasinama ją nublokšti į ligos patalą, o ištvirkavusius su ja -į didį vargą, jei šie neatsivers. Nėra abejonės, jog čia aprašyta Romos bažnyčia.

Šiame laiške yra eilutė, atsakanti į klausimą, ar Romos katalikybę galima vadinti Kristaus bažnyčia?

„O kitiems tiatyriečiams, kurie nesilaiko ano mokslo, kurie, kaip sakoma, nėra pažinę šėtono gilybių, sakau: jums neužkrausiu kitos naštos, tiktai laikykitės to, ką turite, iki ateisiu" (Apr 2:24-25). Pabrėžtos dvi ypatybės: 1) nesilaikymas „ano mokslo` ; 2) nepažinimas šėtono gilybių. Kitais žodžiais tariant, Kristaus sekėjai katalikų bažnyčioje yra krikščionys ne dėl to, kad jie buvo kažkada pakrikštyti. Nors Šėtonas stengėsi sugriauti krikščionybę, pridengiant pagonybę plonu krikščioniško mokymo šydu, ačiū Dievui, kad tame ploname šyde yra kai kas iš Dievo Žodžio, ką Jis gali maloningai panaudoti sielų laiminimui. Katalikui, tik paviršutiniškai susipažinusiam su Biblija, sunku laikytis Dievo Žodžio. Žmonės mokomi apie Jėzaus Kristaus Dieviškąją kilmę, Jo malonę, Jo atperkamąjį darbą ant kryžiaus, o po to viskas sugadinama katalikiškomis dogmomis, kurios taip prieštarauja Evangelijos paprastumui ir užgožia Ją savo įmantriais ritualais.

Ir net viso to nepaisant, Dievas veikia sielas. Ir katalikų tarpe yra tikrų krikščionių.

Tam paliudijimą randame ir tamsių viduramžių laikmetyje. Esame dėkingi poniai Frances Bevan už daugelio nuostabių giesmių, datuojamų priešreformaciniais laikais, vertimus, giesmes, išreiškiančias nuoširdžią meilę Gelbėtojui ir garbinančias Jį. Dievą garbino daugelis vienišų krikščionių, išsimėčiusiųjų po Angliją.

Vertėjos dėmesį patraukė vienuolės Gertrude the Nun (1256-1330), Dr. Johann Tauler (1291-1361), Heinrich Suso (1291-1365) ir kitų giesmės. P Frances Bevan rašo:

,,Koks aiškus Dievo liudijimas buvo šių, vadinamų `Dievo draugų', veikla, lengva pamatyti lyginant jų rašinius su tų `teisiųjų' Dievo tarnų, kurie pasiliko Romos katalikybės įtakoje.

Pavyzdžiui, kaip skiriasi Thomas a Kempis ir Tauler. Akivaizdu, kad pastarasis turėjo amžinąjį gyvenimą, džiaugėsi juo bei turtais Kristuje; pirmasis gi nuoširdžiai šito troško. Pastarajam atleidimas, ramybė ir džiaugsmas buvo tikrovė; pirmajam - tikslas, pasiekiamas įtemptomis pastangomis. Dangiškasis džiaugsmas, Kristaus pažinimas Jo šlovėje ir džiaugimasis neatsižvelgiant į jokias aplinkybes - tai būdinga `Dievo draugams'."

Dabar pateiksime keletą poezijos eilučių šių puikių krikščionių, kurie buvo išauklėti ir apsupti katalikybės pagoniškųjų prietarų.

Gertrude, the Nun rašo:

,,Lord, not through the works of rightousness,

The works that I have done,

But through the glory of Thy grace,

The merit of Thy Son."

 (Viešpatie, ne per gerus darbus,

Kuriuos padariau,

Bet per Tavo malonės šlovę,

Per Tavo Sūnaus nuopelną.)

Šiose nuostabiose eilutėse nėra nė pėdsako katalikiškumo.

Štai Heinrich Suso eilės:

,,For ever through endless ages,

Thy cross and Thy sorrow shall be,

The glory, the song and the sweetness

That makes heaven to me."

(Amžinai nesibaigiančius amžius

Tavo kryžius ir gailestis liks,

Šlovė, giesmė ir saldumas

Kurie atveria Dangų mums.)

Nė žodžio apie Mergelę Mariją ir nesuskaitomus katalikų tarpininkus. Poetas mato tiktai Jėzų.

Dr. Johann Tauler šitaip rašė įkvėptas Dievo Dvasios:

„Nebėra daugiau dirbančių, bet tik Dievas, Kuris veikia juose, ...esantis virš jausmų, prigimties ar priežasties. Žmogus, nedarantis nieko kita ištisus metus, kaip tik leidžiantis Dievui jį keisti, tuos metus praleis gerai ir palaimingai."

Čia matome gilų dvasinį supratimą be katalikiškų  prietarų žymės.

Pamenu pasivaikščiojimą su draugu Airijoje prieš keletą metų. Jis atkreipė dėmesį į seną valstietį, beeinantį vos už kelių metrų, ir tarė: „Paskubėkime ir pasivykime šį seną žmogų. Jis niekuomet gyvenime nebuvo protestantiškame surinkime, bet pasišnekėk su juo ir būsi nustebintas, kaip gerai jis žino Bibliją." Mes paėjome sparčiau ir netrukus jau buvome bekalbą su tuo senu žmogumi. Jis laisvai citavo Šventąjį Raštą, parodydamas gilų dvasinį Dievo Žodžio supratimą. Mes galėjome tik džiaugtis susitikę brolį Kristuje. Bet, deja, tai buvo tik labai reta išimtis tarp katalikų, kurių dažnas visiškai nežino Biblijos. Jei į Šventąjį Raštą žmonės katalikiškuose kraštuose gilintųsi, tai daugelis būtų išvaduoti iš Romos katalikybės prietarų.

Ir pabaigai. Katalikų tyrinėjimų centras Anglijoje išleido eilinę brošiūrą - Dwyerio „The Catholic Faith" („Katalikų tikėjimas"). Akivaizdžiai norėta paskatinti protestantų perėjimą į Romos katalikybę. Suskaičiuota, kad per metus taip atsitinka keturiolika tūkstančių kartų. Nenuostabu, jog minėtoje knygutėje viskas sudėstytaa taip apgalvotai norint patraukti į savo pusę protestantus. Katalikybės tamsioji pusė atsidūrusi antrajame plane. Viskas atrodo lyg taip ir turėtų būti: garbinga ir pagrįsta.

Yra daug labai patrauklių bei mokančių įtikinti veikėjų, propaguojančių katalikybę, bet nesunku pamiršti, kad jų rankos nėra švarios.

Paskutiniame „The Catholic Faith" puslapyje parašyta:

,,Gali ateiti akimirka, kai jūs būsite įtikinti, jog katalikų tikėjimas yra teisingas. Tuo tarpu jūs nesiryžtate žengti žingsnio, kuris nuvestų jus į Bažnyčią."

Nesvyruokite. Nusigręžkite. Šventasis Raštas aiškiai pasisako šiuo klausimu:

„Išeikite iš jos, Mano žmonės, kad nedalyvautumėte jos nuodėmėse ir nepatirtumėte jos negandų! Nes jos nuodėmės pasiekė Dangų ir Dievas prisiminė jos piktenybes" (Apr 18:4­5).

Anot Dievo pranašų, Romos bažnyčios - Pontifikato laukia baisi pražūtis paskutinėmis dienomis. Aukštoji hierarchija menkai tesupranta, kad greitai bus griežtai pasmerkta pagal savo nuopelnus. Ji dar mažai tesuvokia, kad katalikybės aukų verksmų - baisių, pilnų skausmo - per ilgus amžius vis gausėjo. Aukos reikalavo tinkamo atpildo skriaudėjams. O šis netruks ateiti. Skriaudėjos tikrasis vardas yra įspaustas jos kaktoje:

„DIDŽIOJI BABELĖ, IŠTVIRKELIŲ IR ŽEMĖS ŠLYKŠTYBIŲ MOTINA" (Apr 17:5).

Ji aprašyta puikia simboline kalba, tarsi sėdinti ant skaisčiai raudono žvėries, reiškiančio atkurtą Romos imperiją. Jiedu paskutinėmis dienomis nepaprastai sutars ir darbuosis kartu. Bet tai negalės ilgai tęstis. Politinė religinė institucija -pontifikatas - sieks aukščiausios pasaulio valdžios; atkurtoji Romos imperija sieks to paties. Tai nuves į konfliktą.

,,Tie dešimt ragų, kuriuos matei, ir žvėris, - jie nekęs ištvirkėlės, nuplėš jos drabužius ir paleis ją nuogą, ės jos kūną ir ją pačią sudegins ugnyje. ...Ta moteris, kurią regėjai, yra didysis miestas, viešpataujantis žemės karaliams" (Apr 17:16,18).

Gali kilti klausimas: ką simboline kalba reiškia toks dalykas, kaip moters kūno ėdimas ir jos pačios degimas ugnyje? Ogi - didžiausio masto visų katedrų, bažnyčių, vienuolynų, kolegijų ir pastatų konfiskavimą bei sugriovimą, beribių turtų nusavinimą, katalikų bažnyčiai priklausančių žemių perėmimą. Trumpai tariant, tai reiškia sugriovimą visos tos baisios sistemos, kuri persekiojo tikruosius Dievą tikinčiuosius visais amžiais. Koks atpildas! Tai neapsakoma. Tokio senovinės institucijos išrovimo su šaknimis nėra buvę pasaulio istorijoje.

Šis įvykis taps Dievo vaikų didelio džiaugsmo priežastimi. Skaitome:

,,Po to girdėjau Danguje skardžius balsus, tarsi didžiulės minios: Aleliuja! Išgelbėjimas, šlovė ir galybė priklauso mūsų Dievui, nes tikri ir teisingi Jo nuosprendžiai! Jis nuteisė didžiąją ištvirkėlę, kuri sugadino žemę savo ištvirkavimu; Jis atkeršijo už Savo tarnų kraują, pralietą jos rankomis!' Ir dar kartą jie tarė: Aleliuja! Jos dūmai rūks per amžių amžius"` (Apr 19:1-3). Dievo malonės atsisakyta, Jo didelė kantrybė atkakliai ignoruota. Galų gale turi ateiti Jo kerštas, kuris nušluos „melų prieglobstį", kad būtų patvirtinta Dievo teisingoji valdžia. Atėjusi ta diena sukels džiaugsmą Dievo šventųjų tarpe, mat teisybė turės visiškai nugalėti, neteisybė - paliauti. Tada ateis šventoji Dievo valdžia.

Jam tebūnie garbė ir šlovė, valdžia ir jėga per amžius! Amen.

Miestas ant septynių kalvų

KĄ ŠVENTASIS RAŠTAS SAKO APIE ROMOS

KATALIKYBĘ?

 (Tęsinys iš "Ar Romos katalikybė yra Dievo bažnyčia?")

Ar Šventajame Rašte užsimenama apie Romos katalikybę? Atsivertęs Biblijos pabaigoje esantį Apreiškimo septynioliktąjį skyrių skaitytojas ras tai, ką kažin ar galima priskirti kam nors kitam. Išskirsime kelis dalykus ir palyginsime juos su Romos katalikybe. Pamatysime, kaip jie tinka vienas kitam ir nepalieka mums abejonės, kad dalis Apreiškimo skirta Romos katalikybei, o ne kam nors kitam.

Pradėsime nuo kvietimo:

„Eikš, parodysiu tau teismą didžiosios ištvirkėlės, sėdinčios ant daugelio vandenų" (Apr 17:1).

Čia esame kviečiami simboline kalba. Minima moteris apibūdinta kaip „didžioji ištvirkėlė". Kitoje eilutėje aprašytas jos nuodėmių gausumas. Moteris yra apkaltinta paleistuvavimu su žemės karaliais ir tuo, kad nuo jos ištvirkavimo vynu pasigėrė žemės gyventojai.

Apaštalas Jokūbas kalba mums apie tai, kas gi iš tikrųjų yra dvasinė paleistuvystė. Dievo Dvasia ima šios baisios kūniškos nuodėmės įvaizdį tam, kad išreikštų Dievo pasibjaurėjimą Bažnyčia, ieškančia sutarimo ir draugystės su pasauliu.

Raštas pasisako griežtai:

„Jūs, svetimautojai ir svetimautojos! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu? Taigi, kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu" (Jok 4:4).

Labai gerai žinoma, kad Roma visada siekė viešpatauti tautoms, laikydavo savo rankose politinę ir dvasinę valdžią. Šiuo metu popiežius yra aukščiausias Vatikano miesto valdovas, laikantis save aukštesniu už pasaulio prezidentus ir monarchus. Jo iškilmingumas ir rūmai visiškai nepanašūs į kuklią Jėzaus padėtį, mat Jis neturėjo kur galvos priglausti, gyvendamas kūne. Romos katalikybė yra vienintelė krikščioniška organizacija, siekianti politinės valdžios tam, kad geriau galėtų skleisti savo dogmas tautose. Roma yra tikrai kalta dėl begėdiškos dvasinės paleistuvystės.

Ar didžioji ištvirkėlė nesėdi ant daugelio vandenų? Ar KATALIKYBĖ, o tai reiškia VISUOTINE, nėra išdidus vardas, kuriuo ji pasivadino? Ar nesididžiuoja ji turinti pasekėjų visuose pasaulio kraštuose, ypač milijonus garbintojų Europoje ir Amerikoje? Nėra kitos tokios krikščioniškos organizacijos.

Mums kalbama, kad ši didžioji ištvirkėlė pilna prakeiksmo vardų. Popiežius drįsta vadinti save Kristaus vietininku, pasaulio šviesa, šlovės karaliumi, Judo padermės atžala - vardais, skirtais tik vienam mūsų Viešpačiui. Jau esame išvardiję keletą šventvagišku vardą, duotų Mergelei Marijai, katalikų vadinamai nuodėmingųjų užtarėja bei gynėja, Dangaus vartais, Švenčiausiąja, Maloningiausiąja. Ar vardai, pateikti šiame sąraše, nepriklauso tik mūsų Viešpačiui?

Štai ką skaitome šioje ištraukoje:

„Šv. Bernardo sapne, kuris atvaizduotas Milano bažnyčios altoriaus paveiksle, matomos dvejos kopėčios, kylančios į Dangų. Vienų kopėčių viršuje stovi Kristus, kitų - Marija. Visi, bandantys įeiti į Dangų Kristaus kopėčiomis, patiria nesėkmė - krenta žemyn. Nei vienas, kylantis Marijos kopėčiomis, nepatiria nesėkmės. Mergelė, siekdama pagelbėti, ištiesia savo ranką, ir tai padeda pretendentams lengvai pakilti." < 45 >

Ištvirkėlė Apreiškimo septynioliktajame skyriuje apsirengusi purpurinės ir skaisčiai raudonos spalvos rūbais. Ar nieko neprimena jums katalikų kardinolų raudonos kepuraitės ir mantijos, o taip pat katalikų kunigų liturginių rūbų purpurinė spalva, kuri ir šiandieną tebėra mėgstama? Toliau skaitome, kad paleistuvė buvo pasipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Nuėję į daugelį šventyklų pamatysime Mergelės Marijos ir šventųjų atvaizdus, išpuoštus auksu, sidabru ir brangakmeniais.

Esame girdėję pasakojimą apie vieną viduramžių popiežių, parodžiusį Michelangelui Vatikano turtus, tarp kita ko ir didžiules aukso, sidabro bei brangakmenių parodas. Mandagiai šypsodamasis popiežius tarė: „Matote, Bažnyčia negali, kaip pirmaisiais amžiais, sakyti: `Sidabro ar aukso aš neturiu'." „Bet taip pat ji negali pasakyti: `Stok ir vaikščiok'," - buvo greitas ir taiklus atsakymas, leidžiantis suprasti dvasinės jėgos stoką katalikybėje.

Toliau skaitome apie aukso taurę moters rankoje, pilną ištvirkavimo šlykštybių ir nešvarumų. Roma plačiai garsėja ne tik dvasine paleistuvyste, bet taip pat skandalais dėl kunigų celibato nesilaikymo, pernelyg gerai žinomų, kad juos galima būtų paneigti. Istorijoje yra faktų, liudijančių, kad net popiežiai tuo nusidėjo.

Apie popiežių Paulių III (bažnyčiai vadovavo 1534-1549 metais) skaitome:

,,Šis `Kristaus vietininkas' užuot susigėdęs dėl savo nedorybių, puikavosi jomis prieš pasaulį. Savo nesantuokiniam sūnui Leviui jis suteikė Parmos ir Piacenzos kunigaikščio vardus, o du savo mokyklinio amžiaus vyresniuosius sūnus aprūpino, paskirdamas juos kardinolais, kai šie teturėjo penkiolika ir keturiolika metų. Del Monte kardinolas Julius III, pirmininkavęs vietoje Pauliaus III Trento susirinkime, tapo kardinolu dar būdamas berniuku. Popiežius atsivedė jį į savo namus, tenkindamas savo užgaidą matyti šį vaidinant, o ir vėliau jį įdarbino nešioti jo beždžionių namelį. Tokių tad buvo žmonių, tvarkiusių krikščioniško tikėjimo reikalus." 

Toliau Biblijoje skaitome:

„Mačiau tą moterį girtą nuo šventųjų ir Jėzaus liudytojų kraujo" (Apr 17:6).

Žvelgiant į istoriją plačiai, tai gali tikti tik Romai. Kas labiausiai persekiojo krikščionis, jei ne Roma? Apie tai parašytos knygos. Kas nėra girdėjęs apie Šv. Baltramiejaus naktį ?

„Prancūzijos protestantų vadovai buvo Karaliaus pakviesti į jo sesers vestuves. Jiems iškilmingai buvo duota priesaika ir užstatas, žadant užtikrinti saugumą. Nežiūrint to, Šv. Baltramiejaus šventės vidurnaktį (1572 rugpjūčio 21 d.) prasidėjo jų skerdynės. Buvo nužudyta dešimt tūkstančių hugenotų - vyrų, moterų ir vaikų, įskaitant penkis šimtus aristokratų. Jų subjaurotus kūnus metė į gatves, grioviai buvo pilni kraujo. Skerdynėms ruoštasi ne tik Paryžiuje, bet ir kituose miestuose. Pagal Sully įvertinimą apsiginti negalėjusių aukų buvo septyniasdešimt tūkstančių. Kai karalius Charles IX vėliau, apgailestaudamas dėl savo baisios kaltės, siekė ją palengvinti, išgalvodamas hugenotams kaltinimus dėl politinės konspiracijos, `Kristaus vietininkas' peikė jo atgailą, giedodamas TE DEUM ir liepdamas minioms džiūgauti dėl baisaus nusikaltimo. "

Kai Romą pasiekė žinios apie skerdynes hugenotų, kuriuos kaltino tik tuo, jog jie buvo protestantai ir skaitė Bibliją, tai Romoje buvo surengta šventė. Popiežius Grigalius XIII procesijos metu ėjo į visas bažnyčias ir aukojo padėkos maldas prie kiekvieno šventojo relikvijų.

Kas nėra girdėjęs apie baisiąją inkviziciją? Ji kilo Europoje: Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Bohemijoje ir išplito iki Sirijos bei Indijos. Skaitome: „Inkvizicijos aukos buvo gaudomos paprastai vidurnaktį. Šventojo sosto artimi draugai apsupdavo namo duris, pašnibždėdavo juos pasiuntusio teisėjo vardą. Namo gyventojai, sukaustyti siaubingų žodžių, išduodavo savo brangiausius giminaičius be gailesčio. Sugautas asmuo būdavo siunčiamas į kalėjimą, paprastai esanti po žeme. Jis nežinodavo savo kaltintojo. Žmogui nebūdavo pasakoma, kokį nusikaltimą padarius jis įtariamas. Ir kuomet kaltinamasis^-atsisakydavo prisipažinti kaltu, inkvizitoriai jį baisiausiai kankindavo... Nė vieno kaltinamojo žodžio žmogus nežinodavo net tada, kai jį vesdavo į viešą inkvizicijos akto įvykdymą. Pirmą kartą apkaltintasis juos perskaitydavo išrašytus ant savo drabužių, jau ruošiant kartuves ar laužą susidorojimui su juo."<48>

Po inkvizicijos įsteigimo tryliktajame amžiuje iki jos panaikinimo Ispanijoje devynioliktajame amžiuje šimtai tūkstančių žmoniūų buvo nukankinti ir nužudyti, o dažnai sudeginti gyvi.

Katalikybė mažai tepasiketė ir dvidešimtajame šimtmetyje. Ji nedrįsta žengti per toli protestantiškuose kraštuose dėl visuomenės nuomonės ir kitų valstybių požiūrio, bet nedrąsiose valstybėse, kuriose yra įsigalėjusi Romos katalikybė, jūs aptiksite persekiojimo atvejų. Pateiksime pavyzdį, kas atsitiko 1959 metais Kolumbijoje, kur La Platoje protestantai pradėjo statyti maldos namus:

,,Tuo laiku parapijos kunigas tėvas Jose Ovies ir vyskupas Gerardo Martinez pasisakė prieš statybą. Jie sukurstė žmones prieš protestantus. Dėl to buvo žiauriai užpulta protestantų nuosavybė rugsėjo mėnesį. Tėvo Ovies žodžiai: `Laikas mano sekėjams nuspręsti, ar mes toleruosime protestantų maldos namų statybą La Platoje'. "

Katalikų apologetai įtikinėjo, kad protestantai degino Romos katalikus Angliją valdant karalienei Elzbietai. Tai tiesa, bet su didelėmis išlygomis. Jie nebuvo deginami dėl to, kad buvo Romos katalikai. Priežastis ta, kad šie surengė sąmokslą, nukreiptą prieš valstybę ir jos saugumą. Jie buvo nubausti už tėvynės išdavimą. Katalikai negali nukreipti dėmesio į nieką kitą, kai kalba eina apie Baltramiejaus nakties skerdynes, apie Inkvizicijos siaubus: nykščių išsukiojimus, skriemulius sąnarių išnarinimui (vadinamus corda - kankinimų karaliene); veglia, panašia į kalvio priekalą, su smaigaliu viršuje, nešančia geležinę mirti; nuleidžiamas duris ir taip toliau. Protestantiškuose kraštuose katalikai nepersekiojami dėl jų religijos išpažinimo, jei jie nepažeidžia krašto, kuriame gyvena, įstatymų.

Galų gale, didžioji ištvirkėlė yra matoma sėdinti ant septynių kalvų. Dabar visi žinome, kad Roma garsėja kaip ,,miestas ant septynių kalvų". Ir tai taip pat padeda atpažinti Romą, atvaizduotą šiame skyriuje. Ar nenuostabu, kad Dangiškojo įkvėpimo plunksna taip baisiai vaizduoja didžiąją ištvirkėlę?

„Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas, paslaptis: `DIDŽIOJI BABELĖ, IŠTVIRKĖLIŲ IR ŽEMĖS ŠLYKŠTYBIŲ MOTINA" (Apr 17:5).

KATALIKYBĖ IR BUDIZMAS

KATALIKYBĖ IR BUDIZMAS

Stulbinantis yra budizmo atšakos lamaizmo, paplitusio Tibete bei Mongolijoje, ir katalikybės didžiulis panašumas. Dr. Rhys Davids taip rašė:

,,Lamaizmas su savo nuskustagalviais šventikais, skambaliukais, karoliukais, įvaizdžiais, švęstu vandeniu, puošniais rūbais, tarnavimu su dviem chorais, procesijomis, įsitikinimais, mistiniais ritualais, vaidinimu, kuriame pasauliečiai yra tik žiūrovai, su savo abatais ir vienuoliais ir katalikybė su įvairaus rango vienuolėmis, su Mergelės, šventųjų ir angelų garbinimu, pasninkais, išpažintimis, skaistykla, atvaizdais, stabais ir paveikslais, milžiniškais vienuolynais ir puošniomis katedromis, galinga hierarchija, kardinolais, popiežiumi, bent išoriškai, nepaisant esminio mokymo ir galvosenos skirtumo daug kuo panašūs."
 Komentuodamas šitai, seras Robert Anderson klausia: ,,Ar nenuostabu, kad, kai Romos katalikų misionieriai apsigyveno keliose Kinijos provincijose, jie didžiai nustebo, radę kraštą, išoriškai paruoštą jų religijai? Atrodė tereikia pakeisti įvaizdžius bei terminologiją, norint „sukrikščioninti" vietini kultą."

Tokie panašumai tarp dviejų sistemų negali būti tik atsitiktinumas. Jų yra per daug, kad galima būtų daryti tokią išvadą. Tai mums parodo, kad katalikybė iš tikrųjų yra nekrikščioniška stabmeldystė su krikščionybės apvalkalu.

­­­­

KATALIKYBĖ IR BABILONO PAGONYBĖ

Dar artimiau katalikybė siejasi su Babilono pagonybe. Turime priminti, kad pagoniškoji Roma gyvenimo būdą perėmė iš Babilono. Imperatorius Konstantinas pasuko imperiją nuo Babilono stabų garbinimo į tariamą krikščionybę. Besigilindami į tai, įsitikiname subtilumu Šėtono, kuris, matydamas krikščionybę, apaštalų darbų dėka įleidusią šaknis, siekė veikti prieš ją ir ją suardyti, dangstant pagonybę plonu krikščioniškų terminų ir doktrinų apdaru. Bet iš esmės tai buvo pagonybė.

Seras George Sinclair rašė:

„Katalikybė yra rafinuota sukrikščionintos pagonybės sistema, kuri nuo savo prototipų skiriasi tuo, kad yra klastingesnė, nuožmesnė, pavojingesnė, nepakantesnė." <43>

Tai yra gabaus ir produktyvaus rašytojo subrandinta nuomonė. Ją remia „Dviejų Babilonų" autorius Alexander Hyslop:

„Katalikybė didžiuojasi esanti,sena religija'. Iš tikrųjų, iš to, ką matėme, atrodo, kad ji yra sena, atsiradusi daug anksčiau už krikščionybę, po Tvano, Babilono bokšto statymo laikais." < 44 >

Cituota kunigo Alexandro Hyslopo knyga yra monumentalus, didžiulės apimties nuodugnus tyrimas. Jos faktais galima neabejoti. Autorius įtikinamai parodo, kad tokie katalikybės doktrinos punktai, kaip dvasinis atgimimas per krikštą, išteisinimas darbais, bekraujė mišių auka, paskutinis patepimas, skaistykla, maldos už mirusius - visa tai kilę iš Babilono. Ypatinga yra katalikybės pretenzija į Petro siųstą sveikinimą Babelės bažnyčiai, nes tai buvo slapta užuomina apie Romą. Tam yra pagrindo, tačiau ne geografine, bet dvasine prasme.

Apie žymų Anglijoje šešioliktojo amžiaus gydytoją, fanatišką kataliką Linacre yra parašyta, kad po to, kai jis baigė pirmą kartą studijuoti Naująjj Testamentą, tai nepakančiai numetė tą knygą nuo savęs ir keikdamasis sušuko: „Arba ši knyga yra netiesa, arba mes nesame krikščionys!" Teisingai buvo pasakyta, kad, pasitraukiant nuo Naujojo Testamento prie Romos katalikų brevijoriaus, pasitraukiama iš šviesos į tamsą.

Popiežiškoji Roma perėmė stabų garbinimą iš pagoniškosios Romos. Šventyklų, dedikuotų pagoniškoms dievybėms, pavadinimai buvo pakeisti į Šv. Petro, Šv. Povilo ir taip toliau. Venera buvo išmainyta į Mergelę Mariją. Kristus užėmė Jupiterio vietą.

("Is Roman Catholicism of God? (Fourth Edition) By A.J.Pollock Green & Co. (Lowesroft) Ltd., Crown Street, Lowestoft, England, 1963).

 

Jezabelės dvasia – nuo mitų iki realybės

  Ne kartą girdėjote terminą „Jezabelės dvasia“. Dažniausiai ji būna kalta, kai kas nors nevyksta, kaip mes norime – jis turi Jezabelės dvasią, ji apsėsta Jezabelės, turbūt girdėjote panašių pasisakymų... Jennifer Leclaire „Charizmos“ redaktorė, taip apibūdina šį reiškinį...

Jėzus aiškiai perspėjo savo bažnyčią apie Jezabelę, kaip klaidingų doktrinų mokytoją,  tai senovės blogis, kuriame slepiasi kontrolė ir manipuliavimas.

 Iš tiesų, dauguma nemato Jezabelės  kaip klaidingų doktrinų, kurios suteikia žmonėms licenciją nuodėmiauti, autorės.

Graikiškas žodis Jezabelė yra iš tikrųjų melagingo mokytojo sinonimas. Jezabelė moko klaidingų doktrinų. Manau, viena iš klaidingų doktrinų, kurias prastūminėja Jezabelė, yra iškreipta mintis apie  Dievo malonę.
Štai kaip tai veikia: Jezabelė vilioja jus į amoralumą ir stabmeldystę... Po to, kai patekote į spąstus, Jezabelės doktrina palengvina jūsų sąžinę, teigdama - sakau jums, tavo praeities, dabarties ir ateities nuodėmės jau atleistos, jau nereikia atgailauti. Tiesą sakant, Jezabelė nebūtų atgailavusi  (Apr 02:21) nei tie, kuriuos suviliojo ši klaidinga doktrina. Tai pavojinga ir netgi bjaurus klaida.
Nepaisant gerų darbų, meilės, paslaugos, tikėjimas ir kantrybė, Jėzus turėjo keletą dalykų, prieš bažnyčią Tiatyruose, nes jos vadovybė leido klaidingai pranašei Jezabelei mokyti ir suvilioti tarnus (Apr 02:20 ).

Tai patvirtina, kad Jezabelė kalta dėl klaidingų doktrinų mokymo. Kai kurie teigia, kad Jezabelės dvasia neegzistuoja, nes jis nėra įvardyta Šventajame Rašte, tačiau akivaizdu, kad demoniška  jėga darė įtaką tiek Tiatyruose, tiek ir  per Senojo Testamento karalienę Jezabelę. Tyrimas rodo - ši nedoroji dvasia veikia nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo knygos.
Užtenka pasakyti, kad Jezabelė turi tūkstančius metų, ji  suvilioja Dievo tarnus, iškreipdama mokymą, kad Dievo malonė yra pakankama be atgailos. Biblija aiškiai teigia, kad jeigu mes išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių (1 Jn 1:09). Bet mes turime pripažinti mūsų nuodėmes.

Velnias neturi jokių naujų triukų. Jezabelė dvasia iškreipia Dievo Žodį.
Davidas Wilkersonas sakė: "Aš noriu pasakyti nedviprasmiškai, kad yra pavojinga sėdėti klaidingame mokyme. Neteisingi pamokslininkai ir mokytojai siunčia daugiau žmonių į pragarą nei visi narkotikų prekeiviai, suteneriai ir prostitutės kartu sudėjus. Tai nėra perdėta"
Wilkersonas rašė tuos žodžius, susijusius su Jezabelės klaidingomis doktrinomis, 1988 m.

Daug tikinčiųjų šiandien blaškosi pirmyn ir atgal blaškomi  bet kokio mokymo vėjo, nei kada nors anksčiau. Jezabelės apgaulė yra reali. Dievo tauta iš tiesų parsiduoda šėtonui, kai patiki, kad tie, kurie taip atkakliai gina evangeliją, kurie pasisako prieš jos charakterį, yra fariziejai ir legalistai ir dar blogiau. Jezabelės dvasia stengiasi visus, kurie su ja nesutinka, nužudyti arba bent uždėti etiketes - religija, nemeilė, fariziejus, piktas...
Nesuklyskite: Aš myliu Dievo malonę, o malonė turi stovėti ant tiesos, kad būtų tiesa malonėje.
Likti ištikimi Kristaus doktrinai. Sakoma, kad velnio didžiausia apgaulė -  įtikinti žmones, jis neegzistuoja.
Jei tai tiesa, Jezabelės didžiausia apgaulė - įtikinti žmones, kad ji neegzistuoja, o ji subtiliai iškreipia Dievo malonę...

ROMA PRETENDUOJA BŪTI VALSTYBINĖS VALDŽIOS VADOVU

Kardinolas Manning, vienas Anglijos bažnyčios arkidiakonų, tapęs Romos tarnu, paskelbė tokius keistus reikalavimus:

„Nepripažįstu civilinės valdžios, nepriklausau valdovui ir reikalauju daugiau. Reikalauju, kad būčiau aukščiausiu teismu ir žmonių

Add caption

sąžinių vadovu: valstiečiu, dirbančių laukus, ir valdovo, sėdinčio soste; parlamentarų, kuriančių karalysčių įstatymus. Esu vienintelis, paskutinis ir aukščiausias teismas viskam, kas yra gera ar bloga. Be to skelbiame, tvirtiname, apibrėžiame ir pranešame, kad kiekvienam žmogui, kuris tik nori būti išgelbėtas, būtina priklausyti Romos Popiežiui." < 39 > (Paskelbta Anglijoje 1864 metais. Kuo buvo Lietuvos kunigija 1918 - 1940 metais? Ko ji siekia šiais laikais? - Vert. pastaba).

Tai išdidūs žodžiai, pilni neapykantos ir piktumo. Ar apaštalai kada nors keldavo tokius reikalavimus? Kaip skiriasi Manningo ir apaštalo Petro norai:

„BIJOKITE DIEVO, GERBKITE KARALIŲ" (1 Pt 2:17).

Apaštalas Paulius taip pat atkakliai reikalauja:

„Kiekvienas žmogus tebūnie klusnus valdančioms vyriausybėms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, ir visos veikiančios yra Dievo pastatytos... Juk vyriausybės bijoma ne gera darant, o pikta... Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės" (Rom 13:1-5).

­­­­

 „Primink jiems, kad lenktųsi ir būtų klusnūs viršininkams ir vyresnybei, kad būtą pasiryžę kiekvienam geram darbui" (Tit 3:1).

Akivaizdu, kad kardinolas Manning ignoravo šias Rašto vietas. Ar galima patikėti ištikimybe žmogaus, apimto tokių jausmų}, reikalaujančio neklausyti valdžios? Tokia arogantiška religija yra pavojinga kraštui, kuriame ji veikia.

Kardinolas Manning taip kreipėsi į Anglijos Romos katalikų prelatus:

„Jūsų valioje, teisieji kunigai, pavergti ir pajungti, nukreipti ir paveikti valdančiųjų valią, kaip nori senoji Roma, valdanti tautas ir žmones, nenugalima ir nepalenkiama." < 40 > Ar tai lojalumo karalystei kalba? Ar tai Jėzaus, Kuris buvo romios ir nuolankios širdies, kalba? Vargas tam kraštui, kuris patenka po Romos padu.

(Is Roman Catholicism of God? (Fourth Edition) By A.J.Pollock Green & Co. (Lowesroft) Ltd., Crown Street, Lowestoft, England, 1963)

 

Kaip kaupėsi tradicijos katalikybėje

KAIP KAUPĖSI TRADICIJOS

    Tolesnės ištraukos pakanka sugriauti katalikų įsivaizdavimus.

    „Pirmą kartą Romos vyskupas buvo pavadintas visuotinės bažnyčios vyskupu šeši šimtai šeštaisiais metais; apokrifinės knygos buvo kanonizuotos, Vulgata, tikėjimo išpažinimo straipsniai atsirado Trento susirinkimo metu šešioliktajame amžiuje; lotynų kalbos vartojimas garbinimui, išstumiant gimtąją kalbą, prasidėjo septintajame šimtmetyje (666 metais). Vienuoliktajame amžiuje buvo iškraipyta Viešpaties Vakarienė: įsteigta vienos dalies komunija pasauliečiams. Dvyliktajame šimtmetyje pirmą kartą buvo pradėta mokyti apie septynis sakramentus. Bausmės už nuodėmes išpirkimo, skaistyklos, maldų už mirusius doktrinos atsirado ne anksčiau, kaip septintajame amžiuje, ir nebuvo patvirtintos iki 1140 metų. Galios indulgencijoms suteikimas nebuvo patvirtintas iki dvyliktojo šimtmečio. Slaptoji išpažintis pirmą kartą buvo įvesta Ketvirtajame Laterano bažnytiniame susirinkime tryliktajame amžiuje. Visuotinis ir privalomas kunigų celibatas buvo nustatytas ketvirtojo šimtmečio pabaigoje ir patvirtintas popiežiaus Grigalijaus VII vienuoliktojo amžiaus pabaigoje." < 38 >

     Aišku, kad nei vienas šių dalykų nebuvo žinomas ir praktikuojamas apaštalų laikais. Jei visa tai būtų buvę Dievo įsakyta, tai apaštalai, asmeniškai pažinoję mūsų Viešpatį, tikrai būtų laikęsi tokių įsakymų.

(Is Roman Catholicism of God? (Fourth Edition) By A.J.Pollock Green & Co. (Lowesroft) Ltd., Crown Street, Lowestoft, England, 1963)

 

POPIEŽIAUS NEKLYSTAMUMAS

POPIEŽIAUS NEKLYSTAMUMAS

Iki 1870 metų liepos 17 dienos katalikai nebuvo tikri, kad popiežius neklysta. Nutarime tuo klausimu skaitome: „Romos Popiežiui, kalbančiam ex cathedra [tai yra, atliekančiam visų krikščionių Ganytojo ir Mokytojo pareigą bei tuo metu nustatančiam tikėjimo ar moralės doktriną, kurios privalės laikytis Visuotinė Bažnyčia] su Dievo pagalba, pažadėtas, ir, kaip palaimintojo Petro įpėdiniui, yra suteiktas toks neklystamumas, kurį Dieviškasis Atpirkėjas norėjo duoti Savo Bažnyčiai."

Pirma, pastebėkime, kaip gudriai šiame nutarime yra parinkti žodžiai neklystamumui nustatyti, ir tuo pat metu paliekama erdvė buvusių popiežių klaidoms, blogam gyvenimui ir net trijų besivaržiusių popiežių vienas kito prakeikimui. Negalima paneigti, kad tokių dalykų buvo.

Antra, atkreipkime dėmesį į Rašto vietas, paimtas įrodyti, kad neklystamumas buvo pažadėtas „palaimintajam Petrui". Jos neturi nieko bendra su tuo, kas pasakyta apie neklystamumą.

„Šv. Petro ir jo [pėdinių neklystamumui paliudyti imamos tokios Šventojo Rašto vietos:

1) iš Šv. Luko 22: 31-32, kur skaitome, kad mūsų

Gelbėtojas, kreipdamasis į Šv. Petrą kitų apaštalų akivaizdoje, tarė: `Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus, kaip kviečius. Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nesusvyruotų. O tu, atsivertęs, stiprink brolius!"`<36>

Nemanome, kad katalikai, paprastai neskaitantys Biblijos, supras, jog ši Rašto vieta visiškai netinka popiežiaus neklystamumui pagrįsti. Viešpats žinojo, jog Petras su priesaika ir keiksmais Jo išsižadės, tad ir prasitarė apie Savo maldas už jį, kad šis vėliau nenugrimztų į sielvartą dėl savo gėdos, bet būtų pakeltas ir taptų naudingas broliams. Šie žodžiai nekalba apie neklaidingumą ar jėgą jį perteikti kokiems nors „įpėdiniams".

Anksčiau matėme, kad kita Rašto vieta Evangelijoje pagal Matą 16:18 nenurodo į Petrą, kaip į uolą, ant kurios būtų pastatyta Bažnyčia, bet į  Patį Jėzų. Cituojama dar viena Rašto vieta:

„Trečiasis argumentas yra imamas iš Jėzaus Kristaus žodžių, pasakytų Šv. Petrui: Ganyk Mano avinėlius... Ganyk Mano aveles... Ganyk Mano avis' (Šv. Jn 2L15-17)."< ')7>

Argumentui tai visiškai netinka. Šiuose paprastuose žodžiuose, skirtuose Petrui, nėra jokios užuominos apie neklystamumą ar apie jį perduodančią jėgą jo pasekėjams popiežiams. Atidžiai tyrinėdami Romos bažnyčios teiginius, nesunkiai suprasime, kad visos tokios rūšies pretenzijos svetimos Biblijai.

Šventųjų garbinimas Romos katalikų bažnyčioje

ŠVENTŲJŲ GARBINIMAS

Skaitome:

„Trento Susirinkimas moko, kad `šventieji, valdantys kartu su Kristumi, aukoja savo maldas Dievui už žmones', ir kad `gera bei naudinga yra nusižeminus maldauti jų ir prašyti pagalbos bei užtarimo'." < 34 >

To moko Trento susirinkimas, bet šios minties neremia nei viena Biblijos eilutė. „Katalikų tikėjimo" autorius taip rašo:

„Visi krikščionys sutinka, kad yra teisinga ir naudinga prašyti melstis šventus žmones, jau nebesančius žemėje; negali būti bloga ir nenaudinga prašyti Šventųjų Danguje melstis dabar, kuomet jie yra taip arti Dievo ir jiems negresia pavojus Šį supykinti." < 35 >

Iš pateiktos ištraukos matome, kad autoriui labai trūksta logikos. Nesimelsdami savo draugams krikščionims, tebegyvenantiems žemėje, mes prašome juos melstis už mus ir kartu su mumis. Tai visiškai teisinga. Tačiau mūsų} draugų Danguje nepasiekia prašymai melstis už mus ir negalime melstis jiems. Kaip šie galėtų išgirsti mūsų maldas, nebūdami visur esantys ir visa žinantys? Skirtumas tarp prašymo, kad draugai krikščionys melstųsi už mus, ir maldų šventiesiems Danguje yra labai akivaizdus. Jį gali pastebėti ir vaikas.

Keletą kartų cituotoje knygoje „Katalikų tikėjimas" yra pateiktas sąrašas šventųjų, kurie buvo kanonizuoti Romos katalikų bažnyčios, ir yra sakoma, jog šis sąrašas galėtų būti padidintas šimteriopai. Jame pateikti du šimtai penkiasdešimt aštuoni šventųjų tarpininkų vardai (1964 metais - vert. pastaba). Kaip tas sąrašas atrodo šalia Šventojo Rašto?

,,Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas - Žmogus Jėzus Kristus" (1 Tim 2:5).

Jobas, kalbėdamas apie Dievą ir save, sielvarte aiškindamasis savo vargus, sušunka:

„Nėra taikintojo, kuris savo rankas ant mudviejų uždėtų" (Jobo 9:33).

Kas yra toks galingas, kad uždėtų savo ranką ant nepaprastai švento Dievo ir tuo pačiu ant apgailėtino vargšo nusidėjėlio, kuriam reikia atleidimo ir apvalymo? Jėzus buvo ,,Dievas, pasirodęs kūne". Jis buvo ir tebėra Dieviškas, amžinasis Sūnus, viena su Dievu Tėvu. Ir kas galėtų uždėti savo ranką ant nuodėmingo ir stokojančio pagalbos žmogaus? Niekas kitas, kaip tik Jėzus. Nei Mergelė Marija, nei dvidešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai kanonizuotų šventųjų negali uždėti savo rankų ant Dievo ir prisiimti Jo reikalavimus nuodėmingųjų pasauliui, taip pat nei vienas kunigas žemėje negali atleisti nuodėmių. Mūsų Viešpats, galėjęs uždėti Savo ranką ant atstumto raupsuotojo ir įsakyti bjauriai ligai pasitraukti, galėjęs pagydyti sergantį, aklą, luošą, galėjęs skelbti Gerąją Naujieną vargšui, tik Jis vienas gali padėti savo mylinčią, atleidžiančią ranką ant nuodėmingo žmogaus.

Mus daug ko pamoko tai, kas įvyko ant Atsimainymo kalno. Petras, pamatęs Mozę ir Eliją, pasiūlė pastatyti tris palapines - vieną Viešpačiui, kitą Mozei, trečią Elijui. Jam norėjosi visus tris sustatyti į vieną gretą. Koks buvo atsakymas? Atlaidus priekaištas. Šviesus debesis apsiautė apaštalus ir balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra Mano mylimasis Sūnus, Kuriuo labai gėriuosi, JO KLAUSYKITE!" (Mt 17:5).

Mokiniai parpuolė kniūpsti, labai išsigandę. Toliau skaitome:

„Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų" (Mt 17:8).

Tai, iš tikrųjų, akivaizdžiai primena Dangų. Ten mes pamatysime, kad garbinti yra leidžiama tiktai Jėzų. Mergelė Marija ir visi ten esantys šventieji vieningai, kartu su mumis, žvelgs vien į Jėzų ir garbins Jį amžinai. Tada, kaip ir dabar, bus vienintelis garbinamasis Danguje - Jėzus Kristus!

(Is Roman Catholicism of God? (Fourth Edition) By A.J.Pollock Green & Co. (Lowesroft) Ltd., Crown Street, Lowestoft, England, 1963)

 

Jehovos liudytojai - okultizmas piešiniuose

Štai radau video apie tai, ką ir pats atsitiktinai aptikau - paslėptus simbolius ir satanistinius ženklus Jehovos liudytojų piešiniuose. Tas pats metodas naudojamas ir mormonų piešiniuose.

Katalikybė - Mergelės Marijos kultas

Katalikybė - Mergelės Marijos kultas

NEKALTUMO SAVOKA

Yra Romos katalikų bažnyčios dogma teigianti, kad Mergelė Marija stebuklingai gimė be nuodėmės, kad prigimtinė nuodėmė, būdinga visiems Adomo palikuonims, Dievo malonės veikimo dėka buvo jai svetima, kad jos žmogiškoji prigimtis buvo tyra, kaip ir jos Dieviškojo Sūnaus.

Amžių amžiais ši mintis buvo gvildenama, kol devynioliktajame šimtmetyje tapo oficialiai patvirtinta. 1853 metų gruodžio 8 dieną popiežius Pijus IX išleido bulę, įtraukiančią šią dogmą į tikėjimo išpažinimą ir kaltinančią tuos, kurie abejotų ar prieštarautu tokiam teiginiui. Jei jau šitoks Mergelės gimimas buvo tiesa, tai kodėl prireikė aštuoniolikos šimtmečių jai patvirtinti?

Bet viena Rašto eilutė deda tašką. Ir tai yra įkvėpti žodžiai, kuriuos Marija pati ištarė su džiaugsmu savo širdyje, kuomet ją pasiekė žinia apie didžią garbę tapti mūsų Viešpaties kūniškąja motina. Labai džiaugdamasi ji sušuko:

,,Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju" (Lk 1:47).

Taigi, jei Marija, „palaiminta tarp moterų", turėjo Gelbėtoją, tai turėjo būti nuodėminga, kaip ir kiekvienas puolusios žmonių giminės narys.

MERGELĖS MARIJOS DANGUN ĖMIMAS

Būkime nuoseklūs; jei katalikai tiki, kad Mergelė Marija buvo be nuodėmės, tai mirtis negalėjo būti jos dalia, nes ,,atpildas už nuodėmę - mirtis". Taigi, jie skelbia, kad Marija stebuklingai be mirties pakilo į Dangų keturiasdešimt penktųjų metu rugpjūčio penkoliktą dieną. Neseniai (1950) popiežiaus konsistorijoje popiežius paskelbė Mergelės Marijos „Dangun ėmimą" bažnyčios dogma. Iki tolei katalikai galėjo tikėti tuo ar netikėti savo nuožiūra, bet dabar privaloma tuo tikėti, bijant ekskomunikavimo ir amžinų kančių pragare. Tai bent Roma! Nėra nei vienos eilutės Rašte nekaltumo, taip pat ir „ėmimo į Dangų" be mirties dogmoms paremti.

Visi Pauliaus laiškai buvo parašyti po keturiasdešimt penktųjų metų ir juose nėra nė užuominos apie šias išmones. Evangelija pagal Joną buvo parašyta daug vėliau už Pauliaus laiškus, dar daugiau, būtent apaštalui Jonui mūsų Viešpats rūpestingai patikėjo Savo kūniškąją motiną. Ir nėra nė žodžiu užsiminta apie jos nekaltumą ar ėmimą į Dangų be mirties.

Svarbiausia, kad Romos katalikų vadovybė išgalvojo objektą stabmeldiškam garbinimui. Tuo objektu tapo mūsų Viešpaties kūniškoji motina. Tuojau pamatysime, kaip toli šia kryptimi nuėjo katalikybė.

MERGELĖS MARIJOS GARBINIMAS

Katalikybė kalba apie hyperdulia, tai yra labai aukšto laipsnio garbinimą; tačiau menkesnį už latria - vieno Dievo garbinimą, betgi aukštesnį už dulia - šventųjų ir angelų garbinimą. Bet juk visa ko garbinimas, išskyrus vieną Dievą, yra griežtai uždraustas. Draudžiama garbinti net angelus (Kol 2:18).

Kai apaštalas Jonas savo Apreiškimo regėjime puolė į kojas angelui, norėdamas jį pagarbinti, tai buvo įspėtas:

„Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir broliai, kurie laikosi Jėzaus liudijimo. DIEVĄ GARBINK!" (Apr 19:10).

Tuoj parodysime, kokiu subtiliu keliu įteigiamas Mergelės Marijos garbinimas jaunimui. Tėvas Chiniquy užrašė savo įspūdžius, patirtus vaikystėje.

„Kartą kunigas tarė man:

- Stokis, mano vaike, atsakysi į daugelį svarbių klausimų, kurių turiu tave paklausti.

Atsistojau.

- Mano vaike, - tarė jis, - kai namuose kuo nors nusikalsdavai, kas pirmasis tave bausdavo - tėtis ar mama?

Akimirką pasvyravęs atsakiau:

- Tėtis.

- O dabar, mano vaike, pasakyk, kas griežčiau bausdavo tave - tėtis ar mama?

- Tėtis, - atsakiau nesvyruodamas.

- Toliau, kuomet nusipelnydavai bausmės, ar kas stodavo tarp tavęs ir tėvo rykštės?

- Taip, - atsakiau, - labai dažnai mama ateidavo ir ne kartą išgelbėdavo mane nuo griežtos bausmės.

- Dar vienas klausimas. Kada tavo tėtis būdavo beateinąs tavęs lupti, ar nepuldavai kam nors į rankas, siekdamas išvengti bausmės?

- Žinoma, pone, būdamas kaltas dėl ko nors, ne kartą puoliau prie savo mamos, matydamas tėtį, ateinantį manęs lupti. Ji maldaudavo atleidimo man, ir taip gražiai, kad dažnai išvengdavau bausmės.

- Gerai atsakei, - tarė kunigas.

Paskiau, atsigręžęs į vaikus, jis tęsė:

- Brangūs vaikai, Danguje jūs turite Tėvą ir Motiną. Tėvas yra Jėzus, o Motina yra Marija. Nepamirškite, kad motinos širdis yra visada švelnesnė ir nuolaidesnė už tėvo širdį. Dažnai jūs įžeidžiate Tėvą savo nuodėmėmis, įpykinate Ji. Kas tuomet atsitinka Danguje? Tėvas ima rykštę, norėdamas jus nubausti. Dievas grasina sunaikinti jus savo trenksmingu perkūnu, atveria pragaro vartus, trokšdamas įmesti ten nusidėjusius vaikus. Ir jūs seniai būtumėte prakeikti, jei Danguje nebūtų mylinčios Motinos, kuri nuginkluotų piktą ir įnirtusį Tėvą. Kuomet Jėzus nori bausti jus už tai, ką užsitarnavote, geroji Mergelė Marija skuba Jį raminti. Marija atsistoja tarp Jėzaus bei jūsų ir sutrukdo smogti. Ji kalba užtardama ir prašo jums atleidimo, kuri ir laimi."

Vienintelis tinkamas būdvardis šio mokymo apibūdinimui yra ŠETONISKAS. Baisu, kai taip apgalvotai teršiama jaunuomenės galvosena tokiomis visiškai klaidingomis mintimis. Juk mūsų Gelbėtojas, būdamas žemėje, pasakė: ,,Leiskite vaikučiams eiti pas Mane ir netrukdykite jiems, nes tokių yra Dievo karalystė" (Lk 18:16).

Turėdamas omeny šį mokymą, Kardinolas Manning gyrėsi, kad jei kunigai taip mokys jaunimą nuo mažų dienų, tai visą likusį* gyvenimą žmonės bus atsidavę Romos katalikybei.

Gelbėtojo širdis šiandien, kuomet Jis yra Dievo soste, tebėra tokia pat švelni, kaip ir tada, kai Jis vaikščiojo po Palestinos miestus, kaimus ir laukus. Nė vienas, atėjęs pas Jį su sielvartu šioje žemėje, nebuvo atstumtas. Nė vienas, ateinantis pas jį šiandien, nebus atstumtas, nes Jėzaus širdis yra tokia pat mylinti dabar, kaip ir anuomet. Tvirtinti, kad Marijos širdis yra labiau mylinti, negu mus laiminančio Viešpaties, yra tikrai šventvagiška.

Deja, katalikybė Mariją garbina labiau negu Kristų. Dr. Wylie rašo:

,,Marija ir Kristus vienodai garbinami. Jos garbei yra statomos bažnyčios; pilnos maldininkų, jos šventovės praturtinamos jų dovanomis ir puošiamos jų įžadų aukomis. Marijai besimeldžiantys kreipiasi į ją, tarsi į Dievą, ir prašo palaiminimų, kaip iš galinčios juos suteikti. Marijos garbintojai išmokyti maldų „Pasigailėk mūsų, geroji Motina" ir „Geroji Motina, saugok mus nuo visokio pikto". Jai skirtos penkios kasmetinės šventės, palaikančios garbintojų pasišventimą. Katalikiškuose kraštuose aušra yra pasitinkama himnais Marijai, dieną vėl giedama jos garbei, o diena palydima `Ave, Marija'." < 33 >

Ji vadinama vardais, įžeidžiančiais mūsų Gelbėtoją, nes kai kurie tinka tik Jam vienam. Pateiksime keletą:

Nuodėmingųjų Paguoda,

Dangaus Vartai,

Aušros Žvaigždė,

Dangaus Karalienė,

Karalienė be gimtosios nuodėmės pradėtoji,

Sandoros skrynia,

Karalienė Apaštalų.

Štai šv. Bernardo pamokymo santrauka iš katalikų bažnyčios brevijoriaus:

„Reikalingas tarpininkas Tarpininkui Kristui. Ir nėra naudingesnio mums tarpininko už Mariją. Ko žmonėms taip drebėti artinantis Marijai? Nėra nieko šiurkštaus ir baisaus

joje.^°

Dwyerio „Katalikų tikėjime" randamas toks šventvagiškas teiginys: „Dievas nesiuntė Savo Sūnaus, kol nepaprašė Marijos sutikimo."

Visa tai yra priskiriama vargšui puolusiam kūriniui, labai išaukštintam būti mūsų Viešpaties kūno motina, nors nuodėmingam, reikalingam savo Sūnaus išgelbėjimo, įvykdyto Jo gėdos mirtimi ant kryžiaus. Jos kaulai guli kape jau daugiau kaip devyniolika šimtmečių. Visas šis Marijos garbinimas yra tuščia šventvagiška srovė, paprasčiausiai kalbama į orą. Ji negali pasiekti ir nepasiekia Dangaus.

(Bus daugiau)

Iš poleminės knygos "Ar Romos katalikybė yra Dievo bažnyčia?"