pirmadienis, gruodžio 31, 2012

Hitleris Varšuvos gete... meldžiasi


Šiuolaikinio meno centras Varšuvos gete, kur buvo nužudyti tūkstančiai žydų sukūrė meną - pastatė besimeldžiančio Hitlerio statulą. 
Savaime aišku, žydams tai nepatiko, Vyzentalio centras šį "kūrinį" pavadino "beprasme provokacija, o Hitleris meldėsi tik vieno - kad žydai greičiau būtų nušluoti nuo žemės paviršiaus ".
 Šiuolaikinio meno centro vadovas Fabijo Kavalučis aišku, teigė "kad nenori įžeisti žuvusių, tai meno kūrinys, kuris bando pasakyti, kad paslėpto blogio yra visur". 
Italų dailininko  kūrinys, kuris vadinasi "Jis" buvo pastatytas lapkričio mėnesį Varšuvos geto uždarame kieme, jį galima pamatyti tik per mažą plyšį tvoroje, kas labai traukia turistus.
Taip ir lieka neaišku, kur čia menas - ar statula labai meniška, ar tvora graži, ar kūrėjas visai neturi fantazijos. 

sekmadienis, gruodžio 30, 2012

Gėjų santuokos sugriaus pasaulį, o išgelbės celibatas?


Per kalėdas popiežius Benediktas XVI susirūpino gėjų santuokomis. Jis pareiškė, kad gėjų santuokos yra tokia pati gėsmė pasauliui kaip abortai ir eutanazija.
Sakykim jis sakė: "žmonės neigia savo prigimtį ir laiko, kad tai ne tai, kas duota jiems iš anksto, kad jie gali pakeisti savo prigimtį, pataikaudami savo seksualiniams polinkiams". 
Tiesa, reiktų pažymėti, kad tai be galo keista girdėti iš organizacijos vadovo, kuri išvis draudžia savo tarnams tuoktis, lūpų ir verčia norinčius tarnauti "neigti savo prigimtį". 
Įdomiai išeina - gėjų santuokos yra grėsmė pasauliui, o va celibatas - ne, nors abejais atvejais seksualumas, kuris duotas paties Dievo, neigiamas. Tik skirtingos formos, beje, ir rezultatas toks pat - vaikai neatsiranda.

penktadienis, gruodžio 28, 2012

Imamas - pavojinga profesija

Rusijoje musulmonai skaudžiai moka už tai, kad nepakankamai kovoja su islamistais. Pastarieji, kai negali nieko padaryti pasaulietinei valdžiai, imasi teroro prieš pačius tradicinį islamą išpažįstančius musulmonus.
Prieš keletą dienų Šiaurės Osetijoje užpuolikų buvo nušautas 4 vaikų, kurių jauniausiam vos mėnuo, tėvas, šios respublikos muftijaus pavaduotojas. Kaip liudija aplinkiniai, tai buvo visiškai nekonfliktiškas žmogus, specialiai išrinktas į šias pareigas dėl savo švelnaus būdo.
Praeitais metais nuo islamistų išpuolių Rusijoje žuvo 7 imamai. Seniausiam iš jų buvo 83 metai. 

Štai kaip atrodo blukas

Viena iš pagoniškų kalėdinių tradicijų - bluko (kelmo) tampymas ir deginimas. Ši tradicija yra aktyviai gaivinama visoje Lietuvoje.  Svastika bluko viršūnėje neturėtų stebinti, nes tokiais pat ženklais yra ir katalikiškų kryžių pastatyta - tai tiesiog Saulės dievo ženklas, pagoniškas saulėgrįžos ženklas.

ketvirtadienis, gruodžio 27, 2012

Reinchardas Bonkė "Nebylus šauksmas"



(Vienuoliktoji Reinchardo Bonkės knygos „Aukščiau už viską“ dalis (Iš rusų kalbos knygą verčia sesuo Regina AKB) 
 
Nebylus šauksmas

   Šitoje nuostabioje meilės istorijoje aš vaidinu nereikšmingą auklėjamąjį vaidmenį. Ir taip, aš pasitrauksiu į šalį ir papasakosiu ją taip, kaip pasakoja ją Deividas ir Rita.
   Deividas Atta išaugo musulmonų šeimoje Nigerijoje. Jis buvo vidutinio ūgio, gero kūno sudėjimo ir jis turėjo švelnų malonų veidą. Jis nešiojo akinius dėl trumparegystės ir stengėsi sudaryti įspūdį žmogaus su išlavintu protu.
   Vis dėlto jis buvo moraliai sužeistas. Jis buvo vienintelis vaikas. Motina jo mirė, kai jis buvo dar mažas berniukas. Jo griežtas tėvas niekada jo nesigailėjo. Draugų turėjo nedaug. Ir kartą nusprendė išsivaduoti iš vienatvės.
   Jis pervažiavo į Makurdį, apsigyveno name, kuriame be jo dar gyveno grupelė studentų ir įstojo į Nigerijos valstybinio universiteto vietos skyrių, kad galėtų studijuoti komunikacijas. Jis turėjo šypseną ir šiltą pasveikinimą kiekvienam, kurį sutikdavo. Ir greitai jis pasiekė savo tikslą, - jis buvo apsuptas draugų, išlaisvintas iš vienatvės.
   Praėjo beveik ketveri metai uolaus mokymosi. Jo praeities skausmas buvo palaidotas ir jis gėrėjosi bendryste, kurios taip troško. Kai jo draugai turėjo problemų, jis visada būdavo šalia, kad galėtų išklausyti ir pasirūpinti jais. Kai jie turėjo finansinius sunkumus, jis skolindavo. Dalis paskolintų pinigų jam taip ir negrįždavo. Ir tada jis paversdavo tai į dovaną. Deividui patiko būti „gelbėtoju“. Nenuostabu, kad su tokiomis savybėmis jis tapo populiarus. Studentai, dėstytojai, net  techninio aptarnavimo komanda – visi mylėjo Deividą Attą.
   Kartą į miestą atvažiavo evangelistas. Deividas ir jo draugai iš Jonos vardo universiteto aplankė susirinkimą. Jona visada tikėjo Dievu. Bet Deividui buvo didelis klausimas: „Koks Jis, Dievas?“. Jo musulmonų šeima mokė jį, kad Alachas aukščiau visko, kad jis planavo viską, prieš tai, kai tai įvyks. Tai yra geriausia, ką gali padaryti, tai priimti savo likimą, nes „Alachas to nori“. Bet jei taip, tai Deividas buvo pasmerktas vienatvei ir jis atstūmė tokį likimą. Jis buvo pasiruošęs priimti krikščionių Dievą, kuris kalbėjo: „Tu turi gimti iš naujo“. Jam patiko krikščionių kalba apie naują gimimą, naują pradžią ir naujas galimybes.
   Evangelizaciniame tarnavime pamokslas pristatė jam meilės Dievą, Kuris mirė už pasaulio nuodėmes. Visi griežti musulmonų įsitikinimai, rodosi, prilygo jo žemiško tėvo asmenybei: nemylintis, šiurkštus, nesirūpinantis. Jėzus - atvirkščiai, rodė Dangiškojo Tėvo meilę, Kuris pasiuntė Savo sūnų numirti už pasaulį. Pasirinkimas buvo aiškus. Jis pakėlė ranką ir pakartojo nusidėjėlio maldą, priimdamas Kristų kaip savo Gelbėtoją. Dabar jo gyvenimas draugų ir brolių apsuptyje tęsis visą gyvenimą.
   Bet netikėtai viskas pasikeitė. Kada jis ėjo į mokyklą, netoli universiteto, sankryžoje jį partrenkė mašina. Atvažiavo policija. Moteris, kuri buvo už vairo, buvo areštuota už vairavimą išgėrusi. Deividas viso to nežinojo. Jis buvo be sąmonės. Jam buvo padaryti rimti galvos sužeidimai, daugybė lūžių ir galbūt, vidinis kraujo išsiliejimas. Jį nuvežė greitoji pagalba.
   Kai jis atmerkė akis, tai pastebėjo, jog guli ligoninės palatoje. Jis išgirdo pažįstamą balsą, kuris kalbėjo: „Tu buvai dvi dienas be sąmonės“. Miglotu žvilgsniu jis pamatė, kad jo rankos ir kojos buvo gipse. Jo pulsuojanti nuo skausmo galva buvo subintuota. Jis iš visų jėgų stengėsi prisiminti, kas su juo nutiko.
   Jis ėjo į klasę. Staiga visi metėsi į šalis nuo lekiančios mašinos, bet kažkas jam užblokavo kelią. Jis prisiminė, kaip jam atrodo, kad jis atsidūrė tarsi ne kūne, begarsiame siaubingame vakuume. Jis matė, kaip jo akiniai išlėkė į dangų, kaip jo kūnas apsivertė tarsi sulėtintame filmavime ir jis išgirdo šiurpų kurtinantį garsą, kai mašina nutrenkė jį. Jis pametė orientaciją laike. Jo sąmonėje tai, kas turėjo įvykti anksčiau, atsitiko vėliau; o kas atsitiko vėliau, turėjo įvykti anksčiau. Buvo šviesos blyksnis, o po to viskas nugrimzdo į tamsą, kuri truko keturiasdešimt aštuonias valandas.
   Dabar jis gulėjo ligoninės palatoje ir įžiūrėjo Jonos figūrą savo palatoje. Tai buvo jo balsas, kurį jis išgirdo kada nubudo. Jie buvo kambario kaimynai ir turėjo kartu baigti universitetą. Baigiamieji egzaminai turėjo prasidėti po kelių savaičių. Visiškai suvokęs savo sužeidimų laipsnį, Deividas suprato, jog nesuspės pasveikti, kad galėtų baigti universitetą laiku. Jo svajonė pradėti karjerą komunikacijų srityje patyrė didelę nesėkmę. Kaip Dievas galėjo išrinkti šį laiką, kad nutiktų tokia nelaimė? Galu gale galimas daiktas, jog Alachas iš tiesų buvo Dievas.
   Jis užmerkė akis. Kiekvienas jo širdies dūžis pranešdavo pulsuojantį skausmą per jo vokus. Rodėsi, ant jo krūtinės krito geležinis priekalas. Kiekvienas įkvėpimas būdavo sunkus, su skausmu krūtinės ląstoje.Jis norėjo vieno – miegoti. Bet sau tarė, kad turi būti budrus trečią valandą nakties, kad pasimelstų. Tai buvo stebuklų valanda. Jis blankai pamena tikėjimo mokymą iš savo vaikystės: „Mes tikime į tai, kad Jo Pasiuntinys mums pasakė, jog Jis nusileidžia į artimesnį dangų paskutinę trečios nakties dalį ir sako: „Kas man meldžiasi ir aš atsakysiu į jo maldas? Kas prašo ir aš jam duosiu?“. Kai jo sudaužytas kūnas atsiduodavo miegui, Deividas galvodavo, kodėl Alachas užduoda klausimus trečią nakties. Kodėl jis neduoda atsakymų?
   Kai jis vėl pabudo, saulė jau buvo aukštai. Jis praleido savo šansą pasimelsti. Medicinos seselė patikrino pagrindinius jo organizmo būklės parodymus. Jis nusprendė jos paklausti apie savo sužeidimus. Bet kai pabandė žodžiams suteikti formą, nė jokio judesio ir garso jo burna neištarė. Tai jį sutrikdė. Jis išsiugdė gebėjimą reikšti gerumą ir dėkingumą aplinkiniams, kas tuo tarpu juos vertė stengtis padėti jam. Bet dabar žodžiai jo galvoje negalėjo priversti jo liežuvį judėti. Ryšys nutrūko.
   Jis manė, kad galbūt tvarstis ant galvos buvo pernelyg tankus ir stipriai spaudė jo žandikaulius ir jis neleido jam kalbėti. Bet jo rankas laikė gipsas, todėl jis šitai negalėjo patikrinti. Jis vėl pabandė pakalbėti su medicinos sesele. Netgi nekalbėti – jis bandė išleisti garsą, dejuoti, bet nieko neįvyko. Medicinos seselė pasižiūrėjo į jį su gailesčiu ir paliko kambarį. Jis pasijautė visiškai izoliuotas. Baimė, kaip miško gaisras, apėmė jo protą.
   Ant lentynos prie lovos jis pamatė Bibliją. Jona tikriausiai paliko knygą jam. Jos išvaizda priminė jam, kad skirtingai nuo Alacho, Biblijos Dievas visada pasiruošęs klausyti maldų. Nereikia iki trijų valandų nakties budėti, kad padarytum Jam įspūdį savo išsipasakojimu. Galbūt jam reikėjo pasimelsti savo Dangiškam Tėvui nežiūrint į nieką, pasimelsti Jėzaus vardu. Bet apie ką jam melstis? Ar melstis jam dėl apsaugojimo nuo blogio ar nuo nelaimingų atsitikimų? Dėl šito jau buvo šiek tiek per vėlu. Melstis už išgydymą? Jis nusprendė, kad apie maldą pagalvos vėliau. Tą akimirksnį jo tikėjimas buvo sudaužytas kaip ir jo kūnas.
   Prasidėjo sunkus atstatymo periodas. Neurochirurgas iš pagrindinės Makurdi ligoninės patikrino Deivido kalbą. Jis pastebėjo, kad kaip ir anksčiau turėjo puikius kalbinius įgūdžius ir gebėjo rašyti. Bet Deividas pilnai prarado gebėjimą priversti savo burną išleisti arba prašnibždėti nors vieną garsą. Gydytojas kreipėsi patarimo į medicinos žurnalus. Jis papasakojo Deividui, jog tai buvo gerai ištirtas sutrikimas, kuris atsitinka dėl galvos sužeidimų. Jis vadinosi afazija. Yra daug skirtingų afazijos formų, bet ta forma, kuri buvo Deividui, buvo gerai aprašyta literatūroje.
   Sekančių savaičių eigoje Deividas įgijo gebėjimą naudotis dešine ranka. Jis savo mintis perduodavo užrašytas. Gydytojai ir ligoninės darbuotojai pamilo savo protingą ir jausmingą pacientą. Jie stengėsi jį padrąsinti. Jie jam kalbėjo, kad vieną sykį jo gebėjimas kalbėti gali sugrįžti taip pat paslaptingai, kaip jis ir dingo. Bet Deividui buvo sunku palaikyti savyje tokią įsivaizduojamą viltį. Jam atrodė, kad tai prasimanymas. Jis norėjo aiškios diagnozės ir tikro medicininio gydymo. Kitu atveju jis nenorėjo klausytis panašaus globėjiško melo.
   Kaip ten bebūtų, ligoninės sąskaitos buvo realios. Ir jos augo be jokio saiko. Makurdi ligoninėje nieko nebuvo nemokamai. Nuskausminamieji preparatai ir kraujo skiediklis „suėsdavo“ iki 250 nairų per dieną. Ir tai neskaičiuojant kambario išlaidų, maitinimo ir medicininių tyrimų. Po keleto savaičių pasibaigė pinigai. Jis skendo skolose.
   Ligoninė įpareigojo pacientus mokėti už maitinimą. Deividas daugiau negalėjo šito sau leisti. Kad sulėtintų nenumaldomą skolų augimą, jis pradėjo prašyti palatos draugų valgio likučių. Jis žmonėms keldavo tokias simpatijas, kad jie patys atiduodavo jam savo maistą. Kažkurį laiką jam pavyko išsilaikyti šioje savotiškoje labdaroje.
   Tuo metu jo kurso draugai baigė universitetą ir užsiėmė naujo gyvenimo paieškomis ir karjera. Pirmomis dienomis po nelaimingo atsitikimo jį lankė Jona ir kiti studentai. Bet po keleto valandų, kurias praleisdavo prie jo lovos, jie prarasdavo kantrybę. Deividas, kurį jie pažinojo, buvo sąmojingas ir gabus palaikyti įdomų pokalbį. Dabar visus jo atsakymus reikėjo užrašyti ir jis, rodos, prarado gebėjimą bendrauti. Kalbėjimas tapo sunkiu darbu. Iš bejėgiškumo prieš tokią nelaimę Jona širdyje apkaltino jį nebylumo stimuliavimu. „Kodėl tau paprasčiausiai su šituo nesusidoroti?“ – pasakė jis,  paliko kambarį ir daugiau nebegrįžo.
   Deividas nusprendė parduoti savo turtą, kad užsimokėtų sąskaitas už vaistus. Jis kažko paprašė surinkti jo daiktus iš namo, kuriuo jis dalinosi su kurso draugais, bet kai tas ten nuėjo, kambarys buvo tuščias. Tikriausiai, jo seni draugai viską pavogė. Galimai, jie pardavė visus jo daiktus, kad sumokėti jo pradelstą nuomą. Kaip ten bebūtų, jie nesijaudino dėl to, kad pasidalintų su juo savo planais. Jis daugiau niekada nebematė savo draugų  iš universiteto.
   Jam tai buvo didelis smūgis. Naujas gyvenimas draugų apsuptyje, kurį jis pradėjo Makurdyje, pasirodė miražu. Galiausiai galbūt jis buvo pasmerktas vienatvei ir iš tikrųjų tai niekada nesikeitė. Iš tikrųjų sena nepraėjo ir netapo nauja. Jis pradėjo grimzti į gilią depresiją.
   Neturėdamas vietos kur eiti, nei šeimos, kuri galėjo jį priglausti, Deividas liko ligoninėje. Savaitės virto mėnesiais. Kartą televizijos komanda iš nacionalinio kanalo atvažiavo ir nufilmavo siužetą apie jį. Vietos neurochirurgas aprašė įvykį. Laida buvo parodyta visoje šalyje ir Deivido veidą pamatė visoje Nigerijoje. Jo išgarsėjimą panaudojo tam, kad surinkti pinigų sumokėti ligoninės sąskaitoms. Po šito jį pradėjo švelniai vadinti ligoninės direktorių tarybos „pirmininku“. Darbuotojai ir pacientai juokaudami kreipdavosi į jį taip, tarsi ligoninė priklausytų jam.
   Bet jis neturėjo iliuzijų - ligoninei priklausė jis ir visi pinigai, kuriuos jis galės uždirbti iki savo gyvenimo pabaigos. Be to, kartą jis jau pasimėgavo tokiu pačiu meilikavimu daugelio savo draugų iš universiteto. Jis žinojo, kad tie, kurie įtikinėja savo ištikimybe šiandien, gali rytoj įstumti į bėdą.
   Kartą neurochirurgas paskyrė Deividui galvos skanavimo magnetinį rezonansą. Rezultatai parodė, kad galima daryti operaciją, kad pašalinti rumbą užpakalinėje jo galvos dalyje, kuris ir spaudė jo smegenis. Gydytojas pasakė, kad ši subtili operacija gali duoti teigiamą rezultatą. Negalėjo būti jokių pažadų, bet pats šansas, kad  kalba gali grįžti, nepaprastai pradžiugino Deividą. Dėl šito jis buvo pasiruošęs rizikuoti bet kuo. Jis sutiko operacijai. Bet politinėje Nigerijos situacijoje įvyko netikėtas posūkis. Gydytojas su savo šeima išvyko iš šalies. Visi Deivido planai sugriauti.
   Viso šito buvo jau užtektinai ir Deividas nusprendė skausmui padaryti galą. Jis pasinaudojo laisvu priėjimu prie vaistų ir pavogė nuodų atsargas. Jis sau paruošė mirtiną dozę. Jeigu Dievas paskyrė jam vienatvę, skolas, nebylumą, jis norėjo rasti išeitį. Jis ruošėsi susitikti su šituo Dievu veidas į veidą ir paprašyti Jo perduoti šitą užduotį kam nors kitam.
   Jis atsisėdo ir parašė laišką. Jis padėkojo ligoninės darbuotojams už jų darbą. Jis paaiškino, kad ši mirtis buvo savižudybė. Laiške jis aiškino priežastis, dėl kurių jis norėjo save užmušti. „Gyvenimas nevertas to, kad gyventum, - parašė jis. – Aš visada būsiu vienas. Niekas neturi reikšmės“.
   Jis įdėjo laišką į Bibliją ir ją padėjo ant spintelės. Po to prigulė. Jis norėjo sulaukti, kada visi palatoje užmigs, tada jis priims nuodus. Niekas neras šito, kol nebus per vėlu.
   Priėmęs sprendimą, jis atrado ramybę savo sieloje. Pastovus sąmyšis, kuriame būdavo jo protas dieną ir naktį, paprasčiausiai dingo. Vėliau jis suprato, kad mirties autorius – jo sielos priešas – padeda tiems, kas padeda šitam blogiui įvykti.
   Kol jis ten gulėjo ir galvojo apie savo sprendimą baigti gyvenimą savižudybe, Kažkas turėjo didelius (ir geresnius) planus jam. Graži mergina su didelėmis gėrio pilnomis akimis įėjo į jo kambarį. Pradžioje Deividas pamanė, kad jam sapnuojasi. Tai buvo ne medicinos seselė. Jis kiekvieną žinojo Makurdi ligoninėje ir jis būtų įsiminęs tokią mielą būtybę.
- Ar galiu su tavimi pakalbėti? – paklausė ji.
   Jos balsas buvo minkštas ir šiltas. Ji kalbėjo ramiu tonu, kuris, rodos, ėjo iš pačios žemės po ja. Jam pasidarė įdomu: gal tai angelas? Jis stebėjo ją.
- Aš žinau, kad tu negali kalbėti, tarė ji. – Bet sako, jog tu labai gerai rašai.
Jis atsisėdo ir linktelėjo. Paėmė bloknotą ir parašė: „Kas tu?“
Ji priėjo arčiau  ir pasilenkė, kad perskaityti jo užrašą. Jis pajautė lengvą jos kvepalų kvapą. Nuo šito jo galvoje atsirado mintis, kad nebuvo priežasčių jam gyventi dėl savęs, jis galėtų gyventi dėl  kažko tai dar.
 - Mano vardas Rita. Aš mokausi medicinos seselės specialybės, - pasakė ji.
   „Tai tave atsiuntė ant manęs praktikuotis?“ – parašė jis.
- Ne, man smalsu. Aš mačiau tave per televizorių ir panorėjau pamatyti. Kalbėjausi su darbuotojais. Jie man pasakė, kad tu palaužtas, - ji ištiesė ranką ir paėmė Deivido Bibliją. – Tu krikščionis?
   Jis linktelėjo.
- Aš žinojau! – sušuko ji. – Aš taip pat. Jos šypsena buvo plati ir miela. Ji atvertė jo Bibliją ir pamatė raštelį, kurį jis ką tik parašė.
„Galiu aš tai perskaityti?“
   Deividas viduje atšalo. Jis nežinojo, kodėl jam norėjosi leisti jai perskaityti savo priešmirtinį raštelį, bet sielos gilumoje jis to norėjo. Jis linktelėjo. Po to jis sekė jos veido išraišką, kuri darėsi vis neramesnė.
   Ji pasižiūrėjo į jį, jos antakiai nepritariamai susiraukė.
- Tu niekada, niekada neturi to daryti! –tarė ji. – Aš noriu, kad tu man pažadėtum, jog niekada neįvykdysi šio baisaus poelgio.
   Deividas nusuko žvilgsnį. Jis negalėjo jai šito pažadėti. Jis net sau negalėjo pažadėti. Jis palingavo galva.
   Ji buvo užgauta ir aštriai tarė:
- Tu iš tiesų tiki Dievu, Deividai?
   Jis linktelėjo.
-  Dievas tau davė gyvenimą?
   Deividas pagalvojo apie Alachą ir krikščionių Dievą. Bet kuriuo atveju atsakymas buvo „ taip“. Jis linktelėjo.
- Tada Jis tau neatleis, jeigu tu pasiimsi šią brangią dovaną savo paties ranka, - ji vaikščiojo į priekį ir atgal, varstydama jį žvilgsniu. – Tai ne tavo gyvybė, kad ją pasiimtum. Ji priklauso Jam. Tu eisi į pragarą, jeigu save nužudysi. O aš nenoriu, kad tu eitum į pragarą.
   Deividas pagalvojo, ar buvo pragare taip vieniša, kaip jo gyvenime. Jis paėmė savo bloknotą ir parašė: „Aš neturiu šeimos. Mano draugai mane išdavė. Aš viską praradau, ką turėjau. Mano išsilavinimas dabar nieko nevertas. Aš negaliu užmokėti savo skolų. Aš vienas ir netgi Dievui vis tiek.“
   Kai Rita tai skaitė, ji išgirdo balsą, kuris kalbėjo jos širdyje: „Jeigu tu nori, kad jis pažadėtų gyventi, tu turi jam pažadėti būti drauge“.
   Rita kalbėjo lėtai ir pasverdama.
- Dievas labai rūpinasi tavimi, Deividai. Jis atsiuntė mane šiandien pas tave. Jeigu tu man pažadėsi, kad niekada nepasiimsi savo gyvybės, aš pažadėsiu tau kažką taip pat. Taip bus sąžininga.
   Deividas negalėjo patikėti, kad ji taip kalba. Jis niekada negirdėjo, jog kažkas darytų  absoliučiai nepažįstamam tokį giliai asmeninį pasiūlymą. Jis paėmė savo bloknotą ir parašė: „Kaip tu man gali kažką žadėti? Tu juk nepažįsti manęs“.
- Tu manęs taip pat nepažįsti. Jeigu tu man pažadėsi, kad nepasiimsi savo gyvybės,- tarė ji, - tada aš pažadėsiu palaikyti tave, kas benutiktų.Aš būsiu tavo drauge“.
   „Niekas negali to žadėti“, - parašė jis.
- Tai ne pažadas tau, Deividai. Tą pažadą aš duodu Dievui savo širdyje. Jis padės man jį įvykdyti. Bet aš neduodu jokių pažadų tiems, kas ruošiasi nužudyti save. Tu supranti mane?
   Jos žodžiuose Deividas išgirdo tai, ko labiausiai troško išgirsti – priesaiką besąlygiškos ištikimy-
bės. Bet jis negalėjo patikėti, kad ši puiki mergina, kaip ir kas kitas, galėjo gyventi sutinkamai su tokiu pažadu. Be to, Rita buvo vedyboms tinkamame amžiuje ir daugelis vaikinų norėtų paimti ją į žmonas. Jeigu ji ištekės, jos vyras niekada neleistų, kad ji vykdytų pažadą palaikyti kitą vyrą.
- Pažadėk man, - pasakė ji.
   Jam visiškai nebuvo ko prarasti. Ar galėjo taip būti, kad Dievas pasiuntė šią merginą, jog išlaisvintų jį iš nebylaus kalėjimo? Jis nusprendė duoti jai tą pažadą. Paėmęs savo bloknotą, jis parašė: „Aš pažadu tau, Rita, neatimti savo gyvenimo“.
- Pasirašyk savo vardą, - tarė ji.
Jis pasirašė.
- Užrašyk datą.
Jis užrašė ir datą.
Ji pasilenkė ir paėmė popierių iš jo rankos. Pakėlusi jį, dar kartą perskaitė. Ji kruopščiai jį sulankstė ir padėjo į savo rankinę. Po to paėmė priešmirtinį raštelį iš atverstos Biblijos.
- Aš pažadu Dievui ir tau, Deividai,  - kalbėjo ji, kol plėšė raštelį į skutelius, - kad aš nuo šios dienos būsiu tikra tavo draugė.
   Kitą dieną Rita atėjo į ligoninės palatą su paruoštu maistu. Nuo to laiko ji ateidavo kiekvieną dieną. Buvo jo pasiuntinėliu. Ji jam skalbdavo. Jie ilgas valandas praleisdavo pokalbiuose - ji kalbėjo, o jis rašė  savo atsakymus. Ji rūpestingai saugojo jo užrašus.
   Ligoninėje pacientai ir darbuotojai pradėjo šaipytis iš Deivido: „Štai eina tavo žmona“, - kalbėjo jie, kai Rita artėdavo. Deividui tai glostė širdį. Vargu ar jis buvo vertas tokios žmonos.
   Jo skolos dar labiau išaugo. Deividas nusprendė paduoti į teismą moterį, kuri nutrenkė jį su mašina. Rita padėjo jam teismo procese, kuris truko ilgus mėnesius. Galų gale geranoriški prisiekusieji priteisė jam 1 000 000 nairų už padarytą žalą. Jis buvo laimingas nuo minties, kad galės pagaliau apmokėti ligoninės sąskaitas ir dar liks pinigų vaistams. Vis dėl to greitai tapo aišku, kad kalta moteris turėjo daug galimybių išvengti baudos apmokėjimo. Daugybė teisminių apeliacijų,  užprotestavimas nuosprendžio sulėtino ir atmetė išmokėjimą. Juridinės kovos metu emocinė Deivido būklė buvo svyruojanti.
   Tuo metu Rita buvo priimta į medicinos seselių mokyklą Enguru šimtas kilometrų nuo Makurdi. Ji pažadėjo, jog nepaliks Deivido ir grįš į Makurdį. Tuo metu ji surado vietinę misiją, kuri tarnavo našlėms ir našlaičiais. Jie sutiko globoti  Deividą, kol jos nebus. Mokydamasi Unguru mieste Rita tęsė pokalbius su juo laiškais, siųsdama juos kiekvieną dieną.
   Pagaliau ji pabaigė mokymus. Jos šeima buvo laiminga ir sujaudinta. Jie norėjo, kad ji rastų darbą Lagose arba kitoje patrauklioje Nigerijos vietovėje. Ją priimtų į bet kurią vietą, kokią ji beišsirinktų. Tai, kad ji mokėjo anglų kalbą, užtikrino, kad ji galėjo rasti darbą net Amerikoje. Bet ji atsisakė net peržiūrėti darbo pasiūlymus ne Makurdi. „Aš daviau pažadą Dievui būti Deivido drauge, - kalbėjo ji. Ir aš ketinu jį ištesėti.“
   Jos šeimos nariai nebuvo tuo patenkinti. Jie su panieka žiūrėjo į Deividą. Jie ją įtikinėjo, kad ji jau daugiau nei įvykdė savo pažadą. Ji galėtų draugystę palaikyti per atstumą iš bet kurio miesto, kur yra paštas. Rita jų klausėsi, bet jautė, jog neturi palikti Deivido. Pažadas, kurį ji davė Dievui ir Deividui, neleistų jai gyventi savo gyvenimo. Ji atvažiavo dirbti į pagrindinę Makurdi ligoninę, kur gyveno Deividas.
   Tačiau ten ji pamatė, jog ligoninė jį gadino. Ji įtikinėjo jį pradėti gyventi pačiam. Jis nenorėjo išvažiuoti, sakydamas, kad jam nėra kur daugiau eiti. Bet ji ir toliau primygtinai reikalavo, kol jis nerado būdo tai įgyvendinti. Jis gavo darbą vaistinėje, kas jį aprūpindavo vaistais kreditan. Savininkas paskyrė jam kambarį, kur jis galėjo gyventi nemokamai. Dabar jis galėjo pradėti mokėti už save ir užsimokėti nors kažkokią dalį savo skolos.
   Rita ir toliau jį lankė. Ji atnešdavo jam maisto ir palaikė jo tikėjimą Viešpačiu. Namuose Ritą pradėjo lankyti vienas geras krikščionis. Jos tėvai buvo patenkinti juo kaip potencialiu jų dukters vyru. Bet ji suprato, kas jo galvoje, ir ji nutraukė santykius. Ji pasakė jam, kad jis neturi jokių šansų, jog ji bus jo žmona. Ji lieka ištikima pažadui rūpintis Deividu.
   Deividas sužinojo apie tai ir jį užplūdo emocijos. Jis negalėjo nieko jai pasiūlyti, bet kartą parašė: „Rita, ar tekėsi už manęs?“
  Ji suabejojo. „Dievas aiškiai duos suprasti, jeigu mes turime susituokti., - atsakė ji. – Visų pirmiausia, mano tėvai man neleis. Jie dievobaimingi tėvai. Jie tėvai, kuriuos man davė Dievas ir aš tikiu, kad turiu gauti jų sutikimą ir palaiminimą.“ Ji labai susimąstė. „Deividai, aš manau, kai tu vėl prakalbėsi, viskas pasikeis. Tikiu, kad kartą tu prakalbėsi“
   Deivido širdis apmirė. Jam norėjosi tikėti, jog jis vėl prakalbės, bet paprasčiausiai  negalėjo. Pačiu geriausiu laiku Jo viltis į Dievą buvo trapi. Dabar ji buvo sudaužyta į šipulius. Jis vaikščiojo savo  mintyse pirmyn ir atgal tarp mylinčio Dievo atvaizdo ir likimo Dievo. Labai dažnai jis užmiršdavo apie savo palaiminimus. Ir  retai užmiršdavo apie savo prakeikimus. Jis tapo žmogumi, kurį sunku mylėti.
   Tai buvo patys ilgiausi išbandymų metai jo gyvenime. Jo sužalojimas ribojo ir sąlygojo jo gyvenimą. Be darbo vaistinėje didesnę dalį jo energijos buvo eikvojama tam,.kad gauti išmoką 1 000 000 nairų iš moters, kuri jį partrenkė. Visos jos atidėliojamos apeliacijos galų gale buvo išsemtos. Išmoką palaikė teismas. Viskas, kas liko, tai tik gauti pinigus. Bet jis nieko negavo.
   Jis parašė teismą įsikišti ir priversti jos darbdavį areštuoti jos užmokestį. Kai atėjo pranešimas apie areštą, ji buvo atleista. Ji paslapčiomis susirado kitą darbą. Kada Deividas sužinojo apie tai, jis vėl pabandė pradėti procesą, bet ji taip pačiai elgėsi. Tokiu būdu,niekas nepasikeitė nuo tos dienos, kai ji jį partrenkė. Ji kaip ir anksčiau vengė atsakomybės. Jis ir toliau kentė pralaimėjimą. Kaip Dievas galėjo tai leisti? Kaip Jis galėjo pavilioti jį vienu milijonu nairų – taip arti ir vis dėl to taip toli?
   Moteris buvo paskelbta bankrutavusi. Jeigu Deividas būtų parodęs šiurkštumą ir privertęs policiją pasodinti ją į kalėjimą, visos viltys gauti kažką tai iš jos būtų  buvusios sunaikintos. Jis buvo išvargintas persekiojimo per teisingumą. Visos jo pastangas priversti dirbti sistemą sau buvo dar sudėtingesnės dėl jo invalidumo. Labai nedaugelis žmonių, jeigu tokie iš vis atsirasdavo, buvo kantrūs su juo dėl jo nesugebėjimo kalbėti. Galų gale kaip paskutinis įžeidimas,kurį jis patyrė -  vyriausybė leido jam prašyti išmaldos. Jie taip pat pasidavė.
   Tuo tarpu Rita toliau stebėjo jo būklę, retkarčiais atnešdavo maisto, atlikdavo jo užduotis. Ji  įkvėpdavo jį jo dvasiniame gyvenime. Ji dažnai su juo melsdavosi, o taip pat vesdavosi jį į bažnyčią, į evangelizacinius tarnavimus Makurdyje. Ji atvedė jį pas krikščionių konsultantus. Bet ir toliau kentėjo patirdamas pralaimėjimą savo tikėjime ir savo emocijose.
   Praėjo ilgi aštuoneri metai. Dabar visi Deivido pažįstami žinojo, kad jo afazija buvo tikra problema.
   Taip pat Deividas tuo metu žinojo, kad Rita buvo jo džiaugsmas ir kad jis visiškai buvo jos nevertas. Jos ramaus tikėjimo pavyzdys lyginant su jo jaudinančiu tikėjimu kartais tapdavo nepakenčiamas. Jis jausdavo palengvėjimą, kai būdavo kartu.
   Aš nežinojau Ritos ir Deivido istorijos, kai mūsų kompanija atvyko į miestą. 2003 metų vasarį organizacija “Kristus visoms tautoms“ vedė evangelizacinę kompaniją Makurdyje. Mūsų apšvietimui ir garso įrenginiams buvo parūpintas didelis laukas. Mes rengėmės priimti 200 000 žmonių.
   Kai Rita išgirdo apie šitą susirinkimą, pakvietė Deividą ir išsireikalavo, kad jis eitų. Ji jam pasakė, kad savo krikščioniškame gyvenime niekada dar nematė stebuklo, bet girdėjo, kad mūsų evangelizaciniuose tarnavimuose įvykdavo daug stebuklų. Mūsų reklaminiai plakatai skelbė, kad aš melsiuosi už ligonius, kaip tai darau visada. Ji nėjo į susirinkimą su Deividu. Jautė, jog  tai padaryti turi jis pats. Kitiems nepastebint ji buvo arti nusivylimo, nes pagerėjimo nebuvo.
   Deividas taip pat buvo nusivylęs. Jis vos galėjo išlaikyti Ritai duotą pažadą ir tai žinojo. Mintys apie savižudybę vėl jį kamavo. Kažkas turėjo pasikeisti. Jis labai pavargo. Paskutinį kartą jis lauks išgydymo iš Dievo. Šį kartą jis nepasitikės nei gydytojais, nei medicina. Jis neieškos pagalbos valstybiniuose teismuose. Jis pasninkaus, melsis ir prašys Dievo išgydyti jį per tarnavimą. Jeigu tai nepavyks, jis ras būdą išlaisvinti Ritą nuo jos pažado.
   Kompanijos atidarymo vakare lauke Makurdyje susirinko  180 000 žmonių. Tūkstantis sergančių žmonių priėjo prie scenos. Deividas stovėjo pakraštyje. Jis paskaičiavo, kad jo šansai, kad Reichardas Bonkė už jį pasimelstų buvo lygus nuliui. Pamokslo pabaigoje, kai aš pasimeldžiau  bendra malda už ligonius, jis pasisuko ir nuėjo šalin.
   Jis turi priimti savo likimą, taip galvojo. Dievas nesirūpino, jog jį išgydytų ir jis niekada netaps pakankami geru, kad užsitarnautų tai. Bonkė turėjo tikėjimą dėl išgydymų, o jis ne. Ir Dievas neleis jam pakankamai arti prasibrauti, kad Bonkė galėtų uždėti ant jo rankas. Jis grįžo namo ir atsisėdo tamsoje ant savo lovos. Laikrodis ant stalo nušvietė laiką – 11 valanda vakaro.
   Jis pajautė šilto kraujo srovelę, kuri tekėjo iš šnervių. Jis pakilo ir paėmė rankšluostį, kad sustabdytų srovę. Bet kraujas nesustojo. Tai truko valandą, po to kitą. Jam pasibaigė skudurai ir nebuvo kuo sustabdyti kraujavimo. Kai po trijų valandų kraujavimas nesiliovė, jis suprato, kad miršta. Galbūt tai buvo vaistų veikimo, skystinančių kraują, padarinys.
   Jis jautė, kad turėjo tik vieną šansą, paskutinį šansą pasiųsti pranešimą. Jis neturėjo telefono, todėl, kad nebuvo poreikio. Kambario kampe buvo paskutinis aplankas, kurį Rita apruošė jam užrašams. Jis surado savo bloknotą ir rašiklį ir pradėjo rašyti savo paskutinę valią ir testamentą, kuriame palieka savo mažą turtą Ritai. Jis išreiškė savo meilę jai ir didelį dėkingumą už jos draugystę.
   Dabar ji bus laisva nuo savo pažado būti jam draugu, rašė jis, ir galės rasti dievobaimingą vyrą, kuris taps jos vyru. Jis parašė, kad Dievas būtinai pasirūpins tokiu ištikimu žmogumi, kaip ji. Rašė, kad jis taip pat bus laisvas ir kad jis pasiruošęs tam, jog jo žiaurus išbandymas baigsis. Su ašaromis ir krauju, kurie krito ant lapų, jis atsisveikino, pasirašė ir padėjo datą – 2003 metų  vasario 3 diena.
   Jis paliko atviras duris į savo kambarį, kad rastų ryte jo kūną. Po to jis atsigulė mirti.
   Praėjo dar viena valanda. Kraujavimas tęsėsi, nesilpnėjo. Keista, bet Deividas jautėsi gerai. Kodėl jis nenusilpo, praradęs tiek daug kraujo? Jis pakilo ir pažiūrėjo į laikrodį. Buvo 4 valanda ryto. Iš jo nosies kaip ir anksčiau tekėjo pastovi kraujo srovė.
   Jis paėmė savo bloknotą ir išėjo. Miestas skendėjo tamsoje. Žvaigždės užpildė naktinį dangų virš jo. Jos žiūrėjo žemyn su šaltu abejingumu. Jeigu nors jis ir niekada negyventų, šios žvaigždės ir toliau spindėtų. Jeigu jis nustotų kvėpuoti, joms būtų vis vien. Jos atrodė labai panašios į Dievą, Kuris jas sukūrė.
   Jis ėjo. Staiga jis pradėjo kūkčioti, jo pečiai be garso sudrebėjo. Jis niekada nesijautė toks vienišas. Jeigu kada nors jam buvo reikalingas jo balsas, tai dabar. Jis šūkteltų į žvaigždes: „Kodėl Tu palikai mane? Kodėl?!“ Jis priėjo prie parko suolelio ir atsisėdo; tuo metu rytuose pradėjo aušti. Jis vis dar negalėjo kontroliuoti savo verksmo, kaip ir savo kraujavimo.
   Apie penktą valandą ryte jį rado žmogus, kuris ėjo į darbą. Jo balsas buvo pilnas nerimo: „Kas jums atsitiko, pone?“
   Deividas prisiminė, kad jo baltiniai persunkti krauju, o jo veidas išsitepęs. Šis žmogus gali paskambinti į policiją. Deividas parodė į savo burną ir palingavo galva, kad duoti suprasti, jog jis negali kalbėti. Po to jis greitai užrašė savo bloknote: „Tai paprasčiausiai nosies kraujavimas. Man viskas tvarkoje.“
- Tai kodėl jūs verkiate?
   Deividas nusprendė papasakoti teisybę šitam nepažįstamajam. Jis parašė: „Atrodo, Dievas paliko mane. Kodėl Viešpats paliko mane? Jam vis vien?“
-         Kaip jūs galite žinoti, kad Dievas jus palieka? – paklausė nepažįstamasis.
   Staiga Deividas pamatė save iš šalies. Jis dabar sėdėjo ant to parko suolelio, nes Dievas saugojo jį, o ne todėl, kad Jis jį paliko. Kraujavimas tęsėsi šešias valandas ir jis vis dar gerai jautėsi. Tuo tarpu jis jau turėjo būti be sąmonės arba net miręs, bet jis vis dar galėjo stovėti ant kojų ir vaikščioti. Jis vis dar turėjo jėgų. Jis beveik galėjo girdėti Ritos balsą, kuris sakė: „Dievas myli tave, Deividai“. Šie žodžiai buvo tokie galingi, nes ji įkūnijo juos daugiau nei kas kitas jo gyvenime. Jam nebuvo kur pasislėpti nuo Dieviško rūpesčio.
   Jis pasilenkė ir vėl parašė: „ Ne, aš neteisus. Dievas manęs nepaliko. Jis buvo man geras. Aš tikiu, kad Jis padarys kažką man dar didesnio. Aš turiu atnaujinti savo tikėjimą.
   Jis grįžo namo ir pastebėjo, jog kraujavimas sustojo. Jis nusiprausė ir nuėjo į darbą. Deividas karštai troško pasikalbėti su Rita apie savo keistą išbandymą. Ji buvo jo geriausias draugas. Bet jis pakeitė sprendimą. Gana jai viso šito. Jis baigs tai be jos.
   Jis paprašė viršininko paskambinti jo pusbroliui Džonui, kuris buvo krikščionis. Neseniai jis pervažiavo į Makurdį ir žinojo apie Deivido būklę. Džonas sutiko atvažiuoti į vaistinę. Deividas paprašė, kad jis eitų su juo vakare į evangelizacinį tarnavimą. Jis pasakė Džonui, jog minia buvo labai susispaudusi ir todėl jam prireikė pagalbos, kad prieitų prie scenos. Jis nusprendė prasibrauti prie Bonkės. Jis paprašys, kad uždėtų ant jo rankas ir pasimelstų už išgydymo stebuklą. Džonas nusprendė padėti.
   Po to Deividas parašė prašymą Bonkei dėl maldos. Tam, kad patvirtintų savo istoriją, jis pasiėmė medicininius dokumentus ir valstybinę licenziją, kuri leido jam prašyti išmaldos, kuri buvo duodama jam dėl jo būklės. Ši informacija būtinai palies Bonkę ir jis paprašys Dievo padaryti ką nors dėl Deivido.
   Septintą valandą vakaro jie atvažiavo į vietą, kur vyks tarnavimas. Deividas rankose laikė savo Bibliją ir bloknotą. Kai kurie ten laukė visą dieną. Deividas ir Džonas kartu stūmėsi sau kelią prie scenos. Tai buvo ilga ir sunki kova. Bet kol aš pamokslavau tą vakarą, jie praėjo kelią iki pat scenos. Laiptelių apačioje stovėjo Džeisonas Betleris, mūsų komandos narys. Deividas stuktelėjo jam į šoną, kad atkreiptų į save dėmesį. Jis užrašė savo bloknote ir parodė jam: „Aš negaliu kalbėti dėl nelaimingo atsitikimo, kuris įvyko prieš aštuonerius metus. Noriu asmeniškai susitikti su Reichardu Bonke. Noriu, kad jis pasimelstų, kad aš galėčiau kalbėti.“
   Džeisonas matė, kad Deividas buvo nusivylęs. Jis užjautė jį visa širdimi. „Man labai gaila, - tarė jis, - bet čia labai daug žmonių, norinčių matyti Reichardą. Mes negalime paskirti asmeniško susitikimo jums. Bet jeigu jūs pasiliksite, Reichardas pasimels už visus ligonius tarnavimo pabaigoje.“
   Deividas šito nenorėjo. Jis vėl parašė, jog norėtų, kad Bonkė pasimelstų už jį asmeniškai. Jo supratimu jis kovojo su likimu. Jis pažvelgė į žmones minioje, kurie pasidavė likimui. Masinės maldos metu Richardas melsis už visus ir Dievas išgydys tik tuos, kuriuos Jis Pats išsirinks išgydymui. Deividas norėjo didesnio užtikrintumo. Jis norėjo šturmuoti dangiškus vartus ir prašyti, netgi reikalauti išgydymo iš Dievo. Jo vaizduotėje, jei Reichardas, tikėjimo vyras, pasimels už jį, tai taip ir įvyks. Tokiu būdu, jis galvojo, jog jam pavyks nutraukti likimo gniaužtus. Bet kol kas jis toliau įtikinėjo Džeisoną paskirti susitikimą, tas ir vėl atsakydavo.
   Šitai sugrąžino Deividą į viso jo gyvenimo emocinius rėmus. Senasis vienatvės skausmas sugrįžo į jo širdį. Kai Džeisonas atsisakydavo išgirsti jo prašymą, Deividas jautė, kad Dievas atsisakydavo duoti jam priėjimą prie Savo išgydymo jėgos. Bet šitą vakarą, galvojo Deividas, kažkas šituose įprastuose rėmuose turi pasikeisti. Pasidavimas šitam susitelkusiame į save jausmui atnešdavo dar daugiau kentėjimų. Jis jau pakankamai kentėjo. Atėjo laikas pradėti naują kelią. Jis stos prieš šį jausmą ir padarys tikėjimo žingsnį, tikėdamas, jog Dievas rūpinasi juo, nors jis ir jautė save atstumtu.
   Jis ir Džonas paėjo trisdešimt metrų atgal nuo minios, kur Džeisonas vis dar galėjo juos matyti. Jis prisimena, kad Deividas buvo apsivilkęs ryškius raudonus marškinius ir lengva buvo jį stebėti.
   Po išgelbėjimo maldos aš, kaip įprastai, kreipiausi į ligonius. Paprašiau padėti savo rankas ant tų kūno vietų, kurioms reikėjo išgydymo ir pradėjau melstis.
   Džeisonas vėliau pasakojo, ką jis matė, kaip Deividas uždėjo rankas ant pakaušio ir tuoj pat nukrito, kaip būtų kas jį pakirtęs.
   Deividas iš tiesų išgyveno tai, ką matė Džeisonas, bet visai kitaip. Jis liudijo, jog padėjo ranką ant pakaušio ir pajautė stiprios šviesos šilumą, kuri švietė į jį iš viršaus. Jis manė, kad tai lauko apšvietimas. Kažkas jam pašnibždėjo pažiūrėti į šviesos šaltinį. Kai jis pažvelgė į viršų, šviesa iššovė žemyn į jį. Ji buvo tokia galinga, jog nuskandino jį savyje. Iš šito šviesos  blyksnio jis pasižiūrėjo į savo brolį Džoną. Džonas akivaizdžiai nematė šviesos, jis žiūrėjo į sceną kaip įprastai. Deividas pabandė paimti jį už rankovės, kad jis pažiūrėtų į šviesą, bet jis negalėjo išeiti iš šviesos. Jis paėmė bloknotą, kad parašytų Džonui raštelį, bet jo rankos buvo per daug silpnos, kad parašytų nors vieną raidę. Jis jautėsi atskirtas nuo realybės.
   Jis pasižiūrėjo į žmones aplink save. Rodosi, niekas daugiau nepastebi šviesos. Jis buvo vienišas šitame pergyvenime, bet vargu ar  jis jautė savo vienatvę. Jis buvo vienas su Dievu ir jautė gilų jaudulį dėl Jo meilės. Šituo šviesos spinduliu nusileido ranka ir palietė jo pakaušį. Ji kažką  pašalino. Ir Deividas tuojau pat pajautė išlaisvinimą nuo sunkios naštos.
   Šviesa pradėjo blėsti ir jis suprato, kad guli ant žemės. Kaip jis ten atsirado? Jis buvo suglumęs ir norėjo žinoti, ar iš tiesų išgyveno šitą šviesą ar tai buvo sapnas. Kai jis atsigavo, tai pagalvojo, kad galbūt buvo išsekęs dėl kraujo praradimo ar kad nepakankamai miegojo, ar dėl keleto dienų pasninko – ar dėl visko kartu.
   Džonas padėjo jam atsikleti. „Kas tau atsitiko?“ – paklausė jis.
   Deividas nieko neatsakė. Jis netgi neketino panaudoti bloknoto. Džonas pradėjo kalbėti, bet Deividas negalėjo susitelkti. Jis vis dar buvo apstulbęs dėl šviesos ir rankos, kuri pašalino kažką iš jo galvos.
    Čia Džeisonas Betleris pamatė, kad Deividas vėl prisilietė prie pakaušio ir nugriuvo ant žemės kaip pakirstas. Tai vėl įvyko.
   Ir vėl Deividas išgyveno tą patį, ką matė Džeisonas, bet kitaip. Jis sakė, kad šviesa staiga sugrįžo. Šį kartą ji buvo dar stipresnė. Jis vėl pažiūrėjo į savo pusbrolį Džoną ir Džonas vėl jos nematė. Ranka sugrįžo liesdama jo pakaušį. Ir ji vėl kažką pašalino ir Deividui pasidarė lengviau. Šį kartą vis dėlto jis išgyveno kitokį pojūtį, - jis žinojo, kad kažką gavo iš Dievo. Šviesa dingo ir jis suprato, kad guli ant žemės.
   Džonas padėjo jam atsikelti. Jis buvo sutrikęs ir truputį sudirgęs. Minia jaudinosi aplink juos. Žmonės susikaupę meldėsi su pakeltomis rankomis. „Kas tave pastūmė, Deividai? – paklausė jis. – Kas tai padarė?“
   Deividas pasižiūrėjo į Džoną ir pirmą kartą per aštuonerius metus žodis jo galvoje sugebėjo priversti jo burną paklusti.
- Jėzus, - pragargaliavo jis.
   Džonui nukaro žandikaulis. Jis atidžiai pažiūrėjo į Deividą.
- Ką tu pasakei?!
- Jėzus, - pakartojo Deividas. Jis tarsi jautė švytėjimą aplink save. Jam į širdį neatėjo joks kitas žodis, kaip brangaus Dievo Sūnaus vardas.
 - Jėzus, - pragargaliavo Džonas. 
- Deividai, aš girdžiu tave.
- Jėzus, Jėzus, Jėzus, - kartojo Deividas. Jis pradėjo vaikščioti aplinkui, tai sakydamas. Jis leido gargaliuojantį šnabždesį, bet tai buvo stebuklas. Jis sustojo ir pasižiūrėjo į Džoną vėl, paimdamas jį už pečių.  
- Ačiū, Džonai, - tarė jis.
   Džonas stvėrė jį ir apkabino kaip lokys.
- Dievas išgydė mano brolį! – šaukė jis žmonėms, kurie buvo aplink jį. – Dievas jį išgydė!Jis gali kalbėti pirmą kartą po aštuonerių metų!
   Tuo metu aš prašiau tų, kurie gavo išgydymą ateiti ant scenos. Norėjau pasidalinti su šita didele minia tuo, ką Dievas padarė šį vakarą. Džonas ir Deividas metėsi atgal į tą vietą, kur stovėjo Džeisonas Betleris. Džonas jam pasakė, jog Deividas negalėjo kalbėti aštuonerius metus po savo nelaimingo atsitikimo, dabar kalba.
- Jėzus, - pakartojo Deividas su ašaromis akyse.
   Džeisonas nusivedė jį su Džonu laipteliais į viršų, kad atvestų į sceną. Ten Džonas dar kartą papasakojo apie Deivido istorijos ištakas.
   Aš tariau per mikrofoną:
- Šis žmogus, Deividas Atta, negalėjo kalbėti aštuonerius metus.
   Minioje prasidėjo judėjimas. Aš nežinojau, kad Deividas buvo gerai žinomas Makurdyje. Kai kurie jį atpažino. Aš pastačiau prieš jį mikrofoną.
- Paklausykime, kaip Deividas daro tai, ko jis negalėjo daryti aštuonerius metus, - pasakiau aš. –Paskaičiuok su manimi, Deividai. Sakyk „vienas“.
- Vienas, - pragargaliavo Deividas.
- Du.
- Du, - pakartojo jis.
- Trys.
- Trys.
- Keturi.
- Keturi.
   Staiga Deividas griuvo ant kelių ir verkė iš dėkingumo. Jis buvo tiesiog nugalėtas Dievo meilės jėga ir neįsivaizdavo, kaip dėkoti Dievui už Jo didelę išgydymo dovaną jam.
   Praėjus keliems mėnesiams mes sugrįžome į kitą miestą Nigerijoje, kad pravestume ten tarnavimą. Deividas atvažiavo pamatyti mus. Jis švytėjo plačia šypsena ir laisvai kalbėjo. Aš pakviečiau jį papasakoti nuo scenos savo istoriją. Jis su džiaugsmu tai padarė. Vėliau jis mums kalbėjo, kad jo balso jėga po truputį grįžinėjo. Jis vis grįždavo prie šnabždesio, kai balsas pavargdavo.
   Po keleto mėnesių mes vėl grįžome į kitą miestą. Deividas vėl atvažiavo ir šį kartą niekas negalėjo jo nutildyti. Jo veidas švietė nauja šviesa. Jis mums pristatė gražią moterį, vardu Rita, kaip savo sužadėtinę. Pamatę ją, mes nesistebėjome jo džiaugsmu.
   Aš paprašiau mūsų komandos narių nuvesti juos į šalį ir smulkiai užrašyti jų istoriją. Tada aš sužinojau, kad po išgydymo Rita pristatė Deividą savo tėvams. Kai jie atvažiavo, Ritos motina sutiko juos prie durų. Ji gerai žinojo Deividą ir nebuvo patenkinta jį matydama.
- Sveika, mama, - tarė jis jai su nuostabia šypsena.
Jai net akys suapvalėjo.
- Deividas? Tu kalbi?
- Jėzus išgydė mane, - pasakė jis. – Dievas geras!
   Rita paprašė nustebusią mamą pakviesti Deividą į vidų. Jos mama linktelėjo. Tiek daug emocijų slėpėsi už jos bejausmio žvilgsnio – šokas, pyktis, nusivylimas, pasipiktinimas, nustebimas ir šie jausmai stiprino kaltės jausmą už tai, kad jie taip elgėsi su Deividu – tam, kurį Dievas taip mylėjo.
   Rita žinojo, ką daryti toliau.
   Ji nusivedė Deividą už rankos į savo miegamąjį. Ten buvo jos knygų spinta. Ji buvo pilna užrašytų pokalbių, kurie buvo surinkti per aštuonerius metus. Iki šio laiko jie buvo jos brangenybe. Ji pradėjo dėti bloknotus į jo ištiestas rankas. Motinos rankas taip pat užkrovė. Kada spinta buvo tuščia, ji nusivedė juos per užpakalines duris į lauką, kur stovėjo statinė laužui. Ji paėmė bloknotus ir pradėjo mėtyti juos vieną po kito į statinę. Tada ji užpylė juos benzinu ir uždegė degtuką.
   Kai knygos užsidegė iš jos sielos išsiliejo visa srovė ašarų. Ji stvėrė Deividą į savo glėbį.
- Aš noriu klausytis kaip tu kalbi, - pasakė Rita.
- Aš kalbu, - tarė jis.
- Niekada nesustok. Niekada nenustok kalbėtis su manimi, Deividai. Pažadėk man.
- Aš pažadu, - pasakė jis.
   Šiandien ponas  ir ponia Atai lanko biblijos koledžą ir ruošiasi tarnavimui. Deivido išgydymas tapo plačiai žinomas medicinooje, daugelyje bažnyčių tame Afrikos regione.Deividas ir Rita keliauja kartu ir niekada nepraleidžia progos papasakoti, ką Dievas padarė dėl jų.
   Tai apie ką gi ši istorija? Tai Deivido išgydymo ir Ritos pažado istorija ir dar daugiau, ši istorija Dievo meilės. Jo meilė leidžia mums liudyti apie Jo išgelbėjimo malonę, o tai pat apie jo išgydymo jėgą. Visa šlovė Dievui.
   Aš buvau priblokštas, išgirdęs, kad Rita niekada nematė stebuklo prieš tai, kai Deividas buvo išgydytas. Bet aš nesutinku su šiuo patvirtinimu. Aštuonerius metus ji buvo atvaizdu Dievo meilės. Tai taip pat buvo stebuklas.


Pradžios knyga nustato sėjos ir pjūties įstatymą.
Ši istorija primena mums, kad
kai kada tarp jų – ilgas – ilgas  laikas.
Kada sėkla krenta į žemę ir miršta, mes
tikime – netgi
 abejodami tikime, - pasitikėdami, jog
Jo žodžio sėkla nepatirs nesėkmės ir atneš dosnų derlių.

Indų gentis keliasi į Izraelį

Indų genties Bnei Manaše (Manaso sūnūs) nariai tęsia persikėlimą į Izraelį. Gruodžio 24 d. dar 53 Manaso sūnus atskrido į Izraelį. Greitai laukiama atvykstant dar 220 šios genties narių.
Bnei Manaše (Manaso sūnūs) buvo pripažinti žydų palikuonimis 2005 m. svarbiausio Izraelio rabino Šlomo Amaro. 2007 m. repatriacijos procesą sustabdė vyriausybė, o dabar vėl atnaujino, Izraelyje dabar gyvena  1700 Bnei Manaše (Manaso sūnūs) atstovai.
Šios genties atstovai laiko save vienos iš 10 pražuvusių Izraelio šakų - Manaso- palikuonimis, kurie VIII a. prieš Kristų išvyko iš Izraelio. 

trečiadienis, gruodžio 26, 2012

Savo grožio auka

JAV Ajovos valstijoje dantisto padėjėja prarado darbą, nes buvo per graži ir per gražiai rengėsi. 32 metų  Меlisa Nelson, ištekėjusi dviejų vaikų motina, devynis metus dirbo pas dantistą Džeimsą Naitą, kuris už ją vyresnis 20 metų, atleista ji buvo 2010 m., o dabar kreipėsi į teismą.
Dantistas tada pastebėjo, kad ji rengiasi per daug atvirai ir rūbai per daug aptempti, kas trukdė jam susikaupti, jis netgi bandė padaryti jai keletą kartų pastabą. Teisme jis prisipažino, kad jis asistentei net pasakė "jeigu pamatysite mano kelnes nusmukusias, tai žinokit, kad jūs rengiatės per daug iššaukiančiai".
Jie ėmė susirašinėti žinutėmis, kurios dažniausiai buvo darbo pobūdžio, bet tai suneramino dantisto žmoną, kuri nutempė vyrelį pas dvasininką o tas patarė, kad santuoka būtų išsaugota, atleisti gražiąją pavaldinę.
Asistentė tai pavadino absurdu ir net kreipėsi į savo vyrą, kad jis pakalbėtų su bosu, bet tai nieko nedavė - Džeimsas tik ir tvirtino, kad bijo dėl savęs, kad ateityje nekiltų kokia intrigėlė su pavaldine...
Beje, teismas pripažino darbdavio valią teisėta. Tiesa, ironiška tai, kad teisme skundą nagrinėjo 7 vyrai...

antradienis, gruodžio 25, 2012

Aleliuja... Kristus gimė


Tūkstančiai piligrimų iš viso pasaulio švenčia Jėzaus gimimą Betliejuje,  Kaip matome, Kristus jau gimė ir jį dabar katalikų dvasininkas gabena gražiame padėkle - piligrimai meldžiasi, džiaugiasi, tiksliau turėtų džiaugtis...
Tiesa, reiktų pastebėti, kad kūdikio būklė nekokia - kažkoks sustingęs, kūnas pažaliavęs, turbūt dvasininkai gabena jį pas gydytojus...  
"Tai ne dievai, kurie padaryti žmonių rankomis",- sako Dievo žodis. Mano nuomone, kokioje košmariškoj tamsoj turi būti, kad žaistum šitą žaidimą su lėlėmis? 

penktadienis, gruodžio 21, 2012

Kas gyvens Žemėje po Apokalipsės

Jeigu legenda nemeluoja ir Prancūzijos Bugarašo kaimas vienintelis išsigelbės, tai Žemės gyventojų populiaciją sudarys 150 policininkų (kai kurie su arkliais), 250 sudirgusių žurnalistų iš viso pasaulio ir 198 pasimetę kaimo gyventojai, mat policija Biugarašą ir kalną uždarė nuo lankytojų.
Na, ne kažin kas, bet prisimenant, kad Nojus kelti populiaciją po tvano pradėjo nuo dar mažesnio skaičiaus, vilties žmonijai yra. 

Popiežius valdyti pasaulį jau pasiruošęs



Popiežius Benediktas XVI  kviečia sukurti Pasaulinę vyriausybę ir nustatyti Naująją pasaulio tvarką.
2012 m. gruodžio 3 d. popiežius Benediktas XVI  pasakė kalbą, kurioje kvietė „surikiuoti pasaulio visuomenę su atitinkamais įgaliojimais“ dėl „visuotinės žmonių šeimos gerovės“.
Benediktas XVI  kviečia sukurti ne naują supervalstybę, o naują valdantį organą, labiau „dvasinį autoritetą“, kuris siūlytų valdantiems politikams vertinimo kriterijus ir praktines rekomendacijas teiktų.
Popiežius naujojo organo viziją mato kaip „moralinės jėgos, moralinio autoriteto“. Net ir neabejotina šiuo atveju, kad pati katalikybė ir pretenduotų į tą „naują organą“.
Tai nėra kas nors nauja, nes Vatikanas 2010 m. jau siūlė sukurti visuotinį banką, kuris būtų virš nacijų ir užsiimtų visuotiniu finansų reguliavimu.
Įdomu, kad Biblijoje “Apreiškime Jonui“ Vatikanas vadinamas Babele, purpuru apsisiautusia moterimi, sėdinčia ant tautų. Tačiau Apreiškimas liudija, kad nepaisant visos galios, tai Babelės neišgelbės. Taigi, moteriškė pakilo į žygį, popiežius valdyti pasaulį jau pasiruošęs. Bet žmonės dar ne.

ketvirtadienis, gruodžio 20, 2012

Lietuva, ašara Dievo aky....

lowest positive emotions Worldwide.gifGalupas sudarė reitingą pačių pozityviausių šalių. Pirmauja Lotynų Amerikos šalys, Lietuva - viena iš pesimizmo sostinių. Pozityvių išgyvenimų patiriame tiek pat kaip Irako ir Afganistano gyventojai. Ir dėl to liūdna,,,:)

Evoliucijos naujienos - apsireiškė išmiręs banginis

Naujojoje Zelandijoje į krantą buvo išmestas nykštukinis banginis, kuris išmirė, kaip teigė mokslininkai, prieš milijonus metų. O dar baisiau, kad ši rūšis ne tik išgyveno ir tuos "milijonus" metų plaukiojo, bet kad dar ir nepakito, lyginant su iškasamais griaučiais. Taigi, evoliucijos šalininkai dabar krapšto pakaušius, bandydami sutvarkyti teoriją, mat buvo laikoma, kad jis nuo kitos genties evoliucijos metu atsiskyrė prieš 17-20 milijonų metų. Žodžiu, keistuolis, atsiskyrė ir daugiau nebesivystė.
Šis banginis yra vos 6,5 metrų ilgio, todėl ir vadinamas nykštukiniu.

trečiadienis, gruodžio 19, 2012

Pasaulio pabaiga - Argentina uždarė kalną



Argentinos valdžia nusprendė uždaryti Uritorko kalną, kur gruodžio 21 dieną 21 valandą  12 minučių ekstrasensų pasekėjai suplanavo masinę spiritistinę savižudybę. „Mes nusimesime savo kūnus ir nukreipsime savo sielas per portalą, kuris atsivers gruodžio 21 dieną 21 valandą 12 minučių“ – cituojamas anoniminis pranešimas. Policija nusprendė nerizikuoti.
Pasaulio pabaiga protus jaudina nuo pat žmonijos atsiradimo, apokalipsės laukiama ir ruošiamasi jai buvo visais laikais ir visose vietose. Beje, ši idėja populiari įvairių religijų pasekėjų gretose. Štai prieš keletą metų Afrikoje katalikų grupė užsirėmė bažnyčios duris ir susidegino gavę tariamą Mergelės Marijos nurodymą, o šiemet pamokslininkas Haroldas Kempingas net du kartus skelbė pabaigą.  

Sekmininkų bažnyčių sąjungos Kalėdinis susitikimas

Vilniuje 2012 gruodžio 15 dieną vyko kasmetinis Lietuvos sekmininkų bažnyčių sąjungos Kalėdinis tarnautojų susitikimas, kuriame susirenkama pabendrauti.

Lietuva slavų akimis

Portalas "Fiški" išspausdino karikatūrą apie Lietuvą. Štai kaip broliai slavai mato mūsų žemelę. Negali sakyti kad netaikliai. Beje, vienas iš rusų ir parašė:"Aš lietuvius Anglijoj būtent pagal skustą galvą ir niūrią mimiką atpažįstu".

antradienis, gruodžio 18, 2012

Ugandos prezidentas viešai atgailavo už nacijos nuodėmes


Ugandos prezidentas Joveri Museveni viešai atgailavo už nacijos nuodėmes. Švenčiant Ugandos 50 metų jubiliejų, prezidentas perskaitė maldą: " "Mūsų Dieve ir mūsų Tėve danguje, šiandien mes, ugandiečiai, stovime prieš Tave ir dėkojame tau, kad mes ugandiečiai, kad mes - afrikiečiai. Dėkojame tau už malones, kurias mums apreiškei. 
Aš stoviu čia, kad uždaryčiau duris į siaubingą praeitį ir atverti duris naujam mūsų istorijos puslapiui. Stoviu čia, kad atgailaučiau už savo nuodėmes ir už nuodėmes tų, kurie buvo prieš mane.Mes prašome Tavo atleidimo. Mes išpažįstame savo nuodėmes, kurios siaubingu būdu sugriovė nacijos vienybę. Mes išpažįstame stabmeldystės ir okultizmo nuodėmes, mes atgailaujame, kad praliejome daug nekalto kraujo, atgailaujame už politines veidmainystes, nesąžiningumą, intrigas ir išdavystes. Atleisk mums už išdidumo nuodėmes, susiskaldymo, priešiškumo, už tinginystės ir neatsakingumo, korupcijos ir kyšininkavimo nuodėmes, atleisk už seksualinę nešvarą, girtavimą , už neatleidimo, neapykantos, sukilimo, keršto, priespaudos, nepaklusnumo, priešiškumo ir konfliktų nuodėmes".
Ugandos prezidentas Joveri Museveni taip pat meldėsi: "Dieve, atleisk mums ir duok mums širdį, kuri myli Tave, bijo Tavęs ir ieško Tavęs, išlaisvink mus iš nuodėmių. Duok mums pamatyti, kad mes - Tavo vaikai, vaikai vieno Tėvo. Мes atiduodame šitą naciją į Tavo rankas, kad būtum mūsų Dievas ir vedlys, kad apie Ugandą sakytų, jog tai nacija, bijanti Dievo, apie kurią sakytų :"Palaiminta tauta, kurios Dievas yra Viešpats - gentis, kurią Jis išsirinko Savo paveldui" (Psalmė 32:12). Aš atsižadu nuo visų pažadų ir priesaikų, kurias mes davėme, aš atsižadu bet kokio šėtoniško veikimo šioje nacijoje, aš vedu Ugandą į sandorą su Tavimi, kad vaikščiotume tavo keliais ir gautume tavo palaiminimus per amžius. Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen".

(Neįtikėtina, tačiau Uganda, buvusi siaubo sinonimas Afrikoje, per dešimtmetį neatpažįstamai pasikeitė, kai šalyje kilo prabudimas. Šiandien net šios šalies prezidentas demonstruoja tvirtą biblinį tikėjimą ir kalba žodžius, kuriuos turėtų ištarti kiekvienos šalies prezidentas.  Šlovė Dievui).

Egiptas - islamas arba mirtis

Egipte auga antikrikščioniškos nuotaikos. Kas vis dar galvoja, kad islamas tėra tik tokia pat religija kaip ir kitos, mano nuomone, turėtų atsibusti, nes tai negailestinga ideologija, paremta jėga, smurtu ir auginama ant neapykantos.
Vienas iš musulmonų lyderių Achmadas al Bagdadi al Hasani, kalbėdamas per Egipto televiziją krikščionis prilygino stabmeldžiams ir daugiadieviams. Jis pareiškė, kad greitu laiku krikščionių lauks pasirinkimas"Islamas arba mirtis". O musulmonams jis pasakė, kad gali ramiai imti sau į žmonas jų moteris.

Pasaulio pabaiga: Kinijoje areštai, Italijoje - išpažintys

Pasaulio pabaigą visoje žemėje sutinkama savotiškai: štai Kinijoje vyksta masiniai areštai,policija jau sulaikė per 100 kulto "Visagalis Dievas" narių, kurie remdamiesi majų kalendoriumi skelbė pasaulio pabaigą ir gyvybę žadėjo tik tiems, kas įstos į jų gretas. Jie teigė, kad nuo gruodžio  21 dienos tris paras užges Saulė. Policija ėmė semti panikierius, kai vienas valstietis persigandęs pabaigos mokykloje sužeidė 23 vaikus. Kulto "Visagalis Dievas" veikėjai buvo pastebėti 1990 m. tada jie pasaulio pabaigą buvo "pririšę" prie kitos datos.
O štai katalikiškoje Italijoje kunigai nespėja klausyti išpažinčių - minios italų skuba atsikratyti savo nuodėmėmis, o kai kurie teigia, kad pasaulio pabaiga netiki, bet atlyginimą prašo išmokėti iki gruodžio 21... dėl visa ko...
Laukimas ir konkreti nėra kažkas neįprasto, sakykim, Jehovos liudytojų organizacija bent 5 kartus skelbė konkrečias datas, kada įvyks Armagedonas, šiais metais net du kartus pasaulio pabaigą skelbė ir Haroldas Kempingas ir jo organizacija.

pirmadienis, gruodžio 17, 2012

Stačiatikių tikėjimas tvirtas kaip granitas



Rusijoje atlikta apklausa 130 vietų, 45 regionuose, siekiant nustatyti, kiek ir kokias religijas išpažįsta Rusijos gyventojai. Paaiškėjo, kad Rusijoje vyrauja stačiatikybė, jai save priskiria 74 % apklaustųjų, 7% musulmonai, o katalikai, protestantai, judėjai sudaro iki 1% gyventojų. Sociologai pažymi, kad palyginus su 2009 m. stačiatikių sumažėjo 6 proc. (buvo 80%), o musulmonų padaugėjo ( buvo 4%).
Labai įdomu, kad pagal apklausą, iš stačiatikių net 61 procentas niekada nebuvo į rankas paėmęs Biblijos. 24 procentai sakosi matę ir net vartę... Beliek konstatuoti, kad stačiatikių tikėjimas tvirtas kaip granitas, tiki nei matę, nei skaitę, nei susipažinę. Tačiau kyla klausimas, ar bent nutuokia, kuo jie tiki? Turbūt pačia stačiatikybe...

Girdėdavau, kaip tėvas meldžiasi kas naktį

Australų kilmės kino žvaigždė Hju Džekmanas, neseniai Holivudo "Šlovės alėjoje" įgijęs savo žvaigždę, kuri tapo 2487-ta per   "Šlovės alėjos" gyvavimo laiką, jaudinančiai papasakojo savo šeimos istoriją televizijos šou "60 minučių". Žvaigždė apsiverkė, pasakodamas savo šeimos istoriją ir mamą, kuri paliko šeimą ir 5 vaikus, kai jam buvo 8 metai. "Prisimenu rytą, kai ji išėjo. Kitą dieną mes gavome telegramą iš Anglijos. Nemanau, kad ji nors sekundei pagalvojo, kad išėjo visam laikui. Man atrodo, ji galvojo, kad jei reikia išeiti, bet ji sugrįš. Girdėdavau, kaip tėvas meldžiasi kiekvieną naktį, kad mama sugrįžtų". Tačiau sutikti savo mamą jam pavyko tik tada, kai jis jau užaugo... 

Kaip mes su terorizmu kovojam

Europa garantuotai greitu laiku nugalės terorizmą. Veikdama ryžtingai ir darniai. britai demonstruoja pavyzdį, kaip reikia grumtis. Radikaliam musulmonų dvasininkui Abu Katada, kuris į Didžiąją Britaniją atvyko su padirbtais dokumentais, yra laikomas teroro rugsėjo 11-osios JAV įkvėpėju Britanijos teisingumo ministerija pervedė 800 000 dolerių siekiančią paramą teismo išlaidoms, mat šis musulmonų vadas teisiasi dėl to, kad nebūtų išduotas savo tėvynei Jordanijai, kur už teroro aktus yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Be to, Abu Katada niekada nedirbo, gyveno iš britų pašalpų, nedirba ir jo žmona bei jo 5 vaikai, kuriuos taip pat britai išlaiko bei moka už namo nuomą.Garantuotai terorizmui ir musulmonų radikalizmui ateina galas.

šeštadienis, gruodžio 15, 2012

penktadienis, gruodžio 14, 2012

Sporto fanatą išgrūdo dėl panašumo į Jėzų

Didžiojoje Britanijoje būti panašiam į Jėzų pavojinga. Natanas Gridalas, kuriam dabar 33 metai, kartu su dar 4 500 sirgaliais žiūrėjo salėje finalines "darts" varžybas Mainchedo mieste, kai netikėtai kažkas pastebėjo, kad jis stebėtinai panašus į Dievo sūnų, kaip jis paprastai vaizduojamas paveiksluose.  Pavienius šūksnius "Jėzus" tuoj pat pagavo minia, kilo triukšmas, varžybos buvo nutrauktos, apsauga iš šešių žmonių "Jėzų" išvedė lauk, o minia giedojo "Stok, jeigu tu myli Jėzų".  Nataną Gridalą apsauga palydėjo į artimiausią pabą, nupirko alaus ir patarė ten baigti stebėti varžybas.
"Viskas, kas vyko, buvo netikėta ir nemalonu man. Aš išties esu nuliūdęs. Jie lindo prie manęs, kažkas rėkė man grasinimus",- kaip nelengva būti "Dievo sūnumi", siurbdamas alų dalinosi sporto aistruolis. 

ketvirtadienis, gruodžio 13, 2012

Elison - atleidimo jėga

Anglija - džedajai ir "Heavy metal" turi religijos statusą

Po gyventojų surašymo Didžiojojo Britanijoje, paaiškėjo, kad džedajų religija yra septinoje vietoje pagal išpažinėjų skaičių- daugiau kaip175 000 į klausimą apie tikėjimą, atsakė - džedajus. Tiesa, po paskutinio gyventojų surašymo jų skaičius sumažėjo dvigubai, 2001 metų apklausoje riteriais -džedajais save vadino390 127.
Krikščionys Anglijoje vis dar dauguma, tačiau jų žymiai sumažėjo (59%  2011metais ir 71%  2001metais). Musulmonai sudaro beveik 5% gyventojų, bet juos vis dar lenkia jokio tikėjimo neišpažįstantys žmones. Dar viena religija, atsiradusi Anglijoje, muzikinė "Heavy metal", ją išpažįsta 6 200 žmonių.
O ateizmo centras Britanijoje yra Noridžo miestas, kur 42,5% gyventojų nepripažįsta jokios religijos. 

trečiadienis, gruodžio 12, 2012

O vis dėlto ji sukasi...


Labai nustebau, kai sužinojau, kada gi Katalikų bažnyčia pripažino, kad Kopernikas ir Galilėjus buvo teisūs ir Žemė sukasi apie Saulę - pasirodo, tik... 1992 metais. Tai bent - iki tol neklystanti bažnyčia savo adeptus laikė viduramžiuose. 
Kyla klausimas, kiek dar nesąmonių tebėra neištaisyta?
 

Mirė sitaros virtuozas Ravi Šankar

JAV sulaukęs 92 metų gimė žymus kompozitorius, sitaros virtuozas Ravi Šankar. Jis daug padarė, kad populiarintų indų muziką vakaruose, mokė net "Beatles" gitaristą Džordžą Harisoną. Jis yra daugelio muzikinių apdovanojimų savininkas, jam priklauso trys "Grammy" apdovanojimai. Ravi Šankar scenoje praleido daugiau kaip 60 metų, įtrauktas į Gineso rekordų knygą, kaip ilgiausiai tarptautinę karjerą tęsęs muzikantas. 

antradienis, gruodžio 11, 2012

Daina apie Vanią - Makarevičius apie Rusiją

Brangusis, tu kvepi raketomis...

Nuoširdžiai žaviuosi žmogaus kvailybe, jei ribų nesimato - Palestinos gazos ruože pardavinėjami "raketiniai kvepalai" "M75". Taip vadinasi raketos, kurias palestiniečiai leidžia į Izraelį.  "Šių kvepalų aromatas toks pats atgaivinantis kaip ir raketų, kurias leidžia, aromatas. Mes norime, kad žmonės didžiuotųsi mūsų pergalėmis (turima omenyje raketų leidimas į civilių objektus)",- aiškina kompanijos atstovas Šadi Advanas. Kvepalai kainuoja apie 40 litų, yra vyriški ir moteriški.
Ir palestiniečiams dabar aiškintis žmonoms nereikia - nesuprasi, ar pašaudyti buvo, ar tik pasikvėpino....

Briuselyje sumaištis dėl eglutės

Briuselyje (Grand Place, maždaug šitoje vietoje) šiemet nebestatė eglutės, katalikai net surengė protestus, nes jų manymu, tai pataikavimas musulmonams. Sumontuota tik neaiški 25 metrų elektroninė tipo eglutė-griozdas- instaliacija, bet po protestų ją išmontuos gruodžio 28 dieną.

Putinas Lenino lavoną prilygino... šventiesiems

Rusijos lyderis Vladimiras Putinas, kalbėdamas apie tai, kad šalis ritasi žemyn, nes pametė tradicinius istorinius ir religinius orientyrus prilygino komunizmą religijai. Jis taip pat nesutiko, kad Lenino mauzoliejus neatitinka religinių tradicijų.
"Po TSRS subyrėjimo jokio pakaitalo įdiegti nepavyko. Net ir komunistinė ideologija išėjo iš religinių postulatų, sakykim, Komunizmo statytojų kodeksas. Sako, kad mauzoliejus neatitinka  tradicijų. Kodėl? Pažiūrėkite į šventųjų kūnus vienuolynuose. Jūs galite juos apžiūrėti". 

pirmadienis, gruodžio 10, 2012

Robas De Liuka ir Sidas Rotas

Sirijos islamistai pristato - "ŠAM II"

Sirijoje karo pramonė tiesiog auga šuoliais, džihadistai iš "An Ansar brigadų" pademonstravo publikai savo gamybos šarvuotį "ŠAM II". Jie teigia, kad "komanda" visiškai apsaugota - tiek vairuotojas, tiek kulkosvaidininkas orientuojasi pagal vaisdo kamerų perduodamą medžiagą.Išties, tas "Šarvuotis" tėra metalinė dėžutė, uždedama ant džipo. Na, bet jei toliau taip eis, tai greitai turėsim ir pirmą islamišką kosmoso raketą, suvirinta garažuose.