Laikraštis "Ganytojas" išspausdino Karolinos Kirilko liudijimą apie jos kelionę į Haitį su būriu misionierių ir kaip Dievas juos stebuklingai apsaugojo per sausio 12 d. įvykusį žemės drebėjimą šios šalies sostinėje Port o Prense. Karolina Kirilko yra buvusių ilgamečių Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis" tarnautojų Pavelo ir Olgos Kirilkų duktė. Jų šeima prieš ketverius metus išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas.
Karolina Kirilko taip pasakojo apie įvykius:"Daugelis turbūt jau skaitėte šią istoriją laikraščiuose, bet noriu detaliau papasakoti, ką teko išgyventi.
Noras nuvažiuoti į misionierišką kelionę jau kurį laiką kirbėjo giliai širdyje. Vieną vakarą, kai buvau truputį nuliūdusi, mane užkalbino mūsų bažnyčios jaunimo grupės vadovas. Prisimenu, kaip sakiau, jog norėčiau išvykti kur nors, kur nėra interneto, mobiliųjų telefonų, pagyventi tarp nepažįstamų žmonių. Į tokį mano pareiškimą jis atsakė: „Žinau tokią vietą!" Pamaniau, jog tuoj pasakys ką nors juokingo, norėdamas pakelti man nuotaiką, bet jis pasiūlė man vykti į misionierišką kelionę, būtent į Haitį.
Mūsų grupės, kurią sudarė 49 žmonės (iš kurių tik 8 merginos), tikslas buvo viename kaimelyje pastatyti bažnyčią ir patarnauti vaikų namuose gyvenantiems vaikams.
Sausio 2-ąją atskridome į Haičio sostinę Port o Prensą. Buvome planavę tą pačią dieną susipirkti maistą, statybines medžiagas ir nuvažiuoti į Bombardopolio kaimą, kuriame ir turėjo vykti mūsų darbai, tačiau dėl švenčių parduotuvės sausio 2 ir 3 dienomis nedirbo. Tad mūsų komanda pasidalijo į dvi grupes: dalis mūsų išvyko į viešbutį, kur pernakvoję, kitą rytą turėjo vykti į kaimelį, o antroji grupė liko pastoriaus namuose ir išvykti iš sostinės turėjo pirmadienio rytą, kai bus nupirktas maistas ir statybinės medžiagos. Aš buvau pirmoje grupėje, tad pernakvoję viešbutyje ryte leidomės į kelionę. Mūsų kelionė truko apie 16 val. Keliavome sunkvežimiu, o keliai Haityje - ne patys geriausi.
Į kaimelį atvykome vėlyvą sekmadienio vakarą. Antradienio vakarą sulaukėme kitos mūsų grupės. Savaitė buvo gana rami. Vaikinai nuo 6 ryto iki 6 vakaro statė bažnyčią, o mes, merginos, virdavome valgyti ir laiką leisdavome su vaikais. Aplankėme keletą vaikų namų, kur parodydavome trumpą programą: papasakodavome istoriją iš Biblijos, dainuodavome - visi jų vaikai turi nuostabius balsus! Taip pat spalvinome ir žaidėme su vaikais įvairius žaidimus.
Tik Dievo malonės dėka per 8 dienas mūsų grupei drauge su vietiniais gyventojais pavyko pastatyti bažnyčią.
Sekmadienio rytą visi ketinome eiti į bažnyčią, bet sutrukdė lietus... Todėl vakare nusprendėme surengti savo susirinkimą. Kadangi susirinkimas nebuvo iš anksto planuotas, vyriausiasis vadovas tiesiog paprašė sugiedoti kelias giesmes. Giedojome giesmes, kurios pirmos atėjo į galvą. Po to keli broliai pasidalijo Dievo žodžiu, kuris tikrai jaudino daugelio širdis. Gerai prisimenu vieną pabrėžtą mintį, kad mes turime mylėti vietinius gyventojus. Kartais tai nelengva, nes jie kitokie nei mes, tačiau prieš Dievą mes visi lygūs: Jam nesvarbi kūno spalva - esi juodas ar baltas, - Jis vis tiek tave myli. Todėl ir mes, kaip Jo vaikai, taip pat turėtume visus mylėti. Kitas mane labai sujaudinęs dalykas buvo tai, jog prieš susirinkimą mus pasitiko vaikai iš vaikų namų ir visą susirinkimą jie sėdėjo mums ant kelių. Man ant kelių sėdėjo viena mergaitė. Nežinau, kaip tai paaiškinti, tačiau visą susirinkimą mintyse už ją meldžiausi, vos galėdama sulaikyti ašaras. Ji visą susirinkimą laikė mano ranką, net kai atsistodavome melstis, ji manęs nepaleisdavo... Tokiomis akimirkos supranti ir kitaip imi vertinti tai, ką tu turi, o ko jie neturi: šiltų jaukių namų ir mylinčių tėvų. Dažnai mes, jaunuoliai, sakome: „Mano tėvai manęs nesupranta... Jie augo kitaip, bet dabar viskas pasikeitę". Taip, tai tiesa. Laikas bėga, daug kas keičiasi, ir galbūt iš tiesų tėvai ne visada mus gerai supranta, tačiau kad ir kokie jie būtų, mes juos turime! Ir už tai turėtume būti be galo dėkingi Dievui!!! Juk kiek daug vaikų visame pasaulyje yra palikti ir niekam nereikalingi...
Kelionė buvo sudėtinga, tačiau galiausiai mes pasiekėme savo tikslą - viešbutį, kuriame pernakvojome, ir kitą rytą mažais lėktuvais išskridome į sostinę Port o Prensą. Mūsų komandai vėl teko pasidalinti, tik šį kartą jau į tris grupes, nes lėktuvai buvo maži ir mes visi netilpome.
Kas valandą vis pasikartodavo požeminiai smūgiai: virto medžiai ir elektros stulpai, griuvo namai...
Staiga pasigirdo stiprus garsas - lyg traukinys važiuotų po namu. Visi sujudome, pradėjome žvalgytis aplinkui. Pasisukę į vieną pusę pamatėme, kaip prieš mūsų akis sugriuvo keli pastatai, į orą pakilo dulkių stulpas. Netrukus sudrebėjo ir pastatas, ant kurio stogo buvome. Supratome, kad tai - žemės drebėjimas. Bandėme keltis, norėdami nulipti nuo stogo, tačiau to padaryti jau negalėjome. Likome ant stogo, kol žemė liovėsi drebėti, o tada - kas šoko, kas nuo stogo nulipo kopėčiomis. Keturi mūsų komandos žmonės tuo metu buvo namo viduje. Jie norėjo išbėgti į lauką, tačiau koridoriuje vienas ant kito buvo sukrauti visų mūsų lagaminai, kurie, prasidėjus žemės drebėjimui, užvertė kelią. Norint prasibrauti laukan, reikėjo juos patraukti. Vos tik paskutinis vaikinas išbėgo iš to pastato, tuoj pat sugriuvo kelių metrų plytų siena. Taigi tik Dievo stebuklo dėka jis liko gyvas! Vėliau, pasakodamas, ką išgyveno, jis sakė, kad tomis sekundėmis, kai mirtis buvo taip arti, nebuvo svarbu, ką jis turi ir ko gyvenime pasiekė. Vienintelis klausimas, kuris tomis akimirkomis jam rūpėjo: „Išgelbėtas aš ar ne?" Kaip parašyta ir Biblijoje: Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą? (Mt 16, 26).
Kaip minėjau anksčiau, apie dešimt mūsų grupės žmonių tuo metu buvo išėję į parduotuvę, tad mes nežinojome, kaip jie laikosi ir kur jie yra. Bet, ačiū Dievui, netrukus jie grįžo sveiki ir gyvi. Tačiau jie papasakojo irgi neįtikimą istoriją. Kadangi mieste baltiesiems nesaugu, jie vis buvo skubinami eiti greičiau. Tačiau vienas vaikinas pamatė lauke pardavinėjamus mango ir sustojo jų nusipirkti, nes jo brolis buvo prašęs lauktuvių parvežti būtent mango vaisių. Daugelis norėjo kuo greičiau judėti toliau, tačiau teko laukti to vieno... Kai tas vaikinas nusipirko mango, visi keliavo toliau. Žinote, ačiū Dievui, kad jie sustojo ir palaukė, kol vaikinas nusipirks tų mango vaisių, nes jiems dar nepriėjus parduotuvės, prasidėjo žemės drebėjimas ir ta parduotuvė... sugriuvo. Tikslių duomenų neturiu, bet, atrodo, žuvo parduotuvėje buvę apie šimtas žmonių.
Trečioji mūsų grupė buvo ką tik atskridusi į sostinę ir truputį užtruko oro uoste. Žemės drebėjimas užklupo juos pakeliui į viešbutį. Staiga už jų sugriuvo 4 aukštų pastatas, o prieš juos - 3 aukštų pastatas, - jie buvo kaip tik tarp jų! Tik iš Dievo malonės jie liko gyvi.
Prabėgus maždaug valandai po žemės drebėjimo, visa mūsų komanda jau buvome pastoriaus namų kieme. Visi buvome nepaprastai laimingi, kad likome gyvi, kad niekas iš mūsų nebuvo net sužeistas.
Truputį vėliau visi susėdome ant žemės ir atsivertėme Biblijas. Kažkas perskaitė 91 psalmę. Manau, prieš kelionę kiekvienas iš mūsų ne kartą buvome ją skaitę, tačiau tą vakarą jos žodžiai skambėjo kaip niekada gyvai: Tavo pašonėje kris tūkstantis ir dešimt tūkstančių - tavo dešinėje, bet tai nepriartės prie tavęs. Tu savo akimis tai stebėsi ir matysi nedorėlių atlyginimą, nes tu pasidarei Viešpatį savo priebėga, Aukščiausiąjį savo buveine. Tau neatsitiks nieko pikto, ir jokia nelaimė nepriartės prie tavo palapinės. Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose keliuose. Ant rankų jie nešios tave, kad neužsigautum kojos į akmenį (Ps 91, 7-12).
Vos tik lėktuvas pasiekė žemę Bahamuose, visi puolėme skambinti tėvams. Visų mūsų tėvai buvo nepaprastai laimingi, daugelis net negalėjo kalbėti ir sulaikyti ašarų...
Esu labai dėkinga Dievui, kad Jis įdėjo į mano širdį norą vykti į šią kelionę, ir už galimybę šį norą realizuoti. Visos kelionės metu tikrai mačiau ir jaučiau Dievo ranką ir Jo apsaugą. Esu be galo dėkinga, kad visa mūsų komanda gyva, kad niekas nebuvo net sužeistas. Taip pat labai džiugu, kad per tas 13 dienų Dievas išmokė mane daugybės dalykų".
Visas straipsnis publikuojamas www.btz.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą