Neseniai misionierė Michele Perry išleido knygą "Love has a Face". "Meilė turi veidą" - toks knygos pavadinimas apie jos darbą ir gyvenimą misijos laukuose. Ji yra pavyzdys, kaip žmogus,turintis didelių fizinių trūkumų, tarnauja Dievui.
Mišelė Pery gimė be kairės kojos, kai jai sukako 13 metų ji jau buvo patyrusi 23 operacijas. Tarp visų šitų operacijų, Jėzus pašaukė ją nešti meilę mažiesiems. Palikusi saugią Ameriką Mišelė išvyko tarnauti pirmiausia į Indijos lūšnynus, o dabar tarnauja paliktiems vaikams viename iš sunkiausių regionų - 20 metų karo draskomame Pietų Sudane. Ji keičia Jėzaus meile vaiką po vaiko šioje tautoje.
Mišelės istorija yra istorija Dievo žmogaus, kuris užuot verkęs dėl savo įgimtų trūkumų tarnauja kitiems.
Kol ši knyga atsiras, jei atsiras lietuvių kalba, pabandysiu kai kurias dalis išversti.
Mano meilė maža
Aš užaugau Floridoje ir palikau ją 17 metų ir išvykau mokytis į universitetą.Kai įstojau į koledžą, turėjau tokį sąrašą pasiekimų, kuriuo tokiame amžiuje mažai kas galėtų pasigirti.
Aš tapau profesianalia pranešėja, kai man buvo 9 metai. Būdama 9 metų aš užsiėmiau lobistine veikla ir susitikdavau su valdžios atstovais stengdamasi pakeisti medicinos sistemą. Šešiolikos aš vesdavau lyderių kursus, konsultacijas, savo pranešimus spausdindavau laikraščiuose.Turėjau planą savo gyvenimui 10 metų į priekį. Turėjau viską - buvau profesionalas, buvau žinoma, buvau sėkminga, bent jau taip galvojau apie save.
Po tiltu
Mano bendrabutis Teksase buvo tiesiai prieš susirinkimą, kuris vadinosi "Bažnyčia po tiltu", nes susirinkimai vykdavo atvirame ore po tiltu.Vieną sekmadienį aš išgirdau muziką, buvo įdomu, kodėl ten susirinko minia.
Aš su tėvais gyvenau priemiestyje, mes buvom vidurinės klasės šeima, buvau vienintelis vaikas šeimoje ir niekada nemačiau benamių žmonių, nepažinojau jų asmeniškai. Tokie žmonės mus versdavo pakelti automobilių stiklus, kai važiuodavome pro šalį.
Perėjau kelią ir priėjau didžiulį tiltą, kur girdėjosi muzika.Čia nebuvo pastato, vitražų, supo betono stulpai, stovėjo plastmasinės kėdės, o muziką permušdavo automobilių signalai ir kelio garsai.
Apžvelgiau minią ir mano plaukai atsistojo piestu - benamiai susirinko iš visur. Šiek tiek man atleido kvėpavimą, kai pamačiau keletą pažįstamų studentų ir porą profesorių, pamaniau, gal tai ne taip pavojinga, jei profesoriai buvo čia.
Maža moteris ėmė dainuoti giesmę, nuo kurios skruzdėlytės ėmė bėgioti nugara, pažiūrėjau į skaldą po savo koja, vaikus, kurie zujo, kelią virš savo galvos, panašu, kad kai kuriems žmonėms atrodo, kad tai normalu. "Nejaugi Jėzui tai patinka?",- pagalvojau.
Atsisėdau, ėmiau tyliai dainuoti, šalia manęs įsitaisė du vyrai, nuo jų trenkė alkoholiu, jie buvo seniai nesiprausę, o jų akys buvo raudonos ir stiklinės. Stengiausi nekreipti į juos dėmesio, stengiausi koncentruoti dėmesį į dvasingus dalykus. Vienas iš vyriškių šalia manęs užsirūkė.
Jėzui gal ir patiko po šiuo tiltu, bet aš nebuvau tuo įsitikinusi.Neatsimenu, apie ką buvo pamokslas tą dieną, bet gautos pamokos nepamiršiu.
Sprukau į saugų bendrabutį ir įtikinėjau save, kad šis pergyvenimas baigėsi.Jis priminė man laiką, kai buvau moksleivė ir su mama Sietle per atostogas mes pasukom ne į tą gatvę - ten vaikščiojo narkomanai ir prostitutės. Aš taip išsigandau, kad likusias dvi atostogų dienas niekur nėjau iš viešbučio.
Beeidama pamačiau, kad mane seka du vyriškiai, visa susitraukiau iš baimės, bet nenorėjau būti grubi ar parodyti baimę. Aš daug ko nemokėjau, bet mokėjau atrodyti maloni bet kokia kaina, ar ne taip pasielgtų Jėzus? Jie atėjo iki sankryžos, pažiūrėjo, kaip aš pereinu gatvę ir pamojavo ranka, neatsimenu, ar jiems atsakiau.Nukūriau į saugų bendrabutį ir susiradau vieną iš studenčių, kurią mačiau po tiltu.Papasakojau savo pergyvenimus, o ji ėmė juoktis:"Jie tiesiog norėjo įsitikinti, kad saugiai pereisi gatvę"
Aš tiesiog prasmegau po žeme, o mano ūgis buvo ne daugiau centimetro. Grįžau susijaudinusi - Dievas sudrebino mano konforto zoną. Viena iš didžiausių Jo meilės pamokų buvo duota per mano meilės menkumą, neįsivaizdavau tada, kad mano pasaulis pasikeis visiškai. Bet pamokos tęsėsi.
Gatvės pamokos
Per kitus trejus metus didžiausia mano mokykla tapo gatvė.Mokiausi atiduoti savo gyvenimą. Aš pažinau, kaip vietoj to, kad priimti pagalbą, padėti kitiems.Ir priėmiau iššūkį būti mylinčia, būti priklausoma ir nuolankia.
Univeritete planavau tęsti karjerą tokioje pat dvasioje kaip Floridoje, bet Dievas turėjo kitų planų. Kai man atrodo, kad turiu planą, Dievas apverčia jį, bet Jo planai visada geriausi.Taigi, Dievas pasiuntė mane į pasaulį, kur nesvarbūs mano rašytojiški sugebėjimai, mano puiki karjera. Vienintelis klausimas pasaulyje, kuris domino žmones - ar tikrai myli mane?
Šis vienintelis klausimas apsuptas daugybės kitų - ar gali nekreipti dėmesio į mano skausmus ir priklausomybes?Ar gali mane pamatyti per mano kaukę? Ar mylėsi mane, kai aš tave nuvilsiu ir sužeisiu?
Galvojau, kad tarnauju vaikams, netgi rengiau kitus lyderius, tačiau supratau, kad Dievas nepasiuntė manęs mokyti vaikų, o kad vaikai mane mokytų. Keturias dienas per savaitę aš rinkdavau vaikus iš artimiausių kiemų, dainavau jiems, pasakojau istorijas kiemuose. Rizikavau ateiti į zonas, kuriose net policija nesilanko, nes jas kontroliuoja ginkluoti banditai. Čia sutikau didžiausius savo mokytojus. 8,10,12 metų jie žinojo, kas išties turi vertę. Mano malda kilo iš pačių sielos gelmių ir tapo mano sielos riksmu: Jėzau, duok man mylėti tavo meile ir žiūrėti tavo akimis. Aš nežinau, kaip mylėti čia.
Kaip atrodo meilė paliktiems ir pažemintiems, nusivylusiems ir paniekos vertiems?Ką reiškia mylėti skurdžius ir nepastebimus, kaip galiu mylėti tuos, kurie pripratę muštis dėl to, ko jiems reikia?
Prisiliesti prie Karalystės
Vienas įvykis pakeitė viską, mes rengėm kalėdinį vakarėlį vaikams, mano tarnavimo biudžetas per savaitę sudarė tik 15 dolerių. Pririnkom anklodžių, paruošėm kolos - štai koks buvo vakarėlis.
Mano keturi pagalbininkai neperspėjo manęs, kad jie turėjo tik vieną kolos sifoną ir tą nepilną. Ėmėme dalinti kolą - nori, prašau, būk palaimintas, išdalinau jau virš 20stiklinių,o mano padėjėjų akys vis plėtėsi ir plėtėsi. Tik paskui jie paaiškino, kodėl.Pradžioje pagalvojau, kad jie juokauja, nepatikėjau. Jie atidarė aparatą - kolos vis dar buvo pusė. Aš buvau be žodžių, nežinojau, ką pasakyti, nes prisiminiau, kiek daug jau išdalinau. Tai nebuvo 5 tūkstančiai, bet mes pagirdėm 95 vaikus.
Šis stebuklas išmokė mane, kad meilė gali būti apčiuopiama. Prie Dievo karalystės galima prisiliesti.
Mano meilė buvo per daug maža, bet Jo meilė - begalinė. Antgamtinėje Dievo karalystės realybėje visko pakanka, Jis net žino kaip pagaminti kolą Teksase.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą