Dvidešimt metų pragare (pabėgimas)

(Karmeličių vienuolyno vienuolės sesers Šarlotės liudijimas. Skaitantys rusiškai jį gali rasti outpouring ru.)

Pabėgimas iš vienuolyno

Motinėlė jautėsi daug geriau, todėl aš buvau apdovanota. Mane paskyrė šešias savaites dirbti vienuolyno virtuvėje. Tai buvo reta privilegija, kadangi virtuvė buvo pirmame aukšte. Virtuvės sienose buvo specialiai padarytos skylės sekimui tų, kurios ten dirbo, ir todėl buvo visada baugu, nes nežinojai, kada kokia vienuolė ar kunigas žiūri į tave per vieną iš skylių. Dėl to mes pastoviai buvome sekamos ir, jeigu mes nusižengdavome, o ypač vogdavome produktus, mes rizikuodavome būti žiauriai nubaustos. Visa tą laiką mūsų nepalikdavo jausmas, kad mes esame priešo kalėjime. Bet nežiūrint į tai, aš buvau labai laiminga būdama ten.
Virtuvėje buvo dvigubos užrakintos durys į išorę, kurios atsidarydavo į kiemą.
Prie durų slenksčio buvo vieta, kur mes laikėme šiukšlių dėžes. Ėjo trečia diena, kai aš buvau paskirta ten dirbti, ir mes išgirdome, kad ten kažkas sudundėjo prie šiukšlių dėžės. Šešios vienuolės išsigandom ir pašokom. Kada jūs gyvenate tokioje atmosferoje, kur gyvenant ir dirbant reikalaujama tylos, jūs tampate labai jautrus net ir tokiems įprastiems garsams, kurių kiti net nepastebėtų. Mes atsisukome ir pamatėme vyrą, kuris keitė pilna šiukšlių dėžę į tuščią.
Greitai atstačiusios savikontrolę, mes nuleidome akis ir dalykiškai grįžome prie savo darbų, bijodamos, kad mūsų kas nors nepamatytų. Mus mokė, kad kunigų ir vyskupų kūnai yra pašventinti ir šventi, o kiti vyrai nebuvo pašventinti, todėl jeigu mus būtų pastebėję žiūrint į tokį vyrą, mes susilauktume griežtos bausmės už tokia nuodėmę.
Netikėjai į mano protą atėjo įdomi, bet rizikinga idėja, gal aš galėčiau tam žmogui perduoti raštelį! Bet tai buvo didelė problema kadangi aš neturėjau nei pieštuko, nei popieriaus, nes mums buvo draudžiama turėti visa tai, bet virtuvėje virš darbo stalo buvo užrašų knygelė ir prie grandinės pritaisytu pieštuku. Juos naudodavo surašyti pasibaigusiems produktams. Man pavyko nugvelbti gabaliuką purvino popieriaus ir tarp darbų suspėti parašyti keletą žodžių. Dienos pabaigoje aš sugebėjau parašyti tik dvi su pusę eilutės žodžių, kurie šaukė pagalbos.
Aš jaučiausi pasibaisėjusi, dėl to, kad neapleido mintis, jog mane pastebėjo ir įskundė. Bet iš kitos pusės aš jau nuėjau per toli, kad grįžčiau atgal. Dienos pabaigoje man pavyko praslinkti prie šiukšlių dėžės ir aš padėjau lapelį su užrašu ant šiukšlių viršaus ir palikau dėžę atidarytą. Tada aš nusiėmiau nuo savęs kryžių, nors tai buvo labai sunku, bet man pavyko jį sulaužyti ir aš jį padėjau ant lentynos.
Kai darbai virtuvėje buvo baigti, mes išsirikiavome motinėlės kasdieninei apžiūrai. Ji kruopščiai mus apžiūrėdavo, mūsų sukneles, kad jose mes nepraneštume nė trupinėlio maisto. Kada atėjo mano eilė, aš pasakiau motinėlei: „Aš sulaužiau kryžių ir padėjau jį ant lentynos virš darbo vietos. Galima man grįžti ir pasiimti jį, prašau?“. Ji piktai manęs paklausė, kaip tai įvyko, bet galų gale ji labai griežtai pasakė man skubiai grįžti ir pasiimti kryžių. Nes vienuolė negali būti be savo kryžiaus.
Aš greitai pasileidau bėgti prie išėjimo ir prišokau prie šiukšlių dėžės ir pasižiūrėjau po dėže, kur buvau aprašius vyro palikti man atsakymą. Ir ten buvo sulankstytas popierius, tai buvo raštelis! Mano rankos taip drebėjo, kad vos galėjau perskaityti kas ten buvo užrašyta. Aš dusau nuo jaudulio sumaišyto su baimę. Kada man pavyko išlankstyti raštelį, mano širdis taip pašoko ir pradėjo drebėti, kad net atrodė kad ausyse zvimbia. Jis parašė, kad išeina ir palieka išorines virtuvės kiemo duris neužrakintas ir taip pat palieka atrakintus aukštus vartus išorinėje vienuolyno sienoje, kuri supo vienuolyną!

PABĖGIMAS !!! Vos kvėpuodama aš pabandžiau jas atidaryti. Aišku, jos buvo atrakintos ir aš su palengvėjimu žengiau žingsnį ant cementinio slenksčio. Staiga aš suakmenėjau, paralyžiuota baimės iki tokio lygio, kad net apsisuko galva ir mane supykino. Aš net nepastebėjau kaip pašokau atgal į vidų. Aš prisiminiau siaubingą garso signalą, kuris skambėdavo, kai kuri nors vienuolė pabandydavo pabėgti. Aš net pašokau, kai atsiminiau kaip vieną vargšę vienuolę pagavo kunigai ir tempė ją atgal į vienuolyną. Po to prasidėjo nesibaigiantis žiaurių epitemijų ratas ir nežmogiški kankinimai, kad būtų pasiektas visiškas paklusnumas. Ar aš buvau pasiruošusi rizikuoti viskuo?
Aš krūptelėjau ir giliai atsidususi vėl atidariau duris ir žengiau žingsnį ant slenksčio uždariusi ir užtrenkusi duris. Dabar jau man kelio atgal nebuvo, todėl aš paniškai pradėjau bėgti prie didelių geležinių vartų. Iš karto už jų manęs laukė šlovingas išlaisvinimas, nuo siaubo kalėjimo, kuriame aš praleidau ilgus dvidešimt dvejus metus. Laisvė buvo verta bet kokios rizikos. Nors aš taip dažnai nusivildavau, bet vis kažkur giliai širdyje aš vyliausi. Pagaliau tai mano rankose, aš buvau perpildyta emocijų, kai tekina bėgau prie vartų.

Užverti vartai

Aš pribėgau prie vartų ir tyliai pabandžiau atidaryti juos. Dėl didelio siaubo, apėmusio mane, man susuko vidurius. Pradžioje aš patraukiau tyliai vartus link savęs, o po to aš iš visos jėgos patraukiau juos. Vartai buvo užrakinti. Aš tyliai pravirkau ir beveik apalpau, kai atsiminiau, kad aš kvailai pasielgiau užtrenkdama virtuvės durų spyną. Aš buvau uždaryta uždraustoje zonoje, be pasiteisinimo, kuris būtų priimtas. Panikuodama aš galvojau apie visus kankinimus, kuriuos man suruoš motinėlė, kad būtų numalšintas bet koks maištas. Aš nesulaikomai drebėjau ir mano mintys sukosi ratu. Kodėl, kodėl, na kodėl šitie vartai uždaryti ? !!!
Iš nevilties aš pradėjau lipti aukštyn kaustytais aukštais metaliniais vartais. Kadangi mus laikė beveik alkanas ir vertė dirbti beveik iki mirties, neminint jau reguliarių sekinančių epitemijų kankinimo kamerose, silpnas išsekęs kūnas, kuris turėjo truputį daugiau negu kaulai ir skūra, neturėjo jokio energijos kiekio. Aš dažnai nuslysdavau į apačią, nutrindama rankų ir basų kojų odą į grubius metalinius strypus.
Tai buvo neįsivaizduojama kančia, bet galų gale sunkiai kvėpuodama ir kraujuodama, aš pasiekiau vartų atbrailą, kuri buvo padengta aštriais ir ilgais strypais. Aš minutėlei sustojau, mano plaučiai buvo įtempti kaip stygą nuo perkrovos. Mano širdis sustojo, kai aš pasižiūrėjau į apačią nuo šešių metrų aukščio vartų ir labai sutrikau. Mano pasimetimas buvo neilgas, kadangi kelio atgal jau nebebuvo. Aš privalėjau nusileisti ant žemės esančios kitoje vartų pusėje. Painiodamasi tarp trijų sunkių suknelių ir žiursto iki kelių, aš nerangiai prakišau vieną koją tarp smailių strypų ir nusprendžiau, kad reikia šokti.
Viena ranka prilaikydama sunkius rūbus, aš giliai įkvėpiau ir šokau į apačią, mano dvi suknelės užsikabino už metalinių strypų ir aš pakibau ant vartų. Dabar mane užvaldė baimė, kurios aš neturėjau niekada savo gyvenime ir pradėjau desperatiškai suptis pirmyn ir atgal, kol sugebėjau pasiekti ir užsikabinti už vartų briaunos.
Laiva ranka man pavyko išplėšti du ar tris pleištus, kurie laikė mano suknelę aplink mane. Netikėtai ir staigiai aš žlegtelėjau, traškant mano kaulams ant žemės ir mano suknelės plazdėdamos padengė mane. Išsinarpliojusi iš suknelių aš pastebėjau, kad namo ranka ir petys buvo sulaužyti.
Kadangi mano kūnas buvo labai liesas, lūžę kaulai styrojo suplėšę kūno audinį ir odą. Skausmo bangos perėjo per mano kūną ir, mano laimei, aš apalpau ir laikinai nejaučiau jokio skausmo. Aš neįsivaizduoju, kiek ilgai aš ten gulėjau kaip nesurinkta šiukšlių krūva, bet atrodo neilgai. Kai aš atgavau sąmonę, paūmėjęs skausmas tiesiog šaudė mano kūne ypatingai rankoje ir petyje.

Įveikti skausmą

Aš tyliai dejavau ir pabandžiau atsistoti ant kojų. Siaubas, kuris mane persekiojo, kad aš galiu būti grąžinta į vienuolyną, suteikė man daugiau jėgų įveikti net tokį baisų skausmą ir privertė mane linguojant eiti į priekį taip greitai, kaip tik aš galėjau. Aš buvau svetimoje šalyje. Kur man eiti? Fiziškai aš buvau sulaužyta, neturėjau nei pinigų, nei draugų ir tik didelis noras būti laisvai mane vedė į priekį kuo toliau nuo vienuolyno.
Aš tai ėjau, tai bėgau, tai vėl ėjau. Ilgai buvau gyvenusi vienuolyne tyloje, todėl man atrodė, kad lapų šnarėjimas rodo, jog mane vejasi. Dėl išsekimo darėsi vis sunkiau judėti, pastoviai jaučiau pykinimą ir buvau sustingusi ir ligota.
Aš pamačiau nedidelį sandėliuką ir skausmingai įšliaužiau į pastatą ir pabandžiau užmigti. Turbūt aš svaičiojau ir truputėlį snūstelėjau, greitai aš pradėjau jausti tokį didelį skausmą, kad nusprendžiau, kad reikia judėti pirmyn. Aš aiktelėjau nuo skausmo gūsio ir suakmenėjusio kūno, vis dėl to aš sugebėjau atsistoti ir judėti toliau likusią nakties dalį.
Ryžtingų pastangų dėka aš priverčiau save judėti kuo toliau nuo vienuolyno. Vienuolyne aš buvau priversta išmokti dirbti nežiūrint į kankinančio skausmo ir kančių. Tik per stebuklą mano pabėgimas nebuvo pastebėtas greitai ir tai buvo mano privalumas.
Antrą dieną aš pasislėpiau po lentomis ir lapų krūva. Svilinantis saulės karštis kepino mano slaptavietę, kai aš muisčiausi ir bandžiau karštligiškai persiversti ant kito šono ir stengiausi suteikti poilsio iškankintam ir sužalotam savo kūnui. Aš buvau nepakeliamo skausmo silpnas kamuoliukas, norintis gerti ir valgyti. Turbūt aš eilinį kartą buvau praradusi sąmonę, šitą karštą alinančią ir ilgą dieną. Atėjus nakčiai man pavyko atsistoti ir judėti į priekį.
Aš labai bijojau pasibelsti į kokias nors duris, kad kokia nors religinga Romos katalikė nepraneštų kunigėliui, kuris mane vėl nutemptų į vienuolyną. Mintis apie tokią galimybe privertė mane vėl atsistoti ant kojų, kad galėčiau pasinerti į kaimo vietovę ir rasti saugia vietą pasislėpti.
Aš nutariau geriau mirti negu grįžti pas savo kankintojus ir kalėjimo prižiūrėtojus.
Trečią dieną aš buvau įsitikinusi, kad mirštu. Aukšta temperatūra, karštis kūne, beprotiškas pykinimas ir mano ranka ir petys buvo sutinę ir drebėjo. Net pirštų galai tapo mėlynai žali. Kaip sužeistas mirštantis gyvulys aš pralindau po tvora ir užsikasiau šieno kupetoje.
Didelę dienos dalį aš praleidau po kupeta šieno, bet skausmas alkis ir troškulys privertė mane iš ten išlįsti.

(Vertė A.R.)