šeštadienis, sausio 14, 2012

Dvidešimt metų pragare (programa nepaklusniosioms)

(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas, skaitantys rusiškai jį gali rasti outpouring.ru)


Epitemija virtuvėje

Praėjo ne vienas mėnuo, kol aš galėjau vaikščioti. Pirmą dieną, kai aš galėjau pasikelti iš patalo mane nuvedė į vietą, kur buvo paduodamas maistas. Kaip visada, kiekviena vienuolė turėjo savo vietą prie stalo, bet mano vietos ten nebuvo. Motinėlė man įsakė eiti ir atsistoti į kambario kampą. Kampe buvo lentyna, kurią buvo galima reguliuoti pagal vienuolės ūgį ir ant jos stovėjo mano alavinis puodelis juodos kavos ir šimtas gramų duonos. Aš turėjau stovėti nosimi į kampą, kad suvalgyčiau savo skurdų maistą. Vakare, kada mane vėl atvedė į šią vietą kampo lentyna, buvo tuščia ir motinėlė mane nuvedė į kitą vietą kambario gale už trijų paskutinių kėdžių. Ji paėmė iš alavinio puodo mano daržoves, penkiasdešimt gramų duonos ir puodelį juodos kavos ir padėjo visa tai ant žemės. Aš turėjau sėdėti ant grindų ir valgyti nuo grindų ir tai tęsėsi keletą mėnesių.
Vieną kartą aš paprašiau leidimo pasikalbėti su Motinėle. Aš jai pasakiau, kad jeigu ji manęs nevers daryti nuodėmės, tai aš nepažeidinėsiu vienuolyno taisyklių. Ji išdidžiai man pasakė, jog jeigu aš nepažeidinėsiu taisyklių tai vieną gražią dieną mane į kiemą trumpam poilsiui. Per daugelį metų aš išmokau netikėti sąžinės neturinčioms vienuolyno motinėlėms. Jos buvo didelės melo, manipuliacijų ir žiaurumo meistrės. Man seniai tapo aišku, kad mano gyvenimas turėjo tapti vientisa epitemija ir kančia todėl, kad aš išdrįsau pabėgti iš vienuolyno. Ji tai darė su dviguba jėga ir nekreipdama dėmesio į tai, kaip buvo skaudu. Tai buvo jos vieša kampanija galutinai palaužti mane ir niekas iš to, ką ji sugalvodavo, jai neatrodė per daug žiauru, nežmogiška ir skausminga.


Epitemija vonioje

Vieną kartą aš buvau atgabenta epitemijai prie ilgo metalinio karučio, kuris tarnavo vienuolėms kaip vonia. Man buvo įsakytą nusirengti drabužius ir apsirengti naktinius marškinius iš marlės ir lipti į karutį su vandeniu. Motinėlė staigiai sugriebė mane už galvos ir panardino į purviną vandenį, palaikiusi ištraukė ir taip ji elgėsi daug kartų, o aš vos sugebėdavau atgauti kvapą ir vėl būdavau nardinama, aš dusau vis labiau nuo to, kad tai niekaip nesibaigė. Aš išsekau ir buvau visai be jėgų dėl smaugimo ir skandinimo, todėl tiesiog kritau veidu į vandenį karutyje, nes negalėjau nei gintis, nei kovoti. Psichologinį ir fizinį krūvį, kurį teko pakelti, sunku apsakyti.
Dvi mažos vienuolės ištraukė mane iš rezervuaro pusiau be sąmonės, dūstančią ir tampoma šleikštulio ir kosėjančią nuo dusimo. Jos tvirtai laikė mane, kai kitos dvi vienuolės pradėjo visa jėga mane mušti grubiais, pjaunančiais rimbais, jų aštrūs metaliniai dantukai lengvai prakirsdavo plonus naktinius marškinius iš marlės. Labai greita aš buvau visa pramirkusi savo krauju, nes mano kūnas buvo suplėšytas.

Pūliuojantis pirštas

Vienuolyne griežtai draudžiama skųstis ir niurzgėti, nes toks elgesys greitai pritraukdavo griežtas ir žiaurias bausmes. Todėl mes išmokome iškentėti viską be jokios vilties į užuojautą. Ant mano piršto išsivystė pūlinga infekcija, kuri su kiekviena diena atrodė vis baisiau. Siaubingai ištinęs, nerealiai skaudantis ir pulsuojantis pirštas, aš nebegalėjau daugiau ignoruoti nepakeliamo skausmo. Jį reikėjo įpjauti, kad sumažinti spaudimą. Tą dieną aš buvau paskirta dirbti į virtuvę ir žinojau kad visą dieną man reikės laikyti rankas karštam ir muilinam vandenyje plaunant indus ir tvarkant patalpas.
Kai aš paprašiau leidimo pasikalbėti su Motinėle ji pasižiūrėjo į mane, bet davė sutikimą kalbėti. Padėjusi savo piršta ant darbo stalo taip, kad ji matytų, aš paaiškinau jai, kaip man siaubingai skauda ir paprašiau, kad mano pareigas, jeigu galima, perimtų kita vienuolė, kad nesušlapinti piršto vandenyje, kol jis pradės sveikti. Ji pasižiūrėjo į pirštą ir, man nespėjus nė mirgtelėti, ji greitai stvėrė kirvuką mėsai kapoti ir, nespėjus man susivokti, kas vyksta, kirto kirvuku per pūliuojantį pirštą.
Iš karto praradau sąmonę, jos labai greitai atgaivino mane. Ir Motinėlė piktai atkirto:“O dabar baik apsimetinėti kvailute, prisigalvodama pasiteisinimų, ir užsiimk indų plovimu. Aš neturėjau jokio pasirinkimo ir aš dirbau kaip vergė plaudama indus karštame ir muiliname vandenyje, kelis kartus prarasdama sąmonę nuo nepakeliamo skausmo.
(Vertė A.R.)

Komentarų nėra: