Dvidešimt metų pragare (iš ugnies ežero)

(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas, skaitantys rusiškai jį gali rasti outpouring.ru)

Dėdės Džono namuose

Aš atvažiavau pas dėdę Džoną. Kai jis mane pamatė, pasakė: „Dieve mano, Šarlote, iš kur tu atėjai ?“. Po to jis man parodė laišką nuo mano tėvo, iš kurio turinio buvo labai aišku, kad tai jis pasirūpino, jog aš vėl būčiau jėga nuvežta atgal į vienuolyną. Laiške buvo sakoma, kad aš esu patikimose rankose ir tėvai žino, kur aš esu. Mano tėvas buvo labai išgąsdintas, kadangi mano motina buvo labai ligota. Kai į bažnyčią išpažinties ateidavo kas nors iš mano šeimos narių, o ypač tėvas, kunigas iškilmingai pareikšdavo: „Nebus jums jokio nuodėmių atleidimo, kol Šarlotė negrįš į moterų vienuolyną“.
Kunigas įtikino mano tėvą, kad mano ligota motina negalės papulti į skaistyklą, o eis tiesiu taikymu į pragarą. Mano iškankintas tėvas tikėjo visu tuo ir labai bijojo, kad jo mylima žmona gali patekti į pragarą. Jo žodžiais tariant, mane uždaryti į vienuolyną nebuvo taip blogai, kaip mano motiną nuteisti pragarui.

Kai aš visa tai išgirdau, aš persipildžiau neapykanta ir kategoriškai užtikrinau savo dėdę, kad daugiau gyvenime nenoriu matyti savo tėvo. Giliai sužeista aš siautėjau ir jaučiausi siaubingai vieniša.

Evangelija

Dėdė Džonas pradėjo man pasakoti, kaip jo kaimynai katalikai gavo išgelbėjimą. Tai radikaliai pakeitė jų šeimą, ypač tėvą, kuris smarkiai gėrė ir mušė savo žmoną ir vaikus. Kada mirė mano teta, jie taip smarkiai palaikė dėdę ir daug jam padėjo, kad jis nuėjo su jais į sekmininkų bažnyčios tarnavimą. Iki šešiasdešimt septynių metų mano dėdė katalikas niekada gyvenime nebuvo peržengęs kitos bažnyčios slenksčio. Tarnavimas jį labai palietė ir ypač jam patiko jauni žmonės, kurie kardinaliai skyrėsi nuo tų pasaulietiškų jaunų žmonių katalikų bažnyčioje.
Apsilankęs dar keletą kartų, toje sekmininkų bažnyčioje vieną kartą jis pašoko iš savo vietos ir atbėgo į priekinę bažnyčios dalį rėkdamas: „Dieve mano, aš pražuvęs, aš pražuvęs, aš pražuvęs“... Jis buvo garsus verslininkas ir kai jis įtikėjo, jis sukėlė didelį sąmyšį. Po to jis gavo krikštą Šventąja Dvasia.
Bevaikis našlys pažadėjo visą save atiduoti Viešpačiui ir visą savo turtą.
Kada jis baigė visą šitą keistą pasakojimą, aš pagalvojau, kad seniui su protu negerai. Tuo tarpu aš vis tiek neturėjau kur kitur eiti, todėl sėdėjau, tylėjau ir nieko nesakiau. Tą vakarą aš išgirdau kaip jis meldžiasi už mane ir dar kitą rytą. Kiekvieną kartą jis prašė Viešpaties išgelbėti mane. Tai tęsėsi vakarais iki pat jo mirties. Buvau labai ligota, todėl dėdė mane paguldė į ligoninę ir apmokėjo visas sąskaitas, prižiūrėjo mane, maitino ir rengė. Po to, kai aš grįžau, mano dėdė labai susirgo ir gydytojas pasakė, kad jį reikia paguldyti į ligoninę. Aš maldavau gydytoją, kad jis leistų man prižiūrėti savo giminaitį namuose. Tai buvo mano šansas atsidėkoti jam už jo gerumą man. Daktaras sutiko, bet jam vis tiek darėsi vis blogiau ir blogiau.

Dėdės mirtis

Po kelių dienų mano dėdė pašaukė manę ir pasakė: „Brangioji, aš išeinu pas Tėvą namo, kad toliau gyvenčiau su Viešpačiu. Aš noriu paprašyti tavęs, kad tu paskambintum tėvui ir pasakytum, kad mano laidotuvės bus šioje bažnyčioje. Jis pasakė man kokį ir graborių pakviesti, paaiškino kokios turi būti laidotuvės. Aš buvau apstulbus ir netikėjau savo ausim, o jis tiesiog šypsojosi žiūrėdamas man į veidą ir, užmerkęs akis, išėjo.
Kai aš supratau, kad jis mirė, mane užliejo siaubingos sielvarto bangos. Šitas žmogus buvo man viskas, ką aš turėjau brangaus šitame gyvenime. Aš pasijaučiau taip, kad atrodė iš manęs atėmė patį brangiausią, ką aš turėjau. Aš kritau ant negyvo kūno ir isteriškai rėkdama verkiau “Dieve, jeigu tu esi, kodėl tu paėmei jį iš manęs? Jis man buvo viskas! Taip nesąžininga! Taip nesąžininga!“.
Pagaliau susėmiau save į rankas ir pradėjau vykdyti dėdės man duotą instrukciją. Aš paskambinau pastoriui, graboriui, išrinkau karstą, išsiunčiau telegramas ir viską paruošiau laidotuvėms. Dėdė Džonas niekada nesakė savo giminaičiams, kad jis paliko Romos katalikų bažnyčią, nes žinojo, kad jie jo nesupras ir atstums. Aišku, kai jie tai sužinojo, į laidotuves neatvažiavo nė vienas giminaitis ir net neatsiuntė gėlių. Žmonės iš sekmininkų bažnyčios žinojo apie tai, kaip aš buvau prisirišusi prie dėdės Džono, ir todėl jie su manimi pasilikdavo mano namuose ilgas šešias savaites. Kai jiems reikėdavo eiti namo, jie nuvesdavo mane į maisto prekių parduotuvę ir sakydavo:“Imk, ko tau reikia“, ir viską apmokėdavo.

Gimimas iš aukšto

Praėjus septyniems mėnesiams po dėdės Džono mirties, aš paprašiau daktaro, kad jis mane išrašytų, kad aš galėčiau grįžti prie darbo. Labai nemėgau būti priklausoma nuo kitų ir labai norėjau pati save išlaikyti. Aš išvažiavau į kaimyninę valstiją ir ten išlaikiau medicinos sesers egzaminą. Greitai mane priėmė į darbą į didelę Romos katalikų ligoninę. Nežiūrint į karštas dėdės Džono ir kitų žmonių maldas, aš vis dar buvau neišgelbėta. Trejus metus ten dirbau ir galėjau išlaikyti save. Koks tai nuostabus jausmas po tiek laiko ligų ir priklausymo nuo kitų. Kada ligoninėje vieną moterį – pamokslininkę iš „Dievo asamblėjos“ bažnyčios - ruošė operacijai, aš buvau paskirta kaip medicinos sesuo prižiūrėti ją. Kai ji pabudo po operacijos, ji pradėjo šlovinti Viešpatį, kad išsaugojo jai gyvybę ir paprašė manęs perskaityti iš Biblijos vieną ištrauką. Aš pradėjau drebėti, nes man, kaip katalikų vienuolei, buvo griežtai draudžiama skaityti Bibliją. Bet aš buvau priversta Bibliją skaityti dešimt dienų, kol ji buvo ligoninėje. Po to mane dar paskyrė prižiūrėti ją namuose.
Kai jau ji galėjo vaikščioti, aš ją lydėdavau į jos bažnyčią, kuri buvo mieto centre. Mane mokė, kad visi tie, kurie yra ne katalikai, yra eretikai ir todėl aš sėdėdavau pačiam salės gale ir kraštinėje kėdėje. Kadangi aš su ja bažnyčią lankydavau kiekvieną vakarą, mano darbdavė- pamokslininkė padovanojo Bibliją ir namuose aš įpratau kiekvieną dieną nusileisti į rūsį ir skaityti. Pagaliau aš parpuoliau ant kelių ir pasakiau: „Dieve, jeigu tu esi, atsiverk man. Daug naktų aš skaičiau Bibliją ir ne vieną naktį eidavau gerokai po vidurnakčio.
Vieną kartą aš sapne įkritau į degantį ežerą ir rėkdama prabudau. Mano darbdavė paaiškino man, kad Dievas nori parodyti, kad aš esu pražuvusi ir turiu atsiprašyti Viešpaties už savo nuodėmes ir paprašyti, kad Jėzus įeitų į mano širdį. Puoliau ant kelių ir maldavau Dievą, kad išsaugotų gyvybę man, kol aš gausiu išgelbėjimą.
Vieną kartą aš ėjau į bažnyčią ir jaučiausi labai nelaiminga. Pamokslininkas atsistojo, kad skaitytų savo tekstą, bet aš jau daugiau negalėjau kentėti. Aš pašokau iš savo vietos ir greitai tekina nubėgau prie altoriaus ir verkdama kartodama kelis kartus: „Aš nenoriu į pragarą! O Dieve, pasigailėk manęs, aš nenoriu į pragarą!“  nukritau ten kaip beformė krūva ir verkiau išpažindama visas savo supuvusias neapykantos nuodėmes, piktas mintis ir veiksmus. Aš išpyliau visą tai lauk, nekreipdama jokio dėmesio, ar kas nors tai mato.
Koks tai buvo nuostabus gaivumas ir apsivalymas, po to, kai aš pasimeldžiau ir gavau atleidimą. Dievas Jėzus įėjo į mano širdį ir atnešė man visišką išgelbėjimą ir nemokamai. Tik tie, kas jautė gimimą iš aukšto ir buvo išpirkti iš priešo rankų Jėzaus Kristaus krauju, gali suprasti antgamtinę šlovę, palengvėjimą ir džiaugsmą, kurie užplūdo mano esybę tą nuostabų vakarą.

(Vertė A.R.)