antradienis, sausio 03, 2012

Dvidešimt metų pragare (kryžiai)


(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas, skaitantiems rusiškai jis yra tiklalapuje outpouring.ru)

Tunelių statyba

Per metus, kurie tęsėsi taip ilgai, aš išmokau naudotis plaktuku, pjūklu ir visais kitais instrumentais.Mes dirbome sunkų rankų darbą, kasdamos požeminius kambarius, tunelius , statydamos sienas, tinkuodamos. Kartais grįžti į vienuolyną tekdavo 5-6 kilometrus tuneliais, dėl  griežtos tylos taisyklės, mes galvodavom, ar dar turime balsą. Jei pasikalbėdavome šnibždėdamos, Motinėlė kitą dieną skirdavo epitemiją.Stebėdavomės, kaip ji girdėjo, tik paskui sužinojome, kad visi 56 tunelių kilometrai pastatyti taip, kad girdėtųsi kiekvienas šnibždesys.
Dirbdamos, klausydavome varpelio, kuris kvietė vakarienei, dėl nuovargio ir atstumo kartais pavėluodavome. Kai tai įvykdavo, mes turėdavome imti lėkštę, šliaužti prie kiekvienos vienuolės ir prašyti šaukšto jų maisto – po to turėdavome sėsti ant žemės ir valgyti. Tai turėjo padaryti mus nuolankiomis, sulaužyti piktą mūsų išdidumą ir priversti nevėluoti.

Skalbimas

Rytas prasidėdavo 4:30, turėdavome 5 minutes apsirengti, pradžioje pavėlavau pusę minutės, bet bausmė už tai buvo tokia žiauri, kad daugiau to niekada nedariau. Sekimas ir žiaurios bausmės vienuolyne pagimdė kiekvienos, net ir kvailiausios taisyklės, absoliutų laikymąsi. Melas, apgaulės slėpimas, faktų slėpimas, nutylėjimas, kad išvengtum siaubingų pasekmių, tapo vienuolių gyvenimo būdu.
Motinėlė mus paskirstydavo į darbus – skalbimas, lyginimas ir kiti katorgiško sunkumo darbai. Skalbdavome trindami skalbinius ant lentos, lyginome geležiniais lygintuvais.Mes ne tik savo vienuolynui skalbdavome, bet vietiniai kunigai galėjo laisvai apkrauti mus savo rūbais ir patalyne – juk paslaugos, atliekamos vergišku darbu, buvo jiems nemokamos.
Skalbykloje buvo cementinės grindys, ten prisilaistydavo muiluoto vandens. Motinėlė pasirodydavo netikėtai, išgąsdindama visas, todėl kad nebūdavo jokio būdo sužinoti, ko ji atėjo. Kai ji pasirodydavo, tai reiškė, kad kažkas bus būtinai nubaudžiamas.
Mėgstamiausias jos triukas skalbykloje buvo įsakyti vienai arba kelioms vienuolėms kristi veidu ant šaltų ir muilinų cementinių grindų.  Tai buvo daroma su žiauriu pasityčiojimu, dėl to, kad auka savo liežuviu išlaižytų, kad ten neliktų vandens, gilius kryžius cemento grindyse. Ji įdėmiai žiūrėdavo, ar yra nors mažiausias pykčio pasireiškimas, abejonė ar pasibjaurėjimas veide tos, kuri turi išlaižyti kryžius. Jei taip pastebėdavo, ji liepdavo išlaižyti nuo 10 iki 25 kryžių – liežuvis po tokios procedūros visada sutindavo. Motinėlė nesiliaudavo anksčiau, negu pamatydavo kraują, po šios procedūros auka dieną arba dvi negalėdavo nei gerti, nei valgyti. Daug kartų Motinėlė grįždavo kitą dieną, griebdavo tą pačią auką ir liepdavo vėl laižyti kryžius.

Dievas ir epitemijos

Sunkus fizinis darbas yra gera fizinė disciplina, bet mūsų išsekusioje padėtyje, nes nuolat badavome, buvome sistemiškai kankinamos, mes buvome laikomos nuolatinio pervargimo ir išsekimo būsenoje. Mes buvome Romos popiežiaus ir sistemos nuosavybė, kuri veiks iki mūsų mirties savo malonumui. Visi mūsų maldavimai ir ašaros nė karto nebuvo išgirstos, niekas nė piršto nepajudino, kad mums padėtų – tik tipiškos kančios ir kankinimai, kurioms mažosios vienuolės buvo atiduodamos diena po dienos, metai po metų. Nėra jokio pasigailėjimo, tik beširdis žiaurumas, tai visą vienuolyną apgaubia beviltiškumu ir nusivylimu.
Mums nuolat kalė, kad etitemijų sukeliamos kančios teikia malonumą ir laimę Dievui, Kuris žiūri žemyn į mūsų vargą ir skausmus ir patenkintas šypsosi. Nors tuo sunku buvo patikėti, bet pagonys, kurie nežino nieko kito, tiesiog tiki tuo, ko juos moko sistema. Niekada neskaitydamos Biblijos, mes negalėjome sužinoti tiesos.
Dauguma iš mūsų buvo auklėjamos Romos katalikų mokyme ir tradicijoje ir buvome išplėštos iš šeimų jauname amžiuje. Reikėdavo laiko, kad baisi tiesa ir apgaulė įsigertų į sielas. Kai tai įvyko, atsitiko taip, kad ateistai ėmė nekęsti visko, susijusio su Dievu ar šventaisiais. Tada neapykanta, prievarta užkietindavo širdis.
Šitame vienuolyne nebuvo vonios, nusiprausti galėjome tik leidus Motinėlei arkliams skirtuose bakuose. Net įlipusi į tą baką nešiodavau Mergelės Marijos paveikslėlį, nes mus mokė, kad po kataliko mirties pirmą šeštadienį Mergelė Marija nusileidžia į skaistyklą, ką ji ten randa nešiojantį jos atvaizdą – išleidžia iš karto. Buvau surišta šitais religiniais paistalais ir melu, nes nežinojau nieko geriau. Mus mokė priimti kaip tiesą viską, ką sakė motinėlė.

5 komentarai:

Alvydas Veberis rašė...

Kas tokių kančių nori, Dievas ar velnias? Tai akyvaizdūs velnio įrankiai. Tačiau velnias meluoja ir apgaudinėja, suversdamas to pasėkmes Dievui. Dėl šios priežasties Romos katalikų bažnyčia, slėpdama tiesą, sunaikino šimtus milijonų krikščionių visame pasaulyje, kurie turėjo išminties suvokti velnio žabangas , klaidinimus ir sekė Kristų. Geras vienuolės pavyzdys, kurie nenori pasikliauti Dievu ir skaityti Biblijos-Švento Rašto. Dievas tai meilė. Jis nepagailėjo net savo sūnaus Kristaus, kad pradėtume mąstyti, tačiau akliesiems tai tarsi žirniai į sieną. Nepadėjo. Jis niekada neleis kankinimams. Tačiau to trokšta velnias ir jo parankiniai. Matome, kad jam įgyvendinti savo planus sekasi. Atsibuskime.

iPadas rašė...

Pigi left wing propaganda. Nieko naujo nėr po saule. Beveik anoniminis kūrinys. Tada raudonieji džiūgavo, o dabar kiti. Kad ir tai būtų tiesa, nereiškia, kad viena detalė privalo nulemti visumos sunaikinimą. Jei mokykla bloga - nereiškia, kad visas reikia uždaryti. Kokia alternatyva? Alternatyvos propaguotojai neskelbia žinių apie savo "sistemos" asmenų nusikaltimus, teismus ir skandalus. Kaip tas, kad sakė - nieko nėra naujo po saule. Bet džiūgaudami kitų krikščionių negandomis, nieko neliudijame. Verčiau liudykime savo šventumu (tiek, kiek jo duota).

Linas rašė...

O gal geriau pavarvinkime kraujo už žūstančią žmoniją? Kas čia ką siūlo sunaikinti? Alternatyva yra Apaštalų krikščionybė.

iPadas rašė...

Pritariu - kitokios nei Apaštalų krikščionybės turbūt ir negali būti. Bet potekste, "Kokia cool Mexicos vyriausybė, kad visa tai sunaikino", žinant, kiek jie ir šiaip sunaikino ir kieno nurodymais - nekrikščioniška, o veikiau ideologizuota išraiška. Manyčiau, krikščionims nevertėtų tuo gėrėtis. Tai tiek.

Linas rašė...

Liudijimai visada būna emocionalūs, o dėl uždarymo, tai priminsiu, kad tarkim jėzuitų ordinas dėl savo piktų darbų buvo išvytas, jų mokyklos ir vienuolynai uždaryti visose Europos šalyse. Galų gale net patys katalikai turėjo jį panaikinti.