(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas)
Pabėgimas
Taip tęsėsi diena po dienos, viena už kitą niūresnė, baisesnė su primestomis kankinančiomis epitemijomis, kurias apribojo tik demoniška beširdės ir negailestingos motinėlės fantazija. Šitos moterys turi būti visiškai apsėstos, kad galėtų daryti tai, ką jos daro.
Vieną kartą mane vėl atvedė į katilinę, kur buvo anglių degiklis. Ši vieta dar buvo panaudojama kaip kankinimų vieta ir, kaip visada, man liepė nusirengti iki pusės. Man liepė apkabinti didelį karštą vamzdį ir tvirtai pririšo mano rankas ir kojas. Po to motinėlė paėmė žarsteklį ir įdėjo jį į žarijas, kad jis įkaistų iki raudonumo.
Įkaitinusi žarsteklį ji lėtai, bet kruopščiai išdegino mano kūne tris kryžius, vėl ir vėl įkaitindama žarsteklį ant žarijų, kai jis atvėsdavo. Iš mano gerklės išsprūdo siaubingi riksmai, apgailėtinas inkštimas prašant pasigailėjimo, į kuriuos, aišku, nebuvo atsakymo. Mano šnervės jautė aštriai – koktų svylančio mano kūno kvapą. Manyje virė siaubingos pykčio konvulsijos, pilnos neapykantos, mano kankintojams. Po daugiau kaip dvidešimt aštuonių beviltiškų mėnesių nelaisvės, jiems beveik pavyko sunaikinti mane antrą kartą. Visišką beviltiškumą, kurį aš jaučiau, sunku nupasakoti tiems, kas nė karto nepatyrė tokių kankinimų ir sunkumų.
Vieną dieną Motinėlė pasikvietė aštuoniolika vienuolių ir liepė eiti paskui ją. Kaip visada, mes labai bijojom, nes kiekvieną kartą, kai mes iškviečiamos, mes nežinojome, kas mūsų laukia. Mes tylėdamos tempėmės paskui ją. Ji atvedė mus į pirmą aukštą, į virtuvę. Ji įteikė mums septynis maišus pupų ir atidarė duris, kurios vedė į vidinį kiemą, kuris buvo apsuptas aukštomis sienomis. Mes gavome poilsio valandėlę.
Mes vos galėjom sulaikyti savo džiaugsmą ir nuostabą, kai mes pirmą kartą įkvėpėme gaivaus oro ir mūsų akys pamatė saulės spindulius. Aišku tiems, iš ko nebuvo atimtos tokios kasdienės galimybės, sunku paaiškinti ir jiems gali pasirodyti keista, bet mes paėjusios nedrąsiai kelis žingsnius nekantraudamos veidu kritome į gaivią žalią žole ir įsikabinusios rankomis į ją su dideliu malonumu traukėme į save jos kvapą ir negalėjome atsidžiaugti.
Tai buvo tarsi gulėjimas ant debesų, neįtikėtinai gražus. Mūsų atimti jausmai buvo įkalinti steriliuose vienuolyno urvuose. Mes gulėjome žolėje ir mėgavomės gaiviu oru, žole ir saulės šiluma. Turbūt mes atrodėme labai keistai. Mes buvome tiesiog apgirtusios nuo tokio įvykio.
Kai mes ten gulėjome vidiniame kieme, prie didelių metalinių vartų, bildėdamas atvažiavo sunkvežimis su anglimis. Vyras pasiėmė iš sunkvežimio karutį ir pradėjo krauti anglis. Atrakinęs ir atidaręs vartus, kad galėtų vežti anglį prie rūsio angos, kur ji buvo laikoma. Mes vis dar tyliai gulėjome ant žolės, po to, kai vogčiomis pasižiūrėjome, kas dedasi. Mes greitai nusukome savo žvilgsnius atgal, nes tai buvo ne kunigas ir ne vyskupas, bet vyras pašalietis, todėl tai buvo didelė nuodėmė, už kurią buvo griežtai baudžiama.
Mano mintis perskrodė laukinė mintis. Jeigu aš paklausyčiau šitos minties, tai galėčiau pabėgti per šituos atidarytus vartus, kol jis vežiojo anglį su karučiu nuo mašinos iki anglių sandėliavimo angos. Bet neryžtingumas mane paralyžiavo ir aš negalėjau pajudėti, nes buvau išdresuota paklusti taisyklėms. Jis per keletą kartų suvežiojo anglis ir pakrovė karutį į automobilį ir uždarė išorinius vartus. Mano širdis nukrito į kulnus, kai aš užgirdau užsidarančių vartų garsą, bet po to, ji pradėjo spurdėti. Mano klausa po vienuolyno tylos buvo tokia jautri, kad man pasigirdo, kad vartų uždarymo garsas buvo kitoks. Man pasirodė, kad spyna užstrigo ir vartai neužsidarė. Tai buvo neįmanoma, bet vis dėl to. jeigu tai būtų tiesa?
Dėl šitų minčių man atrodė, kad mano širdis taip garsiai trankėsi, kad aš atsargiai pasižiūrėjau į kitas vienuoles. Nes norėjau įsitikinti, ar ir jos neišgirdo šito garso. Bet jos dar iki šiol vis švelniai glaudėsi prie žalios žolės, šildėsi saulės spinduliuose, mėgavosi gaiviu oru ir į nieką nekreipė dėmesio. Labai atsargiai aš atsistojau ant kojų ir tyliai, kad jų netrukdyčiau, aš pradėjau slinkti prie vartų.
Vogčiomis aš pasižiūrėjau į vienuolyną, norėdama įsitikinti, ar niekas manęs neseka. Mane apėmė panika ir aš pradėjau bėgti prie vartų. Kada aš pastūmiau didelius vartus, jie lengvai atsidarė ir aš neišlaikiusi lygsvaros šleptelėjau ant anglimis padengto takelio, atsitrenkdama
galva į anglis, apsibrozdinau veidą, rankas ir kelius. Pašokau ant kojų ir greitai uždariau vartus ir užtrenkiau spyną. Aš nenorėjau atkreipti į save dėmesio, bet mano kojos pačios bėgo kuo greičiau.
Taip tęsėsi diena po dienos, viena už kitą niūresnė, baisesnė su primestomis kankinančiomis epitemijomis, kurias apribojo tik demoniška beširdės ir negailestingos motinėlės fantazija. Šitos moterys turi būti visiškai apsėstos, kad galėtų daryti tai, ką jos daro.
Vieną kartą mane vėl atvedė į katilinę, kur buvo anglių degiklis. Ši vieta dar buvo panaudojama kaip kankinimų vieta ir, kaip visada, man liepė nusirengti iki pusės. Man liepė apkabinti didelį karštą vamzdį ir tvirtai pririšo mano rankas ir kojas. Po to motinėlė paėmė žarsteklį ir įdėjo jį į žarijas, kad jis įkaistų iki raudonumo.
Įkaitinusi žarsteklį ji lėtai, bet kruopščiai išdegino mano kūne tris kryžius, vėl ir vėl įkaitindama žarsteklį ant žarijų, kai jis atvėsdavo. Iš mano gerklės išsprūdo siaubingi riksmai, apgailėtinas inkštimas prašant pasigailėjimo, į kuriuos, aišku, nebuvo atsakymo. Mano šnervės jautė aštriai – koktų svylančio mano kūno kvapą. Manyje virė siaubingos pykčio konvulsijos, pilnos neapykantos, mano kankintojams. Po daugiau kaip dvidešimt aštuonių beviltiškų mėnesių nelaisvės, jiems beveik pavyko sunaikinti mane antrą kartą. Visišką beviltiškumą, kurį aš jaučiau, sunku nupasakoti tiems, kas nė karto nepatyrė tokių kankinimų ir sunkumų.
Vieną dieną Motinėlė pasikvietė aštuoniolika vienuolių ir liepė eiti paskui ją. Kaip visada, mes labai bijojom, nes kiekvieną kartą, kai mes iškviečiamos, mes nežinojome, kas mūsų laukia. Mes tylėdamos tempėmės paskui ją. Ji atvedė mus į pirmą aukštą, į virtuvę. Ji įteikė mums septynis maišus pupų ir atidarė duris, kurios vedė į vidinį kiemą, kuris buvo apsuptas aukštomis sienomis. Mes gavome poilsio valandėlę.
Mes vos galėjom sulaikyti savo džiaugsmą ir nuostabą, kai mes pirmą kartą įkvėpėme gaivaus oro ir mūsų akys pamatė saulės spindulius. Aišku tiems, iš ko nebuvo atimtos tokios kasdienės galimybės, sunku paaiškinti ir jiems gali pasirodyti keista, bet mes paėjusios nedrąsiai kelis žingsnius nekantraudamos veidu kritome į gaivią žalią žole ir įsikabinusios rankomis į ją su dideliu malonumu traukėme į save jos kvapą ir negalėjome atsidžiaugti.
Tai buvo tarsi gulėjimas ant debesų, neįtikėtinai gražus. Mūsų atimti jausmai buvo įkalinti steriliuose vienuolyno urvuose. Mes gulėjome žolėje ir mėgavomės gaiviu oru, žole ir saulės šiluma. Turbūt mes atrodėme labai keistai. Mes buvome tiesiog apgirtusios nuo tokio įvykio.
Kai mes ten gulėjome vidiniame kieme, prie didelių metalinių vartų, bildėdamas atvažiavo sunkvežimis su anglimis. Vyras pasiėmė iš sunkvežimio karutį ir pradėjo krauti anglis. Atrakinęs ir atidaręs vartus, kad galėtų vežti anglį prie rūsio angos, kur ji buvo laikoma. Mes vis dar tyliai gulėjome ant žolės, po to, kai vogčiomis pasižiūrėjome, kas dedasi. Mes greitai nusukome savo žvilgsnius atgal, nes tai buvo ne kunigas ir ne vyskupas, bet vyras pašalietis, todėl tai buvo didelė nuodėmė, už kurią buvo griežtai baudžiama.
Mano mintis perskrodė laukinė mintis. Jeigu aš paklausyčiau šitos minties, tai galėčiau pabėgti per šituos atidarytus vartus, kol jis vežiojo anglį su karučiu nuo mašinos iki anglių sandėliavimo angos. Bet neryžtingumas mane paralyžiavo ir aš negalėjau pajudėti, nes buvau išdresuota paklusti taisyklėms. Jis per keletą kartų suvežiojo anglis ir pakrovė karutį į automobilį ir uždarė išorinius vartus. Mano širdis nukrito į kulnus, kai aš užgirdau užsidarančių vartų garsą, bet po to, ji pradėjo spurdėti. Mano klausa po vienuolyno tylos buvo tokia jautri, kad man pasigirdo, kad vartų uždarymo garsas buvo kitoks. Man pasirodė, kad spyna užstrigo ir vartai neužsidarė. Tai buvo neįmanoma, bet vis dėl to. jeigu tai būtų tiesa?
Dėl šitų minčių man atrodė, kad mano širdis taip garsiai trankėsi, kad aš atsargiai pasižiūrėjau į kitas vienuoles. Nes norėjau įsitikinti, ar ir jos neišgirdo šito garso. Bet jos dar iki šiol vis švelniai glaudėsi prie žalios žolės, šildėsi saulės spinduliuose, mėgavosi gaiviu oru ir į nieką nekreipė dėmesio. Labai atsargiai aš atsistojau ant kojų ir tyliai, kad jų netrukdyčiau, aš pradėjau slinkti prie vartų.
Vogčiomis aš pasižiūrėjau į vienuolyną, norėdama įsitikinti, ar niekas manęs neseka. Mane apėmė panika ir aš pradėjau bėgti prie vartų. Kada aš pastūmiau didelius vartus, jie lengvai atsidarė ir aš neišlaikiusi lygsvaros šleptelėjau ant anglimis padengto takelio, atsitrenkdama
galva į anglis, apsibrozdinau veidą, rankas ir kelius. Pašokau ant kojų ir greitai uždariau vartus ir užtrenkiau spyną. Aš nenorėjau atkreipti į save dėmesio, bet mano kojos pačios bėgo kuo greičiau.
1 komentaras:
pirmyn į laisvę
Rašyti komentarą