(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas)
Vienatvė
Vienatvė vienuolynuose nežmoniška ir žiauri, ten nėra draugų. Kiekviena priversta sekti kitas vienuoles, mažiausi taisyklių pažeidimai sulaukia tuoj pat rūsčios bausmės. Vienuolės nebuvo draugiškos. Įtarumas ir susiskaldymas buvo įprastas vienuolyno gyvenimo reiškinys. Mus mokė niekuo nepasitikėti ir nuo nieko nepriklausyti sistemiškos ir metodiškos izoliacijos būdu. Aukoms niekada neleisdavo susivienyti, nes jos tada galėtų kažką pakeisti.
Komunistai įdiegė tokią pat programą Korėjos karo belaisvių lageriuose, kad jie nebendradarbiautų. Kiekvieną vienuolę moko tapti policininku, kuris stebi kitus ir praneša pažeidimus. Išduodamas kitus informatorė pelno Motinėlės palankumą. Ji taip stengiasi įtikti, kad seserys dažnai pagražina ir sutirština įvykių spalvas, kad tik į jas būtų palankiai žiūrima. Vienuolyne reikalauja absoliutaus paklusnumo visame kame, ir jūs tampate išmintingi išmokti paklusti be klausimų.
Kambarys apmąstyti mirtį
Kiekvieną vakarą 20:00 val. mes nusileisdavome į ilgą kambarį kad atliktume epitemiją apmąstymų kambaryje. Šios celės plotas buvo apie kvadratinį metrą – ant stalelio stovėjo žmogaus kaukolė ir žvakė. Mes turėjome klauptis, žiūrėti į kaukolę ir mąstyti apie mirtį. Po to mes grįždavome į savo celes ir paėmusios tris susipynusias grandines, kurių kraštai buvo aštrūs, plakdavome savo kūnus dėl Kristaus žaizdų, kurias jis gavo Žemėje.
Kartais dėl maisto trūkumo ir jėgų trūkumo, sunku sau suduoti daugelį kartų. Jeigu motinėlė įtars tai, ji nurengs ir dar dvi vienuolės piktai išplaks jus. Po to keletui dienų prarasite bet kokį apetitą. Tokia yra uždarų vienuolynų realybė, čia buvo pritaikyta negailestinga smegenų plovimo sistema, kuri vėliau taikyta Rusijos lageriuose. Tai toks pats žvėriškas nežmoniškumas, tačiau Roma eina po religijos vėliava, o Rusija atvirai ateistinė.
Maistas
Maisto kambaryje buvo du ilgi mediniai suolai, kiekviena vienuolė žinojo savo vietą.Niekas niekada nesisėda į kito vietą. Pusryčiams mums duodavo didelį alavinį puoduką kavos ir 100 gramų juodos duonos. Nors mes visą dieną sunkiai dirbdavome, pietų nebūdavo ir mes 17:00 mes vėl susirinkdavome maisto kambaryje, jei pačios galėdavome paeiti.
Vakarienei mums duodavo tirštą vaisių sriubą ir 50 gramų duonos, 2-3 kartus per savaitę gaudavome stiklinę neriebaus pieno.
Tai buvo mūsų racionas 365 dienas per metus. Vienintelė išimtis buvo Kalėdos, kai kiekviena iš mūsų gaudavo po šaukštą saldumynų. Koks tai buvo skonis, mes ištisus metus laukdavome šito malonumo.
Dėl maisto trūkumo, mes niekada neidavome miegoti be griaužiančių bado skausmų. Dešimtmečiais aš varčiausi ir blaškiausi naktimis ir galvojau, kiek aš galiu iškęsti šitą nuolatinį kankinimą. Prisiekiu jums, gyventi ant bado slenksčio yra labai sunki kančia. Badaujantys žmonės silpnesni, juos lengviau priversti daryti viską, kas žemina jų orumą, priversti paklusti. Tai buvo vykdoma su velnišku pasitenkinimu, turint vieną tikslą – sulaužyti žmogaus sielą.
Esant tokiai baisiai dietai, sunkiai dirbant, liejant kraują, daugelis vienuolių suserga ir miršta jaunos.
Paruošiant daržoves, bulves virė su oda, o po to valydavo. Vieną kartą budėdama virtuvėje aš valiau bulves, išmečiau šitų odelių krūvą į šiukšles.Buvau tokia alkana, kad pasičiupau iš bako dvi saujas šitų atliekų ir paslėpiau savo rūbuose. Niekam nepasakiau, nes visur yra stebinčios akys, visur yra informatoriai. Tą naktį savo celėje aš godžiai prarijau bulvių odeles.
9:00 ryte budri motinėlė su pajuoka man pasakė, kad aš turiu atgailauti, žinojau, kad tai bus neįprasta atgailos diena. Apmirusia širdimi nuėjau į požemį, kankinimo kambarį, kur degė 7 žvakės. Dvi vienuolės mane surišo, užspaudė nosį, kad turėjau išsižioti, o Motinėlė įgrūdo į burną didelį šaukštą pipirų, kuriuos turėjau praryti, kad galėčiau kvėpuoti . Dvi dienas aš rangiausi nuo niežtėjimo ir degimo visame kūne. Visa tai tik už tai, kad suvalgiau šiek tiek šiukšlių.
Kitą kartą aš pamačiau ant stalo duonos gabalėlį, jį mačiau dar kelias dienas, galų gale aš paėmiau ir suvalgiau. Ryte vėl Motinėlė paskelbė, kad turiu pereiti epitemiją, ji kažkaip sužinojo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą