Nedidelis Baltarusijos kaimelis Dubica Minsko rajone iš visų pusių apsuptas miškų ir pelkių, vis dėlto įdomus. Jame gyvena apie 300 žmonių, daugiau kaip 90% - priklauso sekmininkų bažnyčiai „Malonė“, kuri 2012 metais švęs 80-metį.
O buvo taip - 1931 metų rudenį 14-metis Aleksejus Pritulikas su seserimi Nadežda ganė karves upės pakrantėje ir stebėjo sielininkus. Staiga pastebėjo, kad vienas plaustas artėja prie kranto. Nepažįstamas žmogus išlipo, prisėdo prie laužo ir paklausė, ar jie moka skaityti. Šeimoje raštinga buvo tik mama, tada žmogus įteikė ritinėlį ir pasakė, kad perduotų jį mamai, o ji jums vakarais paskaitys. Ten buvo Evangelija pagal Joną, kaip jie vėliau sužinojo.
Vakare mama pradėjo skaityti knygelę, neįtardama, kad šeimai atsiveria naujas gyvenimas. Pritulikų šeima susipažino, ką kalba evangelija. Kaimynai bandė parodyti, kad tai labai pavojinga knyga, ragino ją sudeginti. Tačiau knyga šeimai jau buvo per brangi – jie juto, kad kažkokia nežinoma jėga liečia jų širdis, veda į atgailą, bet kaip tai padaryti, jie neturėjo žalio supratimo. 1932 m. jų šeima susipažino su evangelistais iš gretimo kaimo - jų 9 žmonių šeima iš karto priėmė Kristų, kaip savo asmeninį gelbėtoją. Dievas ėmė teikti išgelbėjimą ir aplinkinių kaimų žmonėms, jie ateidavo prašyti paaiškinti kaip išsigelbėti ir kaip tarnauti Dievui. Atsigręžimas į Dievą buvo palydimas antgamtiniais ženklais – kitų kalbų, pranašavimo dovanomis, išgydymais. Tikinčiųjų greit buvo jau 75. 1932 m. jie buvo pakrikštyti vandenyje – gimė bažnyčia. Prasidėjo ir persekiojimai, areštai, kaimas tuo metu buvo Lenkijos teritorija, patrulis kas dvi valandas eidavo per kaimus ir stebėjo, ar nesirenka žmonės. Susirinkimai vykdavo, kol patrulio nebūdavo. Kartą, kai žmonės buvo suimti, juos stipriai kareiviai sumušė ir įkaitinę geležį žadėjo „išdeginti šitą Evangeliją“ kaktose. Kareiviai negalėjo suprasti, iš kur toks paprastų žmonių vežimasis bendrauti vienas su kitu ir tikėti Dievu.
Karo metu bažnyčia neteko kai kurių savo narių, pokaris irgi buvo sunkus. Tikintieji rinkdavosi praktiškai kas vakarą ir kartais melsdavosi visą naktį, o rytą eidavo dirbti ir niekas nesijausdavo pavargęs. Buvo užfiksuoti atvejai, kai maldos metu tikinčiuosius tiesiogine prasme Šventoji Dvasia pakeldavo į orą. Kiti sekmininkai net buvo pasiuntę vyresnįjį, kad tas įspėtų pastorių, jog leidžia „kraštutinumus“, tačiau ir jį Dvasia pakėlė... 1948 m. bažnyčia buvo registruota. Prabudimas buvo toks stiprus, kad žmogui užtekdavo išgirsti paprastos giesmės žodžius, jie paliesdavo jo vidų taip, kad jis imdavo ieškoti bažnyčios ir ten atgailaudavo.
Bažnyčioje žmonės nuolat keisdavosi, visokių laikotarpių buvo, tačiau ji vis augo, 1991 bažnyčia pastatė erdvų pastatą – didesnį negu kaime yra žmonių.Kaimo bažnyčia patyrė dar vieną stiprų šventosios Dvasios aplankymą - prabudimas kilo tarp vaikų ir paauglių, dažnai maldos vykdavo per naktį.
Šiuo metu bažnyčioje 135 nariai, o kartu su vaikais ir paaugliais – daugiau kaip 240 žmonių. Ir kas įdomiausia – pagyvenusių žmonių bažnyčioje labai mažai, pagrinde jaunimas.
Štai kokia Dubicos bažnyčios istorija – Dievas gali atlikti savo darbą net ir visiškai atrodytų nereikšmingoje vietoje, gūdžiame pelkių apsuptame kaime, jeigu tik randa ištikimų ir patikimų žmonių.
Pagal CVXE
Pagal CVXE
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą