antradienis, sausio 10, 2012

Dvidešimt metų pragare (žmonės)


(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas)

Prieglobstis

Netyčia aš atsidūriau prie namo, kuris rodė, jog jame gyvenama labai skurdžiai. Atmetusi atsargumą į šoną aš pasibeldžiau į duris. Kada vyras atidarė duris, aš paprašiau jo vandens. Turbūt aš atrodžiau baisiai, bet jis man nieko nepasakė. Bet kai jis pašaukė savo žmoną ir ji greitai atėjo, moteris greitai mane įsileido į vidų. Pirmą kartą per daugelį metų aš pamačiau tikrą žmonių gailestingumą. Jos akys buvo pilnos ašarų, ji pasižiūrėjo į mane ir švelniai pasakė: „Užeikit ir sėskite štai čia, mano brangioji“. Šitie žodžiai nuskambėjo kaip pati gražiausia muzika, kokią aš tik buvau girdėjusi.
Ji pasodino mane prie stalo ir paskubėjo atnešti man šalto pieno stiklinę. Atminkit tai, kad aš daugelį metų negėriau karvės pieno ir aš buvau baisiai alkana. Grubiai kaip laukinis žvėris aš griebiau stiklinę ir godžiai vienu mauku viską išgėriau, tiesiog prarijau. Kada pienas pasiekė mano staugiantį iš alkio skrandį, mane staigiai supykino ir aš viską išvėmiau ir padariau didelę netvarką jų namuose.
Automatiškai aš atšokau ir susigūžiau iš baimės, nes aš buvau įpratusi, kad kiekviena klaida turėjo būti pasmerkta ir susilaukti bausmės.
Geroji moteris nieko nepasakė, bet jos akyse blizgėjo ašaros, kai ji tvarkė. Ji greitai suprato, ko man reikia, ir praėjus kelioms minutėms ji sumaišė šiltą vandenį su cukrumi. Šį kartą ji mane maitino lėtai iš mažo šaukštelio, mažais gurkšneliais. Aš atsigavau ir man buvo labai malonus tas skonis. Po to pašildė truputį pieno ir davė man gerti.
Su dideliu pasibaisėjimu vyras įsmeigęs akis į žiūrėjo į mano krauju pasruvusią ranką, gulėjusia ant stalo ir paklausė, kaip aš taip žiauriai susižalojau ranką ?
Sunku nusakyti žodžiai, koks buvo malonumas ir paguoda pasikalbėti su žmonėmis, kurie nuoširdžiai rūpinosi manimi. Aš paaiškinau, kaip aš perlipau tvorą ir šokau žemyn.
Kai jis pasakė, kad reikia iškviesti daktarą, aš kaip laukinė šokau prie durų. Aš isterikai pradėjau rėkti:“NE !!!! NE!!!! Aš neturiu šeimos !!!! Aš neturiu pinigų, aš negalėsiu daktarui sumokėti už gydymą, aš pabėgsiu, aš turiu eiti !!!“. Toks staigus mano išsišokimas atėmė iš manęs visas mano jėgas ir man apsvaigo galva ir aš tik per plauką nepraradau sąmonės. Senis mane švelniai pagavo mane ir, pasodinęs atgal į kėdę, pasakė: „Bet jums skubiai reikalinga medicininė pagalba ir aš turiu būtinai pakvieti daktarą ir jums nereikia bijoti nei mūsų, Romos katalikų bažnyčios daktaro.
Man taip norėjosi tikėti juo, bet aš vis dar drebėjau iš baimės. Aš tikėjausi, kad jie nenori man padaryti ką nors blogą, bet aš buvau pripratusi niekuo netikėti. Visus šiuos metus aš buvau apsupta klasta, apgaulę ir įvairaus rūšių melo.
Iš tikrųjų aš buvau labai silpna ir ligota, kad pajėgčiau nors kažką padaryti, todėl man nieko kito neliko kaip tik sėdėti ir laukti. Aš neturėjau pasirinkimo ir jėgų, aš nesustodama drebėjau. Prie manęs iš karto priėjo šeimininkė, kad apramintų mane. Praėjo metų metai, kai aš paskutinį kartą mačiau nors mažiausia gėrį ir nuoširdų dėmesį. Iš mano akių pasipylė ašaros, nes nervai visai buvo ištampyti dėl to, ką man teko išgyventi. Matėsi, kad šitie du nepažįstami žmonės buvo labai nuoširdūs ir labai geraširdžiai man.

Daktaro apžiūra

Senas džentelmenas pakinkė arklį į vežimą ir nubildėjo į kaimyninį miestą, esantį už penkiolikos-šešiolikos kilometrų atvežti daktaro. Atvažiavo su savo mašina daktaras ir po greito apžiūrėjimo, piktai lingavo galva. Aš buvau išsigandus ir atsisakiau jiems pasakyti, kas aš esu ir iš kur atėjau. Aš bijojau visų, nes labai bijojau išdavystės ir grįžimo atgal į vienuolyno tamsiąją.
Po to, kai daktaras apžiūrėjo mane, jis toliau vaikščiojo aplink mane ir žiūrėjo tyrinėdamas. Atidžiai pasižiūrėjęs į visiškai sugriautą skeletą to, kuris turėtų būti žmogumi, jis tyliai išsikeikė ir piktai burbėjo sau po nosimi, kol nepastebėjo, kad gąsdina mane.
Staigiai, bet su gerumu balse jis pasakė: „Aš tučtuojau turiu jus pristatyti į ligoninę“. Aš vos išgalėdama, bet vis tiek protestavau prieš tai, nes nenorėjau važiuoti į ligoninę. Aš buvau įsitikinus, kad mano priešai būtinai mane ten ras ir grąžins į vienuolyną. Aš maldavau jį neversti manęs važiuoti į ligoninę. Bet jis atsakė, kad nesiruošia manęs skaudinti, bet jis turi būtinai mane nuvežti ten, kur galėtų suteikti pilna medicininę pagalba.

Ligoninėje

Kada mane atvežė į ligoninę, aš svėriau 40 kg. (36 kg mažiau negu 1968 m., tada, kai sesuo Šarlotė nusprendė paskelbti šitą liudijimą) . Pradžioje mane paguldė į chirurginį skyrių ir pabandė sumažinti patinimą ir pašalinti baisią infekciją rankoje ir petyje. Praėjo daugiau kaip dvi savaitės, kol patinimas atslūgo ir kaulai pradėjo suaugti. Dėl to, kad jie buvo kreivai suaugę, reikėjo juos vėl laužyti ir sudėti teisingai ir sugipsuoti - tai labai skausminga procedūra.
Tiek daktaras, tiek visas ligoninės personalas suteikė neeilinį rūpestį ir priežiūrą iš pačios geriausios pusės. Po daugelio metų badavimo, kankinimų, pastovių apkaltinimų, pažeminimų ir elgesio kaip su gyvuliu, tai buvo per daug gerai, kad būtų tiesa. Ligoninėje aš prabuvau apie metus laiko, sveikdama kūniškai ir dvasiškai. Praėjus šešiems mėnesiams mano gerasis daktaras prisislinko kėde prie manęs ir paėmė už rankos. „Na, panele, – pasakė jis, - mes padarėme viską, kas nuo mūsų priklauso, kad jūs išgytumėte ir atsistotumėte ant kojų. Dabar jūs turite mums pasakyti, kas jūs ir iš kur ir mes pasistengsime rasti jūsų artimuosius“.
Jis žinojo, kad aš užsienietė ir norėjo surasti mano tėvus. Šio žmogaus atsidavęs darbas mane labai palietė ir aš apsipyliau ašaromis ir patikėjau jam visą informacija. Praėjus dešimčiai savaičių jis pagaliau rado mano tėvus. Abu buvo gyvi, bet motina buvo septyni metai kaip paralyžiuota. Aišku, aš nieko apie tai nežinojau, kaip aš išsiaiškinau, jie negavo nė vieno laiško iš manęs, kuriuos rašiau vienuolyne. Mano įkalintojai neleido bendrauti su pašaliniais.

Išrašyta iš ligoninės

Aš išgyvenau kaulų tuberkuliozės operaciją, dėl to negalėjau vaikščioti. Kada aš pasveikau tiek, kad galėjau sėdėti invalido vežimėlyje, daktaras nusprendė, kad laikas man apsilankyti jo namuose. Jis atvežė mane į savo priemiesčio namą, kur jo geraširdė žmona man nupirko pirmuosius drabužius ir batus, kurie nebebuvo vienuolės apdaras.
Tuo tarpu tie pagyvenę žmonės, kurie mane priglaudė tą tamsią niūrią naktį, jie beveik kiekvieną dieną lankė mane ir visada atnešdavo lauko gėlių papuošti ligoninės palatą. Aš kiekvieną kartą su nekantrumu laukdavau jų ir godžiai žiūrėdavau per langą, kada prie ligoninės slenksčio pasirodys mažas arkliukas, įkinkytas į vežimaitį. Kai tapo šalta ir gėlės neaugo, jie darydavo man gėles iš spalvoto popieriaus, kad pakeltų mano nuotaiką. Aš taip juos mylėjau, net atrodė, kad jie yra mano kūnas ir kraujas.
Tą dieną, kai mane išleido iš ligoninės, jie buvo kartu su manimi ir paklausė manęs, ar aš noriu važiuoti pas juos į namus. Aš apsiverkiau iš džiaugsmo, bet pasakiau, kad važiuoju su daktaru į jo namus. Kada daktaras pamatė, kad aš verkiu, jis mane užtikrino, kad viskas bus gerai, jeigu aš ten važiuosiu. Jis mane nuvežė pas šiuos žmones savo automobiliu ir kiekvieną dieną lankydavo mane ir pastoviai atveždavo šviežių daržovių ir vaisių.
Aš išbuvau ten šešias savaites, o po to grįžau atgal į daktaro namus. Visus metus po pabėgimo iš vienuolyno aš gyvenau tai daktaro šeimoje, tai tų geraširdžių pagyvenusių žmonių namuose. Dėl to, kad mano plaukai vis dar nenorėjo augti, aš nešiojau nuo dulkių apsaugantį gaubtuvą.
(Vertė A.R.)

12 komentarų:

Anonimiškas rašė...

"Santos Barbaros" istorijos tesiasi...:)

Anonimiškas rašė...

Aha, tikrai. Neblogas romanas čia parašytas su šita istorija. Ypač patiko "senas džentelmenas daktaras" ir tas riksmas "ne ne ne, neturiu pinigu". Nu cirkai :D

00000 rašė...

Gal sakau jau baik ta atvira purvo ant kataliku baznycios pylima.

Linas rašė...

Ne vienas toks liudijimas yra, deja, kad "Dekamerioną" prisiminkite, o kad vienuolynuose yra visokiausių dalykų, čia irgi ne paslaptis, kai kurie vienuolynai net turi savo alaus daryklas, kitur per velykas žmonės patys nusikryžiuoja... Gal reiktų nustoti taip elgtis, tai niekas ir neaprašinėtų?

Kęstutis rašė...

Katalikybė tiek purvina,jog daugiau jos jokiam žmogui nebeįmanoma išpurvinti. Čia ne purvo pylimas,čia rodymas į purvą kuris yra.

00000 rašė...

Tokie straipsniai yra paprasciausias zmeiztas, nes nera jokiu tikru duomenu apie liudytoja ir tose istorijose dalyvaujancius asmenis....kazkokia sartoloteX, kurios nei apklausi, nei ka ir kaip patogu - liudtoju dingsta kaip i vandeni...idomu kaip pats jeustumeisi jei apie tave pati imtu piltis panasaus pobudzio smeiztas, kurio autoris butu kokia nors missX mergina, pvz.: Linas is formalu naujienu prievartaudavo mane kiekviena vakara ir taip gal kokius 10 metu...o po to iras - missX dingo po metu ir niekas nezino kur ji ra .....

Linas rašė...

Nu ar galima apžmeižt tą, kur įrodymų, kad tokie dalykai - pradedant seksualiniu išnaudojimu, masinėm žmogžudystėm, kankinimais - tiek ir tiek prirašyta?

Kęstutis rašė...

Šiais laikais atsiradę daug tų,kurie neigia holokaustą,dujų kameras,nužudytų žydų tautybės žmonių skaičių ir vadina tai žydų pasakomis. Ir problema ne ta,jog šiems dalykams trūksta įrodymų,visiškai ne. Problema tame,KAS YRA šie žmonės. Tas pat su katalikybės nusikaltimais. Neigia juos ne todėl,jog trūksta įrodymų,o dėl to,KAS YRA tie,kurie ATSISAKO matyti akivaizdžius dalykus. Visa katalikybės istorija yra jos nužudytų žmonių krauju rašyta. Ir didelė dalis šių katalikų bažnyčios nužudytų žmonių buvo KRIKŠČIONYS.
Linai,nepyk už nuorodą,bet šiame kontekste nuoširdžiai siūlau paskaityti istoriko D.Karvelio straipsnius čia:
http://www.spauda.lt/bible/history/mediev.htm

edas12 rašė...

Siais laikais ne tik daug tu,kurie kazka tai neigia,bet dar daugiau tu,kurie patape etatiniais "sijonu kilnotojais","senu zaizdu badytojais","blogybiu tyrinetojais"...ir jie taip uoliai uzsiima sia veikla,kad susidaro ispudis,jog jie pasaukti tai daryti is aukstybiu,lyg jie butu girdeje balsa is dangaus:eikite,visas blogybes atskleiskite,ir skleiskite jas iki pat zemes pakrasciu:).

Mums reikia zinoti tuos visus blogio faktus,reikia apsisviesti,reikia ir kitiems tai sakyti,bet,yra didelis bet...Kas jus per zmogus?Veikiantis savarankiskai,ar priklausomai nuo Dievo?Va,cia ir yra esminis dalykas,nuo kurio priklauso koks bus jusu tarnavimas,-ar griaunantis,ar atveriantis kitiems akis...

00000 rašė...

neturi reiksmes, ka romos katalikai yra padare ar nepadare, jei pridedi nors viena netikra dalyka viskas tampa smeiztu, nes tiesa yra tik visa 100% tiesa, o kas daugiau tas is velnio.
O. mes zinome jog Dievas nera saliskas...

Linas rašė...

tai labai gerai, tada ko bijoti - melas neprilips, o kas tiesa pykdyti neturėtų.

Kęstutis rašė...

.. "nesvarbu ką yra padarę ar nepadarę". Deja,deja. Svarbu. Visa istorija,tame tarpe viskas ,kas aprašyta D.Karvelio straipsnyje - svarbu. Ir tai,ks daroma dabar. Kiekvienas išniekintas vaikas,kiekvieną nauja žmogžudystė,paleistuvystė su žmonėmis ir stabais - tai,kas vyksta šiuo metu Babelėje - svarbu.
(Apr 17,4-7) "Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir škarlatu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną savo ištvirkavimo šlykštybių ir nešvarumų. Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: 'Paslaptis, didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina'. Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų kraujo ir nuo Jėzaus liudytojų kraujo. Ją matydamas, aš stebėte stebėjausi. "
Taigi - niekas nepamiršta. Šita Babelė - (Apr 17,18)" Ta moteris, kurią regėjai, yra didysis miestas, valdantis žemės karalius'." - gaus savo užmokęstį.
("Apr 18,21-24) Tuomet vienas galingas angelas iškėlė akmenį, tarsi didelį girnakmenį, ir sviedė jį į jūrą, sakydamas: 'Tokiu smarkumu bus nublokštas didysis Babelės miestas, ir jo nebebus galima rasti. Nebesigirdės daugiau tavyje arfininkų, giesmininkų, vamzdininkų, trimitininkų balsų. Niekas neberas tavyje nė vieno jokio meno kūrėjo, ir nebesigirdės tavyje malūno dūzgimo. Tavyje nebešvies žiburio spindulys, niekas nebegirdės jaunikio ir nuotakos balso. Nes tavo pirkliai buvo tapę žemės didžiūnais, nes tavo burtais buvo suvedžiotos visos tautos ir tavyje buvo rastas pranašų ir šventųjų ir visų žemėje nužudytųjų kraujas'."
Šios paleistuvės teismas ne žmogaus bus vykdomas,o Dievo:
(Apr 19,1-3)" Paskui aš girdėjau danguje galingą didžiulės minios balsą, skelbiantį: 'Aleliuja! Išgelbėjimas, galybė, šlovė ir garbė priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, nes tikri ir teisingi Jo teismai! Jis nuteisė didžiąją paleistuvę, kuri suteršė žemę savo ištvirkavimu; Jis atkeršijo už savo tarnų kraują, pralietą jos rankomis'. Ir dar kartą jie skelbė: 'Aleliuja! Jos dūmai rūks per amžių amžius!"