sekmadienis, sausio 22, 2012

Dvidešimt metų pragare (prakeiksmas)

Susitikimas su katalikų kunigais

Mano draugė palydėjo mane į telegrafo stotį ir išsiunčiau savo tėvui telegramą, kurioje pranešiau jam, kad aš jau nebe katalikė, kadangi šlovingai buvau išgelbėta, kai išpažinau visas savo nuodėmes ir priėmiau Jėzų Kristų į savo širdį kaip asmeninį savo išgelbėtoją. 
Trims dienoms praėjus pasižiūrėjau pro langą, nes prie namo įėjimo sucypė ir sustojo automobilis. Iš mašinos išlipo ir pradėjo judėti link namo mano tėvas ir du katalikų kunigai. Išsigandusi nubėgau į virtuvę pas savo draugę ir pasakiau jai, kad jie atvažiavo paimti manęs. O ji ramiai man pasakė, kad eičiau atidaryčiau duris ir pakviesčiau juos čionai. Ji man pasakė, jog kadangi aš dabar išgelbėta, man nėra ko bijoti.
Aš padariau taip, kaip ji sakė ir palydėjau juos į svetainę. Tėtis iš karto išpyškino: "Šarlote, mes atvažiavome, kad tavę parvežti į namus. Aš skeptiškai jam atsakiau, kad nesiruošiu su juo važiuoti namo. Aš lieku čia ir toliau lankysiu bažnyčią kur aš gavau išgelbėjimą. Aš noriu sužinoti daugiau apie Dievą ir Jėzaus Kristaus evangeliją. Jie faktiškai galvojo, kad aš dar tas pats mechaninis robotas, kuriam praplovė smegenis ir kad jie gali mane vėl grąžinti į moterų vienuolyną. 
Mano tėvas atrodė kaip pamišęs ir pasakė: "Šarlote, tu iš proto išėjai mes važiavome 1050 km, kad tavę parvežtume namo". Po to, kai aš vėl labai griežtai ir tvirtai pasakiau tėvui, kad nežiūrint į jokias sąlygas aš nesiruošiu grįžti su jais namo, tada vyresnis iš kunigų pašoko ant kojų. Jis pradėjo piktai šauti ant manęs : "Tu be abejo žinai ir supranti, ką tu padarei! Tu prakeikei savo sielą ir visą savo gyvenimą praleisi pragare! Vieną gražią dieną tu atšliauši atgal į šventą Romos katalikų bažnyčią ant rankų ir kelių ir maldausi, kad tau skaitytų novenas (novena – tradicinė katalikų maldos praktika skaityti maldas devynias dienas iš eilės – vertėjo pastaba). Vieną gražią dieną tu užsinorėsi ateiti pas kunigą išpažinties ir gauti nuodėmių atleidimą, dėl tavo baisių nuodėmių. 
Aš nusprendžiau, kad man užteks jo nesąmonių ir grąsinimų. Aš ištiesiau jam savo Bibliją ir mečiau iššūkį: "Jeigu jūs sugebėsite Biblijoje rasti nors vieną eilutę, kur aš privalau išpažinti savo nuodėmes žmogui, aš čia pat iš karto klaupiuosi prieš jus ant kelių ir šliaužiu atgal į Romos katalikų bažnyčią". 
Jo veidas paraudonavo iš pykčio ir jis griebė mano Bibliją man iš rankų ir sviedė ant žemės. Jis atsistojo koja ant mano Biblijos ir pradėjo suktis ant jos plėšydamas ją. Jeigu jis būtų atsistojęs ant mano veido, jis man būtų padaręs žymiai mažiau skausmo, negu dabari. Šios Biblijos dėka aš radau tiesą ir užtikrintumą išgelbėjime. 
Jeigu katalikų kunigai turėtų valdžia savo rankose, tai jie pereitų visus iki vieno namus, atimtų visas biblijas, apipiltų jas benzinu ir jas sudegintų. Kada jie ateina į valdžią, Biblija tampa uždrausta. 
Šventikas pradėjo kalbėti mano adresu Romos katalikų prakeikimus, atskyrimui manęs nuo Katalikų bažnyčios todėl, kad aš nešiojau šventą drabužį ir išdrįsau jį nusiimti. Pradžioje jis prakeikė mano akis, kad jos išpus ir iškris iš mano galvos. Aš puoliau baisiai isteriškai verti, todėl kad aš dar blogai žinojau ko moko biblija. Kai aš bėgau iš vienuolyno mano kairės akies regėjimas buvo tik 4 procentai o kitos - 8 procentai. Praktiškai aš buvau akla dėl demonų vedamos Motinėlės nuodėmingo ir paleistuvingu elgesio su manimi, todėl manę šitas prakeikimas mane labai išgąsdino. 
O to šventikas prakeikė kiekvieną mano gyvybiškai svarbų organą, kad lervos suėstų šiuos organus. Jis garsiai burbėjo: 
"Visagalio Dievo valdžia, Tėvo, sūnaus ir Šv. Dvasios ir šventų kanonų ir viso, kas nesuteršta. Mergelės Marijos ir Dievo motinos ir visų apaštalų, evangelistų ir nekaltų šventųjų, kurie kaip ėriukai verti giedoti naujas giesmes ir visų šventų kankinių ir šventų nuodėmklausių ir visų šventų tarnaičių (t. y. vienuolių ir seserų) Dievo ir visų šventųjų išrinktų Viešpaties, mes atskiriame Šarlotę nuo Romos katalikų bažnyčios slenksčio, taip kad ji kankinsis amžinuose varguose per amžius ir ugnis, kuri dega, niekada neužges. 
Tegul Dievas tėvas, kuris sutvėrė žmogų, prakeikia ją : tegul Dievo sūnus, kuris kentėjo už ją, prakeikia ją, tegul Šv. Dvasia, kuri mums duota per krikštą, prakeikia ją, tegul Šv. kryžius ant kurio nužengė Kristus, triumfuodamas prieš savo priešus. prakeikia ją, tegul švenčiausioji Dievo motina, amžinoji mergelė Marija, prakeikia ją, tegul Šv. Mykolas, šventų sielų saugotojas, prakeikia ją, tegul visi angelai ir archangelai, pradžios ir valdžios ir visa kareivija prakeikia ją, tegul visi verti gyriaus patriarchai ir pranašai prakeikia ją, tegul šv. Jonas krikštytojas, Kristaus krikštytojas ir šv. Petras, šv. Paulius , šv. Andrius ir visi Kristaus apaštalai kartu su kitais mokiniais, netgi keturi evangelistai, kurie savo pamokslavimu apvertė pasaulį, prakeikia ją.
Tegul dalyviai ir išpažinties priėmėjai, kurie savo gerais darbais įtiko Dievui, prakeikia ją, tegul chorai šventų Dievo tarnaičių (vienuolių ir seserų ), kurios dėl Kristaus atsižadėjo smerktinos pasaulio tuštybės, prakeikia ją, tegul viso pasaulio šventieji, nuo pasaulio pradžios per amžių amžius mylimi Dievo, prakeikia ją, tegul žemė ir dangus ir kas juose šventa, prakeikia ją. 
Tegul ji būna prakeikta visur, kur tik ji eis, ar ji namuose, ar laukuose, ar kelyje, ar ji miške, ar vandenyje, ar bažnyčioje tegul būna prakeiktas jos gyvenimas, tegul ji būna prakeikta valgydama, gerdama, alkanume ir troškulį, pasninkavimo metu, miegant ar snaudžiant, esant budriai, einant, gulint, sėdint, stovint darbe ir poilsio metu.
Visa tai buvo pasakyta lotynų kalba ir kai kurie prakeikimai buvo tokie šlykštūs, kad net nepadoru kartoti juos. Žinoma, visa tai atėjo iš pragaro bedugnės. O kitos praleistos šio purvino prakeikimo dalys, buvo labai lengvai ir įprastai „šventai“ ištartos Romos katalikų kunigo.
Prakeikimai tęsėsi; "Tegul ji būna prakeikta visuose savo kūno nariuose, tegul ji būna prakeikta iš išorės ir iš vidaus, tegul ji būna prakeikta savo galvos plaukuose, te prakeiktos būna jos smegenys, tebūna prakeiktas galvos viršus, smilkiniai, kakta, ausys, abu antakiai, abu žandai, abu žandikauliai, abi šnervės, dantys – kandantys kramtantys, gerklė, abu riešai, rankos, pirštai, krūtinė, širdis ir visi vidaus organai įkaitant ir skrandį, inkstai klubai, keliai, kirkšnys, pėdos ir tonzilės.
Tegul ji būna prakeikta nuo galvos viršaus iki kojų pėdų apačios, tenebūna nieko sveiko joje, tegul Jėzus Kristus sūnus gyvojo Dievo prakeikia ją visa savo šventa jėga ir galybe (paskutinis prakeikimas man atnešė didžiausią skausmą, negu visi kiti)". 
Per visą šitą prakeiksmų ir kaltinimų tirada, mano vargšas tėvas stovėjo kaip išblyškusi tyli statula. Jis buvo pilnai surištas tradicijų tamsos, prietarais ir Romos katalikybės savivale. Kada kunigas baigė visus savo kaltinimus, aš isteriškai verkiau ir drebėjau iš baimės. Atsiminkite - dar buvau kūdikis Kristuje ir nebuvau išlaisvinta iš siaubingų baimių, kurios buvo patalpintos, per ilgus kankinimų ir spaudimų metus, Romos katalikų bažnyčioje. 

3 komentarai:

Zita rašė...

nu bet ir ilgumėlis tos prakeikimo litanijos...

Linas rašė...

ne veltui žmonės 6 metus mokosi:)

Anonimiškas rašė...

Pamiršo kunigas visgi vieną frazę litanijos: "po šimts pypkių!". Negerai išmoko :D