Dvidešimt metų pragare (pabaiga)

(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas, skaitantys rusiškai jį gali rasti outpouring.ru)

Telegrama apie tėvo mirtį

Likus trims dienoms iki prabudimo tarnavimų pabaigos, man įteikė telegramą, kurioje buvo pranešta, kad mirė tėvas ir buvo parašytas laidotuvių laikas. Už tai, kad atsisakiau važiuoti namo su tėvu ir su tais dviem kunigais, tėvas mane išbraukė iš palikimo sąrašo. Aš bijojau važiuoti į laidotuves ir dar jos vyko už tūkstančio šimto kilometrų.  Vis dėlto aš pasiunčiau ten gėles.
Kai motina sužinojo, kad tėvas mane išbraukė iš savo palikimo, paliepė asmeniniam bankininkui, kad man išrašytų čekį dvylikai tūkstančių iš jos lėšų. Aš net nežinojau, kad turiu pinigų, bet kai jos patikėtinis pasakė man apie tai, apsiverkiau iš džiaugsmo. Iš šitų pinigų aš galėjau nusipirkti nenaują automobilį ir medžiagos naujam paltui pasisiųti, o kitus pasidėti į banką.

Persekiojimas tęsiasi

Iki tos dienos, kol aš dar neišvažiavau iš miesto, sesuo Nila, jauna sekmininkų evangelistė, pakvietė manę atvažiuoti pas ją į svečius, jeigu aš kada nors būsiu Čikagos mieste. Aš pasakiau sesei Nilai, kad ruošiuosi paduoti skelbimą į laikraštį, kad parduodu savo buto baldus ir visą kitą, kas yra bute. Pirmą rytą po skelbimo pasirodymo atėjo du katalikų kunigai, bet ne tam, kad nupirktų, bet kad persekiotų ir įbaugintų. Man prireikė prigrasinti jiems, kad iškviesiu policiją, kad jie išeitų. Kitą rytą pasirodė kitas kunigas, kuris besikeikdamas bandė įbauginti buvusią vienuolę, kuri viešai nuėjo pas sekmininkus.
Aš pasamdžiau moterį, kad ji būtų mano bute iki to laiko, kol viskas nebuvo parduota. Aš surinkau savo daiktus ir išvažiavau į didelį viešbutį netoliese. Asmeniškai pažinojau šio viešbučio savininką ir įpareigojau, kad niekas manęs netrukdytų ir neateitų į mano kambarį. Jeigu norėdavau su kažkuo pasimatyti, nusileisdavau į vestibiulį pati.

Susitikimas su broliu kunigu

Vieną rytą suskambo telefonas ir man pranešė, kad mane pamatyti nori trys žmonės. Kai aš nusileidau į vestibiulį, ten manęs laukė mano brolis katalikų kunigas su savo šventu rūbu ir dvi mano seserys. Moterys pasisuko į mane nugara, o mano brolis priėjo prie manęs per vestibiulį. Mano motina buvo mirusi prieš dvi savaites nuo insulto. Iš įsiūčio jis spjaudėsi ant manęs: „Manau tu supranti, ką tu padarei!“. Jis sakė, kad aš prakeikta per amžius (todėl, kad aš radau priebėgą prie Jėzaus kojų ) ir tikrai degsiu amžinam pragare.
Jis taip pat apkaltino mane, kad aš anksčiau laiko savo motiną nuvariau į kapus. Įsivaizduokite mano motiną, kuri buvo visiška invalidė, prikaustyta prie lovos ilgus septynerius metus, o aš tuo tarpu buvau uždaryta užsienio vienuolyne! Jis riaumojo ir bėrė daug nemalonių kaltinimų ir metė man skausmingus įtarimus. Kada jis ant manęs išpylė visą savo pyktį ir pasisukęs norėjo išeiti.
Aš staiga griebiau jam už rankos ir pasakiau: „Vieną minutėlę Četai, kiek moterų tu suvedžiojai per išpažintį?“. Aš žinau apie kunigus, kurie eina į namus pas moteris, kai nebūdavo jų vyrų namuose. Jis paraudonavo ir pasižiūrėjo į manę su neapykanta akyse. Aš tęsiau: „Četai, tu kada nors buvai moterų vienuolyne? Tu kada nors buvai atėmęs mažos sesers-vienuolės nekaltybę?“.
Jis tiesiog šnypštė prakeikimus mano adresu sau po nosimi, po to neiškentęs šoko prie manęs ir visa jėga kumščiu trenkė man į veidą. Jis buvo aukštesnis, jo ūgis buvo metras aštuoniasdešimt. Jis buvo didelis žmogus, todėl nuo smūgio paakį man atsirado didelė mėlynė ir gumbas pakaušyje, nes aš kritau aukštielninka nuo smūgio. Vyras, sėdėjęs už stalo, buvo liudininkas, ir šoko ginti manęs. Jis pasakė daug baisių žodžių mano broliui ir įsakė išeiti iš viešbučio ir daugiau niekada čia nepasirodyti.
Palikau automobilį ir paltą saugykloje ir pati atsisėdau į traukinį, važiuojantį į Čikagą. Ten aš išsinuomojau viešbučio kambarį netoli tos vietos, kur vykdavo susirinkimai, kur dirbo sesuo Nila. Aš ateidavau kiekvieną vakarą, o po to jos pakviesta sutikau važiuoti su ja, aplankyti jos šeimą. Ten mes nuėjome į tarnavimą, vykusį Viskonsino valstijoje.
Po keleto dienų man paskambino advokatas ir pranešė, kad vienas mano šeimos narys teisme prisiteisė sau man dovanotus motinos pinigus. Po ginčų su teisininkais teismuose jie pasiėmė mano pinigus iš banko, mano automobilį ir paltą. Verkiau dėl tokios neteisybės ir jų godumo, bet tokie jų veiksmai faktiškai dar labiau mane priartino prie Jėzaus. Aš priėmiau sesės Nilos kvietimą, keliauti su ja ir skelbti evangeliją trylikai mėnesių.

Tėvas gyvas

Tai atsitiko po to, kai aš grįžau į tą vietą, kur sesė Nila tarnavo. Netikėtai gavau telegramą. Mano jauniausioji sesuo manęs paprašė grįžti namo, nes taip prašė padaryti mano tėvas. Atsimenat - prieš tai aš nusiunčiau vainiką į namus, nes šeima buvo atsiuntusi telegramą, kad tėvas mirė. Man buvo šokas.

Šeima specialiai norėjo apgaut manę, kad tėvas miręs. Kai atvažiavau, mano sesuo pasakė, kad tėvas dar gyvas. Jis buvo labai savarankiškas ir finansiškai nepriklausomas.
Aš labai bijojau susitikimo su juo, nes nežinojau, kaip jis sureaguos pamatęs manę. Vis dėl to, kai aš jį pamačiau, jis griebė mane, apkabino ir pasakė: „Hiuki, tu nuostabiai atrodai“. Jis ruošėsi išvažiuoti į kelionę pamatyti savo kitus vaikus, bet aš buvau laiminga dėl mūsų susitaikymo.
Po dviejų mėnesių jis grižo ir atsiuntė man telegramą, kurioje prašė atvykti, nes nori pasimatyti su manimi. Kai mes su seserimi Nila aplankėme jį, jis paprašė manęs atleidimo už visą šeimą, dėl to, ką jie padarė man. Jo širdis aiškiai buvo suminkštėjusi mano atžvilgiu, bet jis vis dar nenorėjo mano Dievo.

Brolio kunigo išgelbėjimas

Po to, kai mes atvykome, aš meldžiausi Viešpačiui iki tol, kol negavau malonės ir leidimo iš jo paskambinti savo broliui kunigui. Kai jam paskambinau, jis paprašė manęs atleidimo už tą dieną, kai viešbutyje man trenkė į veidą. Tą pačią dieną sėdome į mašiną ir nuvažiavome pas jį už dvidešimties kilometrų ir jis mūsų laukė sėdėdamas ant namo slenksčio. Pamatęs mane jis pakilo ir pribėgęs apkabino visas drebėdamas ir su nerimu klausdamas: „Ach, Šarlote, ar tu tikrai atleidai man?“ Aš jį užtikrinau, kad atleidau.
Sužinojau, kad daugiau kaip septynerius metus jis gyveno nuodėmėje su savo šeimininke. Kada jis klausydavo savo parapijiečių išpažinčių, jis vis labiau jautėsi kaltas ir veidmainis. Pagaliau jis pranešė savo tėvui, kad palieka katalikybę ir kunigystės tarnavimą. Atvažiavo vyskupas, kad įkalbėtų jį važiuoti į Pietų Amerikos vienuolyną, apmąstyti ir pergalvoti sprendimą, bet jis atsisakė.
Po šešių mėnesių, kai jis metė kunigystę, vedė savo ekonomę - meilužę. Vieną kartą, kai jis buvo naudotų prekių parduotuvėje ir žiūrinėjo knygas, staiga pamatė karaliaus Jokūbo Biblija ir ją įsigijo. Po to, tai brolis su žmona perskaitė šią Bibliją, jie įtikėjo į Viešpatį Jėzų Kristų.

Atmesta mlonė

Brolis mane pasiėmė kartu ir mes nuvažiavome pas seserį Koni, kuri mus pamačiusi iš karto pasakė: „Aš nieko iš jūsų nenoriu. Aš - katalikė ir mirsiu katalikų bažnyčioje“. Ji mane atstūmė. Po aštuoniolikos mėnesių ji buvo pristatyta į ligoninę gerklės operacijai. Jos balso stygos buvo sutraukytos, gerklos pažeistos ir ji apako abiem akim. Po šešių savaičių jos kojas ir rankas persuko artritas. Medikai sugebėjo ištiesinti jos kojas, bet ji vis dar negalėjo vaikščioti ir kalbėti. Terapeutas visus metus dirbo su ja, kad ji iš naujo vėl išmoktų kalbėti. Aš daviau jai Bibliją, bet ji ją labai greitai sunaikino.
Ji išgirdo apie daktarą - okulistą Meksikoje ir skubiai išvyko pas jį. Po keleto operacijų jos regėjimas buvo atstatytas, bet ji ir toliau griežtai atsisakinėjo atgailauti ir priimti Dievą į savo širdį. 1964 m. vieną rytą ji pabudo su didelių skausmu pilvo srityje ir jai išpjovė naviką iš storosios žarnos. Po dešimties dienų ji grįžo namo, bet vis dar neatsigręžė į gyvąjį Dievą. Po dvejų metų ji vėl pradėjo kankintis nuo nepakeliamų skausmų. Šį kartą apžiūra parodė, kad vėžio metastazės išplitusios po visą kūną.
Nusivylusi ir labai išsigandusi ji pakvietė mane ir paprašė pasimelsti už jos išgydymą. Aš atėjau pas ją ir patariau jai prašyti Dievo atleidimo ir ruoštis susitikimui su Viešpačiu, nes ji buvo netoli mirties. Jos verkianti šeima susirinko prie jos, o ji iš siaubo pradėjo rėkti: „O ne, aš taip bijau, taip bijau, kas nors padėkite man, maldauju, aš labai bijau!“.  Ji žinojo, kad miršta, ir išėjo į amžinybę rėkdama iš nevilties ir siaubo...

Kaip tragiška, atsisakyti Dievo malonės tiek daug kartų. Praėjus šešioms savaitėms po mirties, jos vyras atėjo į nedidelę bažnytėlę ir atgailaudamas priėmė Dievą į savo širdį ir buvo pripildytas Šventosios Dvasios.

Jaunesnioji sesuo

Per šituos metus gaudavau labai daug neapykantos laiškų iš savo šeimos ir kiekvieną kartą, kai aš gaudavau ir skaitydavau juos, labai nusivildavau. Galų gale nustojau juos skaityti, ir neatplėštus dėjau juos į seifą. Praėjo ketveri metai ir aš vėl gavau eilinį laišką iš savo jaunesniosios sesers. Pajaučiau, kad šį kartą turiu atplėšti laišką ir perskaityti. Ji buvo kritiškoje padėtyje ir rašė, kad tiki, jog, jeigu aš atvažiuosiu, ji pasveiks. Ji paprašė manęs atleidimo dėl to, kad rašė man tuos žeminančiai baisius laiškus.
Kai nuvykau, iš jų namų išėjo sesės vyras ir dukterėčia, kad pasitiktų mane ir matėsi, kad vyro širdis buvo sudužusi ir minkšta. Jis apkabino mane, pakeldamas nuo žemės, ir mes abu verkėme iš džiaugsmo. Jis man pasakė, kad sesės ligos diagnozė - neoperuojamas skrandžio vėžys.
Mano sesuo buvo metro penkiasdešimties ūgio moteris, kuri šiuo metu negalėjo nieko valgyti ir atrodė sulysusi ir išsekusi. Aš užtikrinau ją, kad Dievas nori ją išgelbėti ir išgydyti, ir ji nemirs. Mes pasiėmėm ją į brolio Viljamo Branchamo tarnavimą Vanadalijoje.
Visą vakarą buvau su savo vargše sese. Pagaliau mes ją nuvedėme į maldos eilę, kur buvo įvykę daug išlaisvinimų ir išgydymų Jėzaus Kristaus vardu. Kai už ją pasimeldė, ji nukrito ant žemės garsiai verkdama. Su nerimu aš paklausiau, kas atsitiko ? O ji man išstenėjo: “Oi, Šarlote, Dievas mane gydo, Dievas mane gydo!“. Po tarnavimo ji buvo labai alkana ir mes nuėjome į restoraną. Ji suvalgė tikrai gausią vakarienę ir visą naktį labai gerai miegojo ir atsikėlė be jokių skausmų ir ligos pėdsakų. Kai mes grįžome namo, jos vyras niekaip negalėjo patikėti, kad jo žmona buvo stebuklingai išgydyta. Bet kai daktaras iš naujo atliko tyrimus, jis užtikrino:  “Jūsų žmona sveika nuo galvos viršaus iki kojų padų apačios. Ji išgydyta didesnės jėgos negu aš gydžiau“. Praėjus kelioms savaitėms mano sesuo ir jos vyras buvo išgelbėti ir pradėjo dirbti vietinėje evangelinėje bažnytėlėje.

Tėvas

Aš nuvažiavau pas savo tėvą kai jam jau buvo devyniasdešimt treji metai. Jis pasakė man, kad kai aš susiruošiu eiti į savo bažnyčia, jis nori eiti kartu su manimi. Prieš tris savaites jis prarado visiškai regėjimą jau antrą kartą savo gyvenime. Kai grįžome iš susirinkimo, mes sėdėjome svetainėje ir staiga jis pradėjo drebėti visų kūnu. Aš greitai nukritau ant kelių ir kalbėjau su juo apie tai, kad reikia Jėzų priimti į savo širdį kaip išgelbėtoją. Skaičiau Bibliją ir rodžiau savo tėvui, kad tik vienintelis Jėzus gali atleisti visas nuodėmes, o ne katalikų kunigai ar jų hierarchijos. Jis nukrito ant kelių ir kukčiodamas verkė liedamas ašaras upeliu, po to jis kartojo paskui mane atgailos maldą prašydamas atleisti kaltes ir išgelbėti jį. Jis pravirko iš džiaugsmo sakydamas, kad niekada gyvenime jis nesijautė taip gerai, kaip jaučiasi dabar. Aš ruošiausi pakrikštyti jį vonioje, bet tuo tarpu įėjo du mano broliai ir sustabdė mane.

Broliai ir vyriausioji sesuo

Mano brolis Džonas, gulėdamas mirties patale, mirdamas kančiose nuo leukemijos, man pasakė, kad jis katalikas ir mirs kataliku. Aš buvau su juo, meldžiausi už jį, bet brolis vis dėlto paliko mus išeidamas į amžinybę, nepriėmęs Jėzaus į savo širdį. O kitas mano brolis po Džono mirties paliko katalikų bažnyčią, pradėjo lankyti evangelinę bažnyčią ir priėmė Jėzų į savo širdį. Po kurio laiko jis parašė man, ragindamas ir drąsindamas toliau liudyti ir parašė, kad jis meldžiasi už mane.
Kita mano sesuo guli Holivudo ligoninėje sirgdama Parkinsono liga, mirštanti nuo kraujagyslių užkalkėjimo. Ji taip pat yra visiškai užsidariusi nuo Jėzaus ir visa savo esybę ištikima katalikybei ir jos bažnyčiai.

Regėjimo atstatymas

Tuo metu, kai mes su sese Nila tarnavome katalikams Kvebeko mieste, mano ir taip silpnas regėjimas visai sublogo. Aš jau daugiau negalėjau skaityti Biblijos ir negalėjau įžiūrėti laiko laikrodyje. Nuvykau pas okulistą, pas kurį kažkada mane buvo nuvedęs tėvas, kai man prireikė akinių. Aš pasakiau jam, kad praradau beveik visą savo regėjimą, jis patikrino mano akis ir palingavęs galva pasakė, kad niekuo negali man padėti. Su kiekviena minute vis blogiau mačiau, nors taip troškau skaityti ir studijuoti Dievo žodį.
Mes nuėjome į tarnavimą ir ten kaip tik meldėsi už akių problemas. Tiesiog žinojau, kad Dievas daro stebuklą, kai netikėtai mano regėjimo lauko centre atsirado laikrodis ant galinės sienos. Susijaudinusi griebiau Bibliją, atsiverčiau ją ir, aišku, viską kuo puikiausiai perskaičiau. Jūs net neįsivaizduojat, koks buvo didelis džiaugsmas tą dieną ir kokią padėka ėjo iš mano širdies Viešpačiui Jėzui Kristui !
Grįždama atgal aš dar užėjau pasirodyti okulistui, kuris man niekuo negalėjo padėti, ir paprašiau jį dar kartą apžiūrėti mano akis. Jūs net neįsivaizduojate, koks šokas buvo jo veide, kai aš galėjau perskaityti jo lentelėje pačias smulkiausias raideles, o ne vos įžiūrėti didžiąsias. Po šito jis nuėjo į bažnyčia ir meldėsi atgailos malda ir gavo Šventosios Dvasios krikštą.

Padėka Dievui

Nuo to laiko, kai aš buvau išgelbėta 1946 m., kiekvieną dieną meldžiausi už katalikų vyskupus, popiežių, prelatus, vienuoles ir kitus žmones, kad jie būtų išgelbėti. Visiems jiems verkiant reikia, Dievo prisilietimo jų gyvenimuose ir prisilietimo Kristaus krauju, kad jų visos nuodėmės būtų nuplautos. Jie tarnauja baisios apgaulės jungui, apsigavimo, tamsos ir religijos dvasiai, net nesuvokdami, kur yra išlaisvinimo tiesa, apie kurią mes žinome, jie nieko nežino apie Dievą Jėzų Kristų.
Nors praėjo daug metų, bet aš vis dar sprogstu maldoje iš džiaugsmo šlovindama Viešpatį už tai, kad jis mane išlaisvino iš tos baisios demoniškos religijos vergovės. Ačiū Dievui, kad mano gyvenime daugiau nebėra katalikų kunigų, nėra išpažinties kambarių, nėra Marijos garbinimo ir lankstymosi jai ir kitiems visiems „šventiesiems“ stabams ir nebėra daugiau sulopyto Dievo.
Ačiū Dievui. Nebėra daugiau skaistyklos (vienintelė skaistykla (apvalymo vieta), su kuria susiduria katalikai - yra kunigo kišenė).

JAV lapkričio mėn. yra apsivalymo, skaistėjimo mėnuo ir šiuo periodu šventikai surenka beveik 20 milijonų dolerių, aukodami mišias už mirusius. Dauguma katalikų tiki ir moka pinigus dvidešimt ir daugiau metų už mišias kiekvienais metais, nes jiems vis sakydavo, kad jų artimieji vis dar yra skaistykloje ir dar nepriimti į Dangų. Šitos visos baisios melo doktrinos versdavo tikinčiuosius mokėti, mokėti ir mokėti iki savo viso gyvenimo pabaigos, kad pasiektų savo artimųjų išlaisvinimą. Tai vienas iš žiauriausių religijos melų per visą žmonijos gyvenimą, kada nors sugalvotų demonų ir įpirštų žmonėms. Baisi vergovė ir baimė užvaldo žmones dėl šito baisaus mokymo.
Nėra daugiau škaplierių – petukų, ačiū Dievui! Kiekvienas kunigas, vyskupas, visos vienuolės, atviruose ar uždaruose vienuolynuose ir visi katalikų prelatai nešioja juos. Tai purvinas rudos medžiagos gabalas, kurio viršutinėje dalyje yra skylė. Per tą skylę yra įkišama galva ir petukas krenta ant priekio ir nugaros. Nuo to laiko, kai aš įstojau į vienuolyną, nešiojau jį pastoviai. Netgi tada, kai aš pabėgau iš užsienio vienuolyno, vis dar jį nešiojau.
Tą vakarą kai aš išgirdau evangelija ir nubėgau prie Jėzaus kojų, kad mane išgelbėtų, aš vis dar nešiojau tą purviną medžiagos gabalą. Nubėgau namo ir nusiėmiau nuo savęs tą medžiagos gabalą ir sudeginau. Man daugiau nebuvo reikalingas šios tamsios religijos vergovės reliktas todėl, kad aš jau priklausiau Dievo šeimai ir mano venomis tekėjo Jo karališkas kraujas !
Nėra daugiau šventinto vandens! Jis turėjo baidyti visas piktąsias dvasias ir buvo laikomas vienuolyne bačkose. Po kunigų apsilankymo, motinėlė pasikviesdavo šešias-aštuonias vienuoles, įduodavo joms į rankas buteliukus su šventintu vandeniu ir liepdavo purkšti visur, kur ėjo kunigai, dėl viso pikto, kad nebūtų kunigai atsinešę piktų dvasių.
Nebėra daugiau pakeltų rankų į nebylius stabus, maldoje ir meldime. Dievas žino, kiek litrų ašarų išliejau ant nebylių stabų kojų, kai vaikščiojau tamsoje pagoniškoje religijoje. Bet visa tai baigta ir aš dabar klaupiuosi ant kelių tik prieš mano Dievo sūnų – Jėzų Kristų, mano išgelbėtoją.
Jam visa šlovė, garbė ir gyrius per amžių amžius Amen!

P.S. (Praėjus dvejiems metams po šio Šarlotės liudijimo pasirodymo, sesuo Šarlotė dingo)

 (Nuoširdi padėka A.R. už vertimą)