Dvidešimt metų pragare (antrame rate)

(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas, skaitantys rusiškai jį gali rasti outpouring.ru)

Epitemija už pabėgimą

Tunelio gale buvo dar vienos durys, bet nebuvo įmanoma nežinant jų atidaryti. Bet vienas iš kunigų gerai žinojo, kur yra slaptas mygtukas, ir kai jis paspaudė mygtuką, didelės ir sunkios durys tyliai atsidarė. Už jų stovėjo ir manęs laukė Motinėlė. Jos veidas buvo žiauriai niūrus ir tvirtas, ji pasakė kaip nukirto: „Atveskit ją čionai“. Aš daug kartų mačiau šitą negailestingą žvilgsnį anksčiau. Ir tai buvo kaip nesibaigiantis, pastoviai pasikartojantis tūkstančius kartų siaubingų košmarų ir kančios kadras.
Motinėlė tylėdama mane nuvedė į kitą kambarį ir liepė gultis ant žemės veidu žemyn. Aš neturėjau jokio pasirinkimo kaip tai buvo anksčiau ne vieną šimtą kartų. Motinėlė paskambino varpais ir staigiai atsirado dvi vienuolės ir šalia manęs pastatė labai keistai atrodantį objektą. Ji joms padavė po virvės gabalą ir jos surišo man rankas ir kojas. Jos dirbo tyliai ir labai greitai, matėsi, kad šitame reikale turėjo patirties.
Objektas ant grindų buvo kaitinimo lempa, bet aš niekada anksčiau nebuvau mačiusi ir nežinojau, kas tai yra. Motinėlė gretai įsakė uždegti ir jos įvykdė įsakymą. Viena vienuolė mane paėmė už parankių kita padėjo jai ir jos pakėlė mane. Motinėlė priėjo prie manęs ir reikalavo manęs atsiprašyti už žalą, kurią aš padariau, kad aš atsižadu pabėgimo, kurį įvykdžiau, ir pažadu, jog daugiau niekada gyvenime nebandysiu bėgti.
Aš žinojau, kad niekada neduosiu tokio pažado ir pasitaikius pirmai progai pabėgsiu. Būdama patyrusi aš žinojau, kad aš būsiu kankinama, nesvarbu, ar aš prisipažinsiu ir pažadėsiu, ar nieko nesakysiu. Nebus jokio geraširdiškumo ir atleidimo, nepriklausomai nuo to, ką aš pažadėsiu. Aš buvau išmokusi atpažinti dviveidiškumą, melą, veidmainystę ir išdavystę vienuolyne. Viskas buvo sukurta taip, kad tave nekaltai įvilioti į spąstus. Nebuvo absoliučiai jokių šansų ar galimybių laimėti, kad byla būtų teisingai išklausyta, jos nagrinėjimo metu.
Kada motinėlė miršta į jos vietą jie visada turi tris-keturias vienuoles, kurios gali ją pakeisti. Ir motinėlės būna išrenkamos dėl savo kieto, žiauraus ir negailestingo charakterio, neturi jokių jausmų žmogiškoms kančioms ir nelaimėms, visiškai neturi užuojautos. Turbūt ji pilnai atitiko ir užsirekomendavo prieš sistemą visu savo supuvusiu vidumi, nes jai patiko ir ji net mėgavosi savo grubiais metodais.
Motinėlė savo reikalavimą pakartojo tris kartus, bet aš kiekvieną kartą niūriai tyliau. Ji davė įsakymą mano kūną nuleisti ant degančio degiklio. Žinoma, aš šaukiau ir kovojau, muisčiausi ir rangiausi nuo negailestingos ugnies po mano nugara. Kada mano drabužiai užsidegė ir aš spiegiau agonijoje, kada oda šnypštė ir kilo nuo karščio pūslės, kai tuo tarpu negailestingos ir bejausmės seserys tvirtai laikė mane virš ugnies. Pagaliau Motinėlė nutarė, kad šiai dienai aš degiau pakankamai ir pradėjo mane ridenti po purvinas grindis, kad galėtų užgesinti liepsną. Aš buvau kaip laukinis padaras, pulsuojantis neįtikėtinam skausme ir kančioje. Po to, kai ji tai padarė, vienuolės grubiai mane numetė ant grindų ir aš pradėjau rėkti dar smarkiau, nes mano apdegusi ir pūslėmis nusėta nugaros oda staigiai nusilupo. Po to mane patalpino į ligoninę, kur mane paguldė ant medinės lentos. Mane paguldė ant pilvo, nes nugara buvo žiauriai apdeginta. Skausmas ir kančia nuo nudegimų buvo neapsakomi. Po to motinėlė ir vienuolės išėjo ir uždariusios užrakino duris. Štai aš ir vėl tapau kalinė tų, kurios neturėjo širdies ir sąžinės, ir kurios gyveno suteikdamos skausmus ir kankinimus kiekvienai bejėgei aukai.
Aš maldavau ir verkiau prašydama vandens, kada vienuolės praeidavo šalia palatos, kur aš gulėjau, bet jos buvo užprogramuoti robotai visiškai ignoruoti, bet kokias kančias ir nė viena iš jų nesustodavo. Mano žiaurūs pagrobėjai tikėjosi, kad aš numirsiu ir aš tuo tikėjau. Bet kadangi aš toliau gyvenau motinėlė iškvietė man daktarą. Aš dažnai užsiduodavau sau klausimą, kokį melą ji pasakė daktarui, kad pateisintų didelius ir gilius nudegimus ant mano nugaros. Po kelių savaičių jis dar atėjo mane apžiūrėti ir perrišti. Daug nelaimingų ir skausmingų dienų slinko viena po kitos.
(Vertė A.R.)