Dievo pagalba nevėluoja

Izraelio armijos karys Joni Hebrone auštant buvo sužeistas teroristų snaiperio sargybos poste. Dalinyje visi miegojo, kulka pataikė į Joni, jis prarado sąmonę ir netekdamas kraujo lėtai mirė. Vienintelis, kuris išgirdo šūvį – jefreitorius iš gretimo dalinio, jis nubėgo ir rado Joni dar gyvą – puolė stabdyti kraują ir šaukėsi pagalbos. Tiesiogine prasme jis laikė jaunuolio gyvybę savo rankose. Atskrido sraigtasparnis ir Joni su gelbėtoju, kuris laikė užspaudęs žaizdą, po pusvalandžio jau buvo ligoninėje. Operacija buvo sėkminga. Iš ligoninės paskambino Joni tėvams, jie atvyko, gydytojas paaiškino, kad pavojus praėjo – įvyko tikras stebuklas, jei ne tas kitas kareivis, jų sūnus jau būtų miręs. Joni motina raudojo.

Joni tėvai tuoj pat panorėjo pamatyti tą kareivį, kuris atsidūrė toje vietoje, kad jį apkabintų. Tačiau jefreitorius, kuris buvo kartu atskridęs, sužinojęs, kad pavojus nebegresia, paprašė jį vėl nugabenti į dalinį. Kas ir buvo padaryta, beje, nespėta net jo vardo užrašyti.
Tolimesnės tėvų pastangos surasti gelbėtoją irgi pasirodė bergždžios, jefreitorius neskubėjo pasakoti kitiems to įvykio.
Paskui tėvų paieškos nusikėlė į antrą planą, nes Joni paleido iš ligoninės ir prieš grįžimą į dalinį kurį laiką jis praleido namuose. Jis dėdavo skelbimus į laikraščius, klausinėjo kareivių, bet negalėjo rasti. Galų gale Joni motina pasakė, kad Izraelis nėra didelė šalis ir ji nenusiramins, kol neras gelbėtojo.

Joni tėvai turėjo nedidelę parduotuvę Aštode, taigi ant jos durų jie prikabino skelbimą, kur aprašė istoriją.

Vieną rytą Joni motina pamatė moterį, kuri skaitė lapelį. Moteris buvo aiškiai susijaudinusi. Neseniai jos sūnus Jajiras papasakojo tėvams apie tai, kaip jis išgelbėjo kito dalinio kareivį Hebrone.

Susijaudinusios moterys susiskambino su sūnumis ir pasiūlė jiems paprašyti laisvadienio susitikti su motinomis.

Tėvai buvo laimingi, kai tą pat vakarą visi galėjo susitikti. Joni motina išbučiavo Jajirą ir pavadino jį savo sūnumi.

-Tu išgelbėjai ir mane, - rydama ašaras pasakė ji.

Po kiek laiko Jajiro motina pasišaukė savo naująją giminaitę į šalį. „Pažiūrėk į mane, ar tu pameni?“. „Kažkada prieš 20 metų gyvenau šalia jūsų parduotuvės, kas rytą ateidavau pieno ir duonos, o šį rytą aš buvau netoli ir nusprendžiau užsukti pas tave ir padėkoti tau už tavo gerumą.

Vieną kartą tu pastebėjai, kad aš buvau nusivylusi, tu švelniai paklausei, kas man yra, klausei taip švelniai, kad negalėjau tau atsakyti – girdėjau artimo žmogaus balsą. Man buvo labai sunkūs laikai, be to aš buvau nėščia... ir nemačiau kito sprendimo kaip abortas“.

Joni motinos veidas pasikeitė - ji prisiminė tą susitikimą. „Prisimeni, tu paprašei leisti, kad ir tavo vyras dalyvautų pokalbyje“...

 Dabar ji tikrai prisiminė. „Aš pamenu kiekvieną tavo žodį,- sakė Jajiro motina,- mes sėdėjome trise ir tu sakei, kad labai dažnai būna, kad sėkmė ateina tik per sunkius išbandymus, kalbėjai apie džiaugsmą būti motina, kad tu taip pat nėščia, kad ir tau ne tokie jau lengvi laikai, bet tu su džiaugsmu lauki savo vaiko, kad žydų kalboje moteriai pats svarbiausias žodis „ima“- mama. Tu taip karštai kalbėjai apie mano būsimą kūdikį, kad aš ėmiau matyti, kad jis jau ant mano rankų, o aš glostau ir bučiuoju jį. Tą dieną tu nugalėjai ir aš nusprendžiau susilaukti vaiko, dabar Dievas tau atlygino už tavo gerumą“.

„Ką tu sakai? Nejau Jajiras - tas pats vaikas, kuriam mes abi padovanojom gyvenimą?Tai Visagalis pasiuntė jį į pagalbą Joni tą ankstyvą rytą, kad išgelbėtų. Dabar mes abi turim po du sūnus. Tegu Dievas juos saugo!