Ne visi žmonės niekšai

Neseniai perskaičiau istoriją apie lenkų pedagogą, gydytoją ir rašytoją Janušą Korčaką, kuri negali nejaudinti, mat šis žmogus tris kartus atsisakė gelbėti savo gyvybę – pirmą kartą tada, kai atsisakė emigruoti į Izraelį prieš tai, kai vokiečių kariuomenė okupavo Lenkiją Antrojo pasaulinio karo metais, nes nenorėjo palikti likimo valiai  prieglaudos „Našlaičių namai“ vaikų. Šių namų auklėtiniai buvo likę našlaičiais po žydų pogromų, nusiritusių per Lenkiją, daugelis buvo sužaloti, valkatavę, vogę, žodžiu, visuomenės atmatos, ir dar žydai.. 

Antrą kartą  Janušas Korčakas atsisakė bėgti iš Varšuvos geto, ir trečią kartą, kai vaikus iš „Našlaičių namų“ vagonuose vežė į Treblinkos koncentracijos stovyklą.

 Perone prie jo priėjo SS karininkas ir paklausė, ar tai jis parašė „Karalių Motiejuką“. „Gera knyga, skaičiau ją vaikystėje. Jūs galite eiti“,- pasakė esesininkas. Kai J.Korčakas paklausė, ar ir vaikai bus paleisti, SS karininkas atsakė: „Vaikai važiuos, bet jūs galite palikti vagoną“. „Klystate. Negaliu, nes ne visi žmonės yra niekšai“,- atsakęs rašytojas. Jis žuvo Treblinkos dujų kameroje kartu su našlaičiais, kuriuos globojo ir mokė. 
Gerokai anksčiau, negu Europoje buvo ratifikuota Vaiko teisių konvencija, jis užrašė „vaikas turi teisę būti gerbiamas“. Bet dar svarbiau, kad jis ne tik rašė, bet ir darė, kad ten, kur jis yra kiekvienas vaikas gautų savo teisė į gyvenimo erdvę, rūpestį, mokslą. Iki pat kelionės į Treblinkos dujų kameras vaikai buvo mokomi.Ar ne beprasmiška tai buvo daryti, žinant, kad visi žydai gyventojai buvo pasmerkti mirčiai? Bet vaiko gyvenimas J.Korčakui turėjo amžiną vertę – kiekviena diena, kiekviena minutė, kaip dabar sakoma -  čia ir dabar.
Štai J.Korčako kreipimasis į 1919 metų laidos mokinius- našlaičius:
„Mes neduodame jums Dievo todėl, kad jūs turite surasti jį savo sielose vienatvėje ir įdėdami pastangų.
Mes neduodame jums tėvynės, nes turite ją rasti savo širdies ir minčių darbu.
Mes neduodame jums meilės žmonėms, nes nėra meilės be atleidimo, o atleidimas – sunkus darbas, tai našta, kurią kiekvienas turi nešti pats.

Duodame vieną dalyką – geresnio gyvenimo, kurio nėra, bet kuris kada nors ateis, ilgesį. Gyvenimo, teisingo ir sąžiningo, ilgesį. Galbūt tas ilgesys atves jus pas Dievą, į tėvynę ir į meilę“.

 Ir pabaigai
10 Janušo Korčako įsakymų tėvams:
1. Nelauk, kad tavo vaikas bus toks kaip tu arba toks, kaip tu nori. Padėk jam tapti savimi.
2. Nereikalauk iš vaiko atlyginimo už viską ką dėl jo padarei. Tu davei jam gyvenimą, kaip jis gali tau atsidėkoti. Jis duos gyvenimą kitam, tai yra nekintantis dėkingumo įstatymas.
3. Neperkelk ant vaiko savo nuoskaudų, kad senatvėje nevalgytum karčios duonos. Ką pasėsi, tas ir išaugs.
4. Nevertink jo problemų iš aukšto. Kiekvienam gyvenimas duotas pagal Jėgas ir būk tikras – jam jis sunkus ne mažiau negu tau, o galbūt net ir sunkesnis, nes vaikas neturi patirties.
5. Nežemink.
6. Nepamiršk, kad patys svarbiausi žmogaus susitikimai – susitikimai su vaikais. Daugiau dėmesio kreipk į juos, mes niekada nežinome, ką susitinkame vaike.
7. Nekankink savęs, jei kažko negali padaryti vaikui. Atmink, kad dėl vaiko niekada nepadarysi pakankamai, jeigu nepadarysi visko.
8. Vaikas – ne tironas, kuris užvaldo visą tavo gyvenimą, ne tik kūnas iš kūno ir kraujas iš kraujo.Tai brangi taurė, kurią Gyvenimas davė tau pasaugoti. Tai yra siela, duota tau saugoti.
9. Mokėk mylėti svetimą vaiką.

10. Mylėk savo vaiką bet kokį – netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Bendrauk su juo – džiaukis, nes vaikas yra ŠVENTĖ, kuri kol kas yra su tavim.