Vakare
pūtė gana šaltas vėjas ir aukšti audros debesų bokštai kilo horizonte. Tai buvo
paprasta diena, kai man dar daug reikia padaryti iki vakarienės ir tiek daug –
po jos.
Išėjau į gatvę, kad atlikčiau kasdieninį ritualą pasisveikinimų ir apkabinimų. Kelyje aš išgirdau mūsų mažųjų brangenybių šūksnius. Pasisukau pažiūrėti, kas vyksta, ir pamačiau pūkų kamuoliukus, skrendančius į sieną. Mano vaikučiai puolė link ten visu būriu.
Išėjau į gatvę, kad atlikčiau kasdieninį ritualą pasisveikinimų ir apkabinimų. Kelyje aš išgirdau mūsų mažųjų brangenybių šūksnius. Pasisukau pažiūrėti, kas vyksta, ir pamačiau pūkų kamuoliukus, skrendančius į sieną. Mano vaikučiai puolė link ten visu būriu.
Du
maži paukščiukai – kamikadzės atsitrenkė į sieną. Aš net nežinau, kas yra
blogiau – atsitrenkti į sieną ar būti „išgelbėtam“ mano vaikų, kurie tik mokosi
būti geri gyvūnams. Vyresnės mergaitės suprato mano signalą ir sustabdė
mažuosius. Paukščiukai buvo išgelbėti dukart.
Aš nusiunčiau mano susijaudinusią minią toliau ir išgelbėjau dar vieną paukštuką, švelniai spausdama rankoje.
Aš nusiunčiau mano susijaudinusią minią toliau ir išgelbėjau dar vieną paukštuką, švelniai spausdama rankoje.
Kartais, kai aš atsitrenkiu į sieną, man
reikia tiesiog ramiai pasėdėti, kol aš atsistatysiu
Po 10 minučių ji nurimo mano rankoje, kai aš ją švelniai glosčiau.
Po 10 minučių ji nurimo mano rankoje, kai aš ją švelniai glosčiau.
Kaip daug gali duoti paprastas gerumas, kai
tu nesėkmingai nusileidi po savo geriausio spurto. Dažnai mums reikia ne antgamtinio. Dažnai
mums reikia to, kuris švelniai surinktų mūsų skeveldras ir pasiūlytų puodelį
arbatos ir išklausytų mūsų.
Aš tokia dėkinga visiems draugams mano
gyvenime, kurie palaikė mane mano kritimu dienomis ir rūpinosi... ir mano
nelaimių dienomis, kurie sutvarkydavo mano apipešiotas plunksnas.
Mano
nauja draugė paukštukė tiesiog nusiramino mano rankose, kaip ir aš nusiraminu
Jame, pažindama, kad mano vardas išgraviruotas meile. Staiga ji pašoko, ištiesė
sparnus ir plojosi į kitą sieną nė kiek
neabejodama. Ji vėl buvo ant žemės. Priėjau, vėl ją pakėliau ir po minutės ji
jau dūmė iš šios pavojingos vietos su keistomis sienomis ir smalsiais vaikais.
Aš žinau, koks tai skrydis. Nepastebėti sienos ir atsitrenkti tiesiai į ją. Būti išgelbėta. Gauti pastiprinimą, vėl skristi, kad atsitrenktum į kitą..
Bet yra gera naujiena, kad kai mes nepastebime akivaizdaus ir atsitrenkiame į sieną, tomis dienomis mums reikia išgelbėjimo net nuo pačių savęs, tai laikas, kai mes sudaužyti ir sužeisti ir mums reikia būti pridengtiems. Jis greta, Jis greta su gerumu ir švelnumu.
Aš žinau, koks tai skrydis. Nepastebėti sienos ir atsitrenkti tiesiai į ją. Būti išgelbėta. Gauti pastiprinimą, vėl skristi, kad atsitrenktum į kitą..
Bet yra gera naujiena, kad kai mes nepastebime akivaizdaus ir atsitrenkiame į sieną, tomis dienomis mums reikia išgelbėjimo net nuo pačių savęs, tai laikas, kai mes sudaužyti ir sužeisti ir mums reikia būti pridengtiems. Jis greta, Jis greta su gerumu ir švelnumu.
Tai ir yra meilė, tai ir yra malonė, kuri
moko mus, kaip iš tikro skraidyti laisvai.
Mišelė
Perry
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą