Terezija paliko
Uguru parką tą dieną be vienintelio šanso maldai. Žmonės būriavosi aplink sceną
su daugybe poreikių, ir Dievas man siuntė tuos, kuriuos Jis gydė. Aš netgi
nežinojau, kad ji buvo ten.
Praėjo aštuoneri
metai, kad vėl mūsų keliai susikirstų. Terezija praleido tuos metus, pradėjus
naują gyvenimą Nairobyje. Ji išaugino dukrą, iš mažos mergaitės ji pavirto
jauna moterimi. Ji pakilo iš pelenų ir savo
sugriautų vilčių, kad sukurtų naujus
santykius su maža moterų – krikščionių grupe. Jos ieškojo dvasinio
vedimo.Laikas nuo laiko ji tarnavo tarp savo draugų. Bet jos tarnavimui trūko
jėgos, kurią ji matė tą dieną Uguru parke. Jos dvasia dar buvo sudaužyta
nenusisekusių vedybų, ir ji žinojo, kad ji dar neatėjo į patį aukščiausią Dievo
pašaukimą.
Per tuos aštuonerius
metus Terezija sekė mano pamokslų tvarkaraštį per mūsų tarnavimų žurnalą. Ji
visada ieškojo miesto, kuriame aš pamokslaudavau mažesniam žmonių susirinkimui.
Tai sudarė didesnes galimybes tam, kad galėčiau pasimelsti už ją asmeniškai.
Tai įvyko Osle,
Norvegijoje, 1996 metų pavasarį. Ji buvo susijaudinusi, kai sužinojo, kad aš
turėsiu pamokslauti vietinėje bažnyčioje, nes ji turėjo draugų Osle. Ji
netrukus paskambino jiems ir susitarė, kad apsistos pas juos. Jie sutiko ją
atsivežti į tarnavimą.
Ji surinko pinigų
ir nusipirko bilietą. Visi jos draugai Nairobyje meldėsi už ją, kai ji
išvažiavo, tikėdami, kad grįš su Dievo Dvasios ugnimi, kurią ji taip troško
įgyti.
Terezija buvo
pirmoji, kuri įžengė į bažnyčią Osle, kai ji atsidarė. Jos draugai palydėjo ją
į pirmą eilę. Ji laukė ten, kol patalpa vis pildėsi. Prie jos priėjo viena
vietinė moteris.
„Yra tai, ką jums reikia gauti iš Dievo, - pasakė moteris,-
ir Dievas pasakė, kad Jis duos jums tai“.
Tai buvo nuostabus
patvirtinimas. Terezija padėkojo ir pasakė:
„Tai gerai, bet aš vis dar laukiu“.
Kada aš išėjau į
sceną ir prasidėjo tarnavimas, aš pamačiau, kad Terezija buvo ten.Sunku
nepastebėti moters afrikietės norvegų bažnyčioje. Ji išsiskyrė kaip salelė
šviesos pilkoje jūroje, apsirengusi nacionaliniu afrikiečiu rūbu. Aš mačiau,
kaip drebėjo jos kūnas nuo tarnavimo pradžios.
Terezija atvažiavo
su viena mintimi. Kada aš pakviečiau ligonius išeiti į priekį, ji išbėgo į priekį
maldai. Jos nuomone, ji buvo ligota. Ji jautėsi serganti nuo nepasitenkinimo ir
neefektyvumo savo tarnavime. Štai kaip ji teisino pati save, kodėl ji išėjo
maldai, kai buvo laikas, skirtas ligoniams.
Jos susitelkimas
šiose mintyse neleido jai susikoncentruoti mano pamokslui. Tuo tarpu aš
pamokslavau išgelbėjimo žinią. Bet tai jos nelietė. Aš pakviečiau atsistoti tuos, kurie norėjo priimti Jėzų kaip Gelbėtoją. Ji atsistojo kaip žaibas.
Po to staiga ji suprato, kad tai buvo kvietimas ne ligoniams ir nuolankiai
atsisėdo atgal. Ji laukė ilgus aštuonerius metus ir galėjo palaukti dar
dvidešimt minučių iki kito mano kvietimo.
Aš pagaliau
paskelbiau, kad pasimelsiu už ligonius. Ji išbėgo į priekį ir atsistojo prieš
mane, drebėdama iš nekantrumo. Ji žinojo, jog suskaičiuotos akimirkos skyrė ją
nuo atsakymo į maldą, kuria ji meldėsi prieš aštuonerius metus Uguru parke. Ji
turėjo priimti patepimą tarnauti su jėga kaip Reichardas Bonkė.
Aš niekada
neužmiršiu to, kas įvyko. Terezė
nepamena įvykusio. Iki šios dienos ji dar nežino, kad aš iš tiesų dėjau ant jos
rankas. Bent ji neprisimena. Dievo ugnis neturi nieko bendro su mano rankų
prisilietimu, bet aš jas uždėjau ant jos galvos. Tik akimirkai, nes ji buvo išrauta iš mano rankų galinga jėga, kuri nusviedė ją
beveik 20 metrų. Šio veikimo jėga buvo tokia galinga, kad jos apavas nulėkė nuo
kojų. Vienas batelis, aš tai iki dabar prisimenu, nuplaukė į kitą pilkos
norvegų auditorijos galą. Nuo to laiko jo nematė. Galbūt kažkas galėjo jį pasiimti
kaip suvenyrą.
Aš tęsiau maldą už
likusius. Kiek vėliau, kaip kalbėjo Terezija, ji išėjo iš nesąmoningos būklės
ir išgirdo balsą, kuris kalbėjo: „Stebuklai vyksta, stebuklai vyksta“. Tai
viskas, ką ji prisimena.
Dievo stebuklai
visada apstulbina. Viskas, kas mums lieka, tai linksėti galvomis ir sakyti: „Šlovė
Dievui, šlovė Dievui, šlovė Dievui.“ Didžiulis stebuklas, kuris įvyko tą naktį
Osle, dar iki dabar vyksta Nairobyje, Kenijoje. Terezija Uairimu – ugnyje.
Susirinkimas Osle
baigėsi. Aš grįžau į Vokietiją. Terezija negalėjo pasikelti nuo tos bažnyčios
grindų. Kai ji atgavo sąmonę, jos kūno būsena negalėjo tinkamai atsiliepti į
jos smegenų įsakymus. Jos kojos buvo tokios silpnos, kad jos draugams prireikė
ją nešti iki mašinos. Jie nuvežė ją į namus, paskui pernešė ją iš mašinos į
namą ir paguldė į miegamojo lovą svečiams. Tada jie sugrąžino jai antrą batelį.
Ji jį pasiliko, kaip prisiminimą apie tai, ką Dievas padarė dėl jos tą vakarą.
Terezija savo širdyje žinojo, kad ji niekada nebus tokia kaip anksčiau.
Ši istorija galėtų
ir baigtis šioje vietoje. Čia ji pasibaigė daugeliui. Jie priima didį
Šventosios Dvasios apsilankymą ir po to nieko nedaro, kad Jis pradėtų veikti jų
gyvenimuose. Bet Dievas Terezijai davė
patepimą ne dėl to. Ji ne dėl to gavo palaiminimą. Ji atėjo gauti jėgą dėl
tarnavimo.
Grįžus į Nairobį,
ji sušaukė savo drauges į penktadieninį maldų susirinkimą savo namuose. Jos
atėjo – septyniolika moterų. Ji pamokslavo su jėga, kurios niekada ankščiau
nežinojo. Kai ji paprašė sergančias išeiti į priekį, ji nepasiūlė įprastos
religinės maldos. Ji neprašė Dievo, kad ką nors išgydytų, jeigu tai buvo Jo
didelė Dieviška valia. Ne, ji įsakinėjo sergančioms išgyti Jėzaus Kristaus vardu - ir išgydymai vyko.
Kitą penktadienį
jos namuose jau susirinko 55 moterys. Po to penktadienio – 105, o po dar
po vieno – 200. Ji ir jos draugės pradėjo ieškoti mokyklos pastato, kur galima
būtų susitikinėti. Tuo metu kai kurie stebinantys ir užregistruoti išgydymai
per jos tarnavimus, buvo aktyviai aptarinėjami mieste. Jos rado mieste
auditoriją, kuri galėjo sutalpinti 2000 žmonių, bet atėjo 4000 moterų. Joms
prireikė atidaryti visas duris ir langus, kad sutalpintų atėjusias. Ji
persikėlė į didelę konferencijų salę „Džomo Kienjata“, kuri galėjo sutalpinti
5000 žmonių. Atvyko 12 000.
Po to kai kurie
pastoriai mieste pradėjo ją smerkti ir kalbėti savo žmonėms nesilankyti jos
susirinkimuose, nes ji buvo išsiskyrusi moteris. Tiesa, žmonės juos ignoravo. Vieni
ėjo iš smalsumo, kiti – dėl poreikių. Bet kai jie ateidavo į Terezijos Uairimu
susirinkimus, jie negirdėjo apie moters skyrybas – jie girdėjo Jėzaus Kristaus
Evangeliją. Jie matė, kaip išgydavo ligoniai, sergantys vėžiu, sergantys Aids,
neregintys atmerkdavo akis ir negirdinčios ausys pradėdavo girdėti.
Pagaliau Terezija
atėjo pas merą ir paprašė, kad jai duotų naudotis Uguru parku, kuriame 1988
metais pamokslavo Bonkė. Jie pasirašė su ja sutartį, leidžiančią jai naudotis
parku kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį. Jos susirinkimai augo ir dabar įsitraukė
kaip moterys, taip ir vyrai. Verkianti moteris1988 metais parke Uguru apimta
nevilties meldėsi: „Dieve, prašau Dieve, jeigu Tu gali duoti 100 000 sielų
Bonkei, tai man duok vieną šimtą, tik vieną šimtą, Viešpatie, ir aš būsiu pati
laimingiausia moteris“. Terezija dabar
labai laiminga moteris. Jos vardas gerai žinomas Afrikoje. Tarnautojai, kurie
anksčiau pamokslavo prieš ją, atsiprašė jos ir paprašė jos atleidimo.
Kai aš sužinojau
apie jos prasiveržimą, kreipiausi malda į Viešpatį. „Kodėl, Viešpatie, - klausiau
aš, - Tu pasirinkai išsiskyrusią moterį tokiam didžiam tarnavimui? Pas mus tiek
daug nuostabių vyrų mūsų Biblijos mokyklose, vyrų, kurie atkakliai visa širdimi
seka paskui Tave. Kodėl Tu pasirinkai Tereziją, o ne vieną iš jų?“.
Jo atsakymas giliai
mane sujaudino. Jis pasakė: „Aš pasirinkau Tereziją todėl, jog norėjau
parodyti pasauliui, kad aš galiu paimti sudaužytą indą ir padaryti jį garbės
indu.“
Kaip tai mane
sutramdė! Mus pasirinko ne dėl mūsų
ypatingų savybių. Mes - įsiskaudinę tarnai, kurie turime būti visiškai priklausomi nuo Jo. Visus tuos metus
aš gėriuosi stiprios mūsų santuokos su
Ani rezultatais. Bet šis didelis džiaugsmas nėra mano sėkmės paslaptis. Terezija
perėjo per didžiulį skyrybų pažeminimą, bet Dievas užkėlė ją ant didelės tarnavimo
platformos. Viskas - Dievo Šlovei.
Po dvejų metų po įvykių Osle, 1988 metais, lygiai po dešimties metų
po to, kai aš pirmą kartą pamokslavau Uguru parke, aš aplankiau Nairobį su savo
žmona Ani. Mes apsistojome viešbutyje, kuris ribojasi su parku. Aš viską
padariau, kad ten nuvyktume pirmąjį mėnesio sekmadienį.
Aš stovėjau
tolimame minios pakraštyje, kur ji negalėjo manęs matyti. Du šimtai tūkstančių
susirinko tą dieną į Uguru parką. Terezija pamokslavo su jėga ir autoritetu ir
matė tūkstančius žmonių, ateinančius pas Viešpatį. Vyko išgydymai. Tai buvo
kaip dar vienas puslapis, parašytas
Apaštalų darbuose. Terezija akivaizdžiai buvo stipriai sujaudinta dar viena
nuolankumo diena Viešpačiui ir Jo jėgos veikimu gelbėjant nusidėjėlius. Bet aš
nebuvau nusidėjėlis ir neišėjau į priekį. Ji niekada nesužinos, kad aš ten
buvau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą