"Meilė turi veidą" - Tėvo šviesa

Mišelė Perry "Meilė turi veidą" - Tėvo šviesa

Mūsų dienos tapo ramios. Su mumis gyveno 80 vaikų, palaikėme dar vaikų už stovyklos.Vaikai keliasi, valgo, vyresnieji vyksta į mokyklą, mažesnieji, kartu su apylinkių vaikais, jų susirenka apie 200 mokosi stovykloje. Mes pavadinome šią mokyklą "Svajonės mokykla", todėl, kad norime, jog mūsų vaikai suprasti, kaip svajoti dieviškomis svajonėmis.
Aš valdau šitą karalystę su mažyte armija kartu su dar 23 tarnautojais sudaniečiais, misionieriais. Mūsų komanda mokosi pagauti antgamtinę Dievo meilę, kad pakeistų kasdienybę Dievo stebuklais.Šioje vietoje Tėvas kalba mums, kad turime nešti šviesą į tamsą.
Vieną rytą pabudau ir Jėzus pašnibždėjo į mano širdį, kad Jis atves ypatingą naujagimį - mergaitę, kurios atvykimas pasakys man apie dalykus Dievo širdyje.
Po keleto dienų tylenis vyras pavargusiu veidu atėjo ir atsisėdo prie mūsų bambukų tvoros, laukdamas manęs. Tiesdamas judantį ryšulėlį, jis paklausė, ar negalėtume paimti jo mažą dukrą.
"Aš buvau kituose vaikų namuose, bet jie į mane net nežiūrėjo. Bijau, kad ji mirs, jei niekas nepadės jai. Jūs - mano paskutinė viltis. Jūs mylite mūsų tautą ir nenusisukate nuo tų, kuriems reikalinga pagalba".
Paklausiau, kas atsitiko.
"Mano žmona pasikorė. Skausmas buvo per stiprus". Ašaros tekėjo jam per veidą, o jis toliau pasakojo savo istoriją. Žmona išgyveno sunkų gimdymą. Praėjo šeši mėnesiai ir dvi dienos, kol jie papuolė į ligoninę ir išsiaiškino skausmo priežastį, bet jau buvo per vėlu. Jos gimda buvo užkrėsta po gimdymo ir jai pasakė, kad ji mirs. Ji grįžo iš Kongo pėsčia 80 kilometrų, kęsdama nepakeliamą skausmą, kad parneštų dukrą namo, o paskui ji nusižudė. Tėvas, buvęs kariškis negalėjo išmaitinti vaiko. Motina neturėjo gyvų artimųjų, tėvas šeima atsisakė matyti vaiką. Man atsisakyti šio vaiko, reiškė pasmerkti jį mirčiai.
"Aišku ji gali likti pas mus, jei reikės, galės miegoti su manimi".Jis perdavė ją į mano rankas, ir aš pažvelgiau į jos mažą šviečiantį veidelį - štai jis, pažadas iš dangaus.
"Koks jos vardas".
"Nura Aba" - Tėvo šviesa.Aš buvau pritrenkta, štai ji, ši maža mergaitė, kurios atėjimą paskelbė Jėzus.
Jos žvilgsnis susitiko su mano. Tai buvo neįtikėtina. Tai buvo toks žvilgsnis, kuris bylojo, lyg ji žinotų, kad jos Dangiškasis Tėvas atvedė ją į saugius namus. Ji tyliai gugavo ant mano rankų ir užmigo, jausdamasi kaip namuose. Taip ir yra. Ji tapo man asmeniniu priminimu man, kad viduryje tamsių aplinkybių mūsų Tėvo meilės šviesa toliau spindi ryškiai. Ji padėjo man suprasti, kad nepriklausomai nuo kelio, kuris veda į Jo rankas, aš esu saugi Tėvo meilėje ir esu namuose -Jo širdyje.