"Pajūrio naujienos" išspausdino apie tvarką Salantų katalikų bažnyčioje - salantiškiai labai nepatenkinti užsispyrusiu kunigu, kuris reikalauja prisidėti prie bažnyčios išlaikymo parapijiečius.
Štai ištraukos: "Nesusimokėjai mokesčio – nedrįsk įžengti į bažnyčią. Su tokia taisykle jau porą metų taikstosi salantiškiai. Kantriai tylėję žmonės nebeištvėrė – jų kaltinimai Salantų klebonui Petrui Smilgiui sprogo tarsi pūlinys. Tačiau Dievo tarnas liko kategoriškas ir kurčias žmonių prašymams: savo paties nustatytos tvarkos jis nė neketina keisti.
Šiame pasakojime pašnekovų pavardžių nebus: atvirai apie parapijos žaizdas sutikę kalbėti salantiškiai viešinti savo tapatybės nenorėjo dėl paprastos priežasties – pasmerkimo ir galbūt net keršto. Pasak jų, šios bausmės iš klebono tikėtinos, nes Dievas ir moralė Salantų parapijoje jau seniai iškeisti į pinigus.
„Pinigai yra viskas ir daugiau niekas neegzistuoja. Mūsų klebonas tiesiog godus pinigų. Iš pradžių šios savybės nepastebėjome – jis buvo toks malonus. Ir dabar per šv.Mišias taip gražiai kalba, sutikęs žmogų taip gražiai pašnekina. Tačiau jo kalboms prieštarauja visi jo darbai ir veiksmai. Apie kokią tarnystę Dievui ir žmonėms galima kalbėti, jei skausmo akimirkoje prie verkiančių artimųjų priėjęs klebonas prieina ir pasako: eikime pasikalbėti, jūs – skolingi bažnyčiai“, - piktinosi salantiškiai.
Jie apibūdino tvarką, kuri visą parapiją atvedė į nepaprastą situaciją: klebonas kiekvieną sekmadienį įvertino dviem litais. Sekmadienių per metus – daugiau negu pusšimtis. Taigi per metus viena šeima bažnyčiai turi sumokėti daugiau negu šimtą litų.
„Visi Salantai – prasiskolinę. Ir kam – klebonui. Šis nesibodi apie skolas priminti kalėdodamas, jei reikia, pinigų atvažiuoja ir specialiai į namus, o jei jau nutinka nelaimė, prie karsto bažnyčioje nepaverksi – teks eiti suvesti sąskaitas su klebonu. Turi specialų sąsiuvinį, kur surašyta, kiek kas davęs, kiek kas skolingas. Mes suprantame, kad mūsų, tikinčiųjų, pareiga yra padėti išlaikyti bažnyčią. Tačiau tam yra aukojimas – juk kiekvienas, atėjęs į šv.Mišias, aukoja, taip paremdamas savo parapiją. Kiek kas gali, tiek tas duoda – tai yra teisingiausias principas. Kaip galima įkainoti sekmadienius ir nustatyti kažkokius mokesčius, lyg viduramžiais. Juk yra žmonių, kurie gauna varganas pensijas, jaunų daugiavaikių šeimų, vienišų žmonių. Argi moralu versti žmones mokėti už tikėjimą. Bažnyčią tikintieji išlaikytų ir neverčiami – aukodami. Tačiau kai atsiranda prievarta, kas gali norėti eiti į bažnyčią“, - svarstė salantiškiai.
Jų pasvarstymams klebonas P.Smilgys turėjo kategorišką atsakymą: jis laikosi dviejų – solidarumo bei teisingumo – principų ir jų neketinąs keisti".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą