http://www.btz.lt/ išspausdino straipsnį "Tikėjimo dramos eskizai", kur remiasi jau nebe apaštalų mokymu, o ... Viljamu Šekspyru ir tikėjimą, Evangeliją ir Dievo darbą pateikia tiesiog kaip ... teatrą. Jo manymu, tai galbūt "suteiks gaivaus įkvėpimo mūsų liudijimui". Norėtųsi paklausti - liudijimui ar vaidinimui?
"Garsusis anglų dramaturgas Viljamas Šekspyras yra pavadinęs šį pasaulį scena, o jame gyvenančius žmones aktoriais. Pasak jo, kiekvienas šiame gyvenime turi savo vaidmenis ir suvaidina jų ne vieną. Turima omenyje ne tai, jog žmonės linkę į dvigubą gyvenimą ar veidmainystę, - tiesiog patį gyvenimą Šekspyras prilygina vaidmeniui. Jei taip, tuomet krikščionys jokia išimtis, nes jie taip pat savo vaidyba, gyvenimo liudijimu kažką geriau ar blogiau įkūnija šio pasaulio scenoje".
"Tai, kad tikintieji turi savo žiūrovus, suprato dar apaštalas Paulius, pavadindamas ankstyvosios Bažnyčios tarnus reginiu angelams ir žmonėms (žr. 1 Kor 4, 9). Naujojo Testamento graikų kalboje tai atitinka žodį tēatron, kurį populiariausi angliški vertimai verčia kaip spektaklis. Aišku, kad apaštalas Paulius suvokė esąs įtrauktas į savotišką dramą, turinčią visus jai derančius elementus - scenarijų, aktorius, sceną ir žiūrovus. Pirmaisiais amžiais Romos visuomenė neretai susipažindavo su krikščionimis tiesiog miestų arenose, to meto teatrų scenose. Tačiau anuomet tikintiesiems tekęs vaidmuo buvo nepavydėtinas - ten jie žengdavo kaip pjautinos avys (žr. Rom 8, 36) - buvo atiduodami žvėrims ir kalavijui ar deginami ant stulpų vietoj gatvės žibintų. Paradoksalu, tačiau keletą amžių trukęs krikščionybės persekiojimas baigėsi ne taip, kaip buvo tikėtasi, - nepaisant kankinių kraujo, niekinimo ir erezijų, tikinčiųjų skaičius nuolat augo, o Evangelija leido šaknis visuomenėje, kol galiausiai buvo visuotinai pripažinta. Galime drąsiai sakyti, jog Bažnyčia pirmaisiais krikščionybės amžiais įgyvendino jai patikėtą Evangelijos scenarijų - žiūrovams nebeliko priežasčių abejoti tikrumu ir teisingumu tuo, ką jie matė scenoje. Vis dėlto Apvaizda nepadėjo taško šiame istorijos etape, todėl tikėjimo drama tęsiasi iki šių dienų".
Štai keletas ištraukų :
"Gali būti, kad didžiausia bėda ne kažkur išorėje, bet mumyse, dažnai tiesiog nenorinčiuose gyventi pagal Evangeliją, kurią skelbiame kitiems. Tik neketinu verkšlenti ar ko nors kaltinti - vargu ar taip ką besudominsi - tiesiog siūlau nupūsti dulkes nuo krikščioniško pašaukimo sampratos, pažvelgiant į jį dramos kontekste. Gal tai mus praturtins naujomis mintimis ir suteiks gaivaus įkvėpimo mūsų liudijimui?" "Garsusis anglų dramaturgas Viljamas Šekspyras yra pavadinęs šį pasaulį scena, o jame gyvenančius žmones aktoriais. Pasak jo, kiekvienas šiame gyvenime turi savo vaidmenis ir suvaidina jų ne vieną. Turima omenyje ne tai, jog žmonės linkę į dvigubą gyvenimą ar veidmainystę, - tiesiog patį gyvenimą Šekspyras prilygina vaidmeniui. Jei taip, tuomet krikščionys jokia išimtis, nes jie taip pat savo vaidyba, gyvenimo liudijimu kažką geriau ar blogiau įkūnija šio pasaulio scenoje".
"Tai, kad tikintieji turi savo žiūrovus, suprato dar apaštalas Paulius, pavadindamas ankstyvosios Bažnyčios tarnus reginiu angelams ir žmonėms (žr. 1 Kor 4, 9). Naujojo Testamento graikų kalboje tai atitinka žodį tēatron, kurį populiariausi angliški vertimai verčia kaip spektaklis. Aišku, kad apaštalas Paulius suvokė esąs įtrauktas į savotišką dramą, turinčią visus jai derančius elementus - scenarijų, aktorius, sceną ir žiūrovus. Pirmaisiais amžiais Romos visuomenė neretai susipažindavo su krikščionimis tiesiog miestų arenose, to meto teatrų scenose. Tačiau anuomet tikintiesiems tekęs vaidmuo buvo nepavydėtinas - ten jie žengdavo kaip pjautinos avys (žr. Rom 8, 36) - buvo atiduodami žvėrims ir kalavijui ar deginami ant stulpų vietoj gatvės žibintų. Paradoksalu, tačiau keletą amžių trukęs krikščionybės persekiojimas baigėsi ne taip, kaip buvo tikėtasi, - nepaisant kankinių kraujo, niekinimo ir erezijų, tikinčiųjų skaičius nuolat augo, o Evangelija leido šaknis visuomenėje, kol galiausiai buvo visuotinai pripažinta. Galime drąsiai sakyti, jog Bažnyčia pirmaisiais krikščionybės amžiais įgyvendino jai patikėtą Evangelijos scenarijų - žiūrovams nebeliko priežasčių abejoti tikrumu ir teisingumu tuo, ką jie matė scenoje. Vis dėlto Apvaizda nepadėjo taško šiame istorijos etape, todėl tikėjimo drama tęsiasi iki šių dienų".
8 komentarai:
Čia taip link teatrališkumo ir aktorių keliaujant "Tikėjimo žodis" gali virsti "Tikėjimo aktu" ;)
Nieko blogo aš čia nematau. Kiekvienai žmonių grupei yra skirtingas priėjimas. Jei jums netinka ar nesuprantat geriau yra kartais patylėti :).
Amen anonime. Tuo labiau, kad praleista proga pazvelgti i stai sita krikscionio gyvenimo aspekta, pamineta Dariaus straisnyje:
"Gali būti, kad didžiausia bėda ne kažkur išorėje, bet mumyse, dažnai tiesiog nenorinčiuose gyventi pagal Evangeliją, kurią skelbiame kitiems."
O juk ne paslaptis, kad su mumis daznokai butent tokia nelaime ir atsitinka- nenorime gyventi pagal tai, ka skelbiame. Esu su tuo susidures pats per savo tikejimo laikotarpi, taip pat tas pacias tendencijas matau ir pas kitus. Esame nuodemingi zmones, bandome gudrauti, meluoti ir sau ir kitiems- o Dieva argi apgausime?
Nieks ir nesako, kad čia kažkas blogo. Ar teatrą dabar TZ skelbs, olgerdai:) Ataikit, suvaidinsma bažnyčią, panašu tas ir daroma pastaruoju metu...
Normali kalba, kas cia tame blogo?
Matau, kad tame yra ir gerų dalykų. Va, Olgerdas, pamatė gerus. Džiaugiuosi už tave Olgerdai, nors iš pradžių skaitydama, pamaniau, kad susirgai - taip neįprasta iš tavo pusės toks rašymo stilius. Bet džiaugiuos, tikrai.
Šitas išdėstytas straipsnyje mokymas apie Kristaus Bažnyčią - visiška erezija.
Šventasis Raštas sako štai ką:
Jok 4,4 "Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu."
O TŽ..tai:
"Todėl tik tapdama visiems viskuo (1 Kor 9, 22) ir būdama kultūriškai šiuolaikiška, Bažnyčia parodo, jog teisingai supranta Kristaus įsikūnijimą, Jo misijos modelį."..klaiku skaityti. Galvoju,kas būtų galėjęs parašyti tokius žodžius Kristaus kūno dienomis..nebent Judas Iskarijotas,kito autoriaus nerasčiau..
Matai, jeigu ereziją puošniai aprengti ji tampa princese. Visi tik gėrisi, gėrisi:)
Rašyti komentarą