Dvidešimt metų pragare (keršto planas)

(Karmelitės sesers Šarlotės liudijimas)


Smurtas

Mano neapykanta motinėlei buvo nepažabojama. Kiekvieną kartą, kai mane motinėlė išrinkdavo epitemijai, dėl kažkokio realaus ar įsivaizduojamo vienuolyno taisyklių nusižengimo, ji sadistiškai sukeldavo velniškas kančias, kurios buvo sukurtos mano kūno ir proto sunaikinimui. Mano protas, buvo tiesiog perpildytas smurto schemomis ir kerštu. Aš gyvenau su šitomis schemomis kiekvieną dieną, tikėdamasi atkeršyti motinėlei už kančias, kurias man reikėjo išgyventi. 
Visą šitą siaubingą smurtą ir neapykantą manyje sukūrė nesibaigianti žiaurumo, nepritekliaus, priekabiavimo ir neapsakomos kančios srovė, kurią sukėlė manyje nelaisvė. Mano fantazijos buvo perpildytos vienu džiaugsmu, kaip aš vieną dieną užmušiu vieną iš žiaurių, pasileidusių kunigų, kurie reguliariai mus prievartaudavo. 
Per dvidešimt du metus praleistus vienuolyne, aš mačiau kaip mirė trys Motinėlės. Kadangi aš buvau medicinos sesuo, dvi vienuolės atėjo pas mane ir nusivedė mane pas mirštančią Motinėlę, kad aš prižiūrėčiau ją. Ją apžiūrėti buvo pakviestas katalikas daktaras. Jis man suteikė griežtas instrukcijas dėl kai kurių vaistų, kuriuos jis išrašė Motinėlei. Manyje tiesiog virė neapykanta tai moteriai ir žiauriai, piktai sistemai, kuriai ji atstovavo. Aš troškau atkeršyti ir ta moteris turėjo mirti. Ir aš tai norėjau matyti. 

Motinėlės žmogžudystė

Kada aš laukiau savo šanso atrodė, kad laikas sustojo. 21,30 visos vienuolės buvo užrakintos savo patalpose, užgeso šviesa. Baigiantis vakarinei maldai ir užgesus šviesai, atėjo laikas duoti motinėlei vaistus. Aš paėmiau į saują daugybę tablečių ir ištirpinau jas vandenyje, kad tablečių koncentratas būtų mirtinas. Su nekantrumu aš pažadinau šitą moterį, kuri buvo beveik be sąmonės ir priverčiau ją išgerti visą mirtiną koncentratą iki dugno. Paguldžiusi ją ant pagalvių aš džiaugiausi iš pykčio. Greitai ji mirs siaubingai kankinančia mirtimi ir mano kerštas jai taps saldi realybė. Aš patikrinau jos pulsą – jis padažnėjo kaip ir jos kvėpavimas. Labai greitai ji pradėjo stenėti ir muistytis, prasidėjo siaubingos konvulsijos. O aš stovėjau ir žiūrėjau į visą tai piktai besišypsodama, nes metai praleisti žiaurume, mane pavertė pilnu kartėlio, beširdžiu monstru, kuris troško žmogžudystės.
Bet netikėtai aš atsipeikėjau ir supratau, ką aš padariau. Aš supratau, kad aš asmeniškai būsiu atsakinga už jos mirtį ir tai mane šokiravo. Įsivaizduoti net sunku buvo, ką man galėjo, padaryti dėl žmogžudystės. Iš ne vilties aš pradėjau jai daryti, skrandžio plovimą ir atkakliai stengiausi išgelbėti motinėlei gyvybę ir pradėjau ją masažuoti šaltu vandeniu. Galų gale man pavyko normalizuoti jos kvėpavimą ir jos kraujo spaudimas nukrito iki normos ir motinėlė užmigo giliu miegu. Aš vėl galėjau atsipalaiduoti ir pagalvoti apie savo išsigelbėjimą, tik dėl laimingo atsitiktinumo.

Paslėptų patalpų paslaptis 

Aš žinojau, kad vienuolyno tunelių labirintų sistemoje, po vienuolynu buvo vieta, iš kurios aš dažnai girdėdavau siaubingus riksmus. Jie buvo girdimi iš patalpų, kurios buvo užvertos ir užrakintos sunkiomis metalinėmis durimis. Motinėlė ne vieną kartą buvo perspėjusi, kad mes ten neitume. Tai buvo beprasmis perspėjimas, nes nė viena iš mūsų neturėjome raktų, bet mano noras sužinoti kas yra už tų durų nugalėjo mane. 
Kada mano pacientė, buvo saugi ir vienuolynas miegojo, aš atsiminiau tą vietą ir kad motinėlė raktus laikė stalčiuje, aš pasiėmiau raktus ir pasileidau bėgti laiptais žemyn. Nusileidusi du aukštus po žeme, degant žvakės šviesai aš radau tas duris, kurias taip norėjau atrakinti. Drebančiomis rankomis ir nervindamasi aš skubėjau rasti tinkamą raktą. Pritaikius raktą labai didelės durys lengvai atsidarė, salėje pamačiau dvylika mažų kamerų. Kamerų durys buvo su grotuotais langais.
Aš net žagtelėjau iš siaubo kai pasižiūrėjau į kameras. Aš pamačiau išbalusius, iš džiūvusius ir išsekusius mažų vienuolių veidus, su kuriomis aš valgiau meldžiausi ir dirbau. Kiekviena iš jų dingdavo staigiai ir be jokios pateisinamos priežasties. Vieną iš tų kurią aš atpažinau aš paklausiau kiek laiko ji jau čia yra ir uždaviau daug kitų klausimų. Jos neryškiose be gyvybės akyse aš pamačiau neapsakomą siaubą, bet ji nieko nepasakė. Vienuolyną valdė paraližuojanti baimė nes šios kalinės nežinojo kur gali slėptis motinėlė. Nė viena iš jų neišdrys, pasakyti nė vieno žodžio, nes toks siaubas galėjo virsti dar didesniu. Aš vaikščiojau nuo vienos kalinės prie kitos užduodama klausimus, bet deja atsakymas buvo vienas ir tas pats – baimės tyla. 
Salės gale iš kai kurių kamerų, sklido nerealiai šlykšti smarvė, bet kai pasižiūrėjau į kameras, aš vos susilaikiau neapsivėmusi. Visos kalinės čia buvo apvyniotos ilgomis ir sunkiomis grandinėmis, kurios joms trukdė sėdėti ir gulėti. Moterys voliojosi grandinėse, prasmirdusios savo išmatose ir šlapime, taip jos buvo pasmerktos lėtai mirčiai su trupučiu vandens ir nė trupinėlio maisto. Kai kurios ten esančios jau buvo mirusios ir iš ten sklido nereali mirties smarvė. 
Jų „nusikaltimai“, dėl kurių jos atsidūrė šitose kamerose, buvo vienuolyno religingų taisyklių pažeidinėjimai arba joms nepasisekė, nes jas ištiko nervinis priepuolis arba jos išprotėjo dėl žeminančių kankinimų ir prievartavimų. Tokiais metodais buvo sprendžiamos visos vienuolyno problemos. Tai buvo uždaras vienuolyno žmonių atliekų sąvartynas. 
Man pasidarė bloga, pradėjo svaigti galva, griuvinėdama nuo patirto siaubo aš šiaip ne taip išėjau iš siaubo salės ir užrakinau duris. Skubėdama aš grįžau atgal pas savo pacientę, kuri vis dar ramiai miegojo. Aš užčiuopiau jos pulsą ir su palengvėjimu atsidusau, nes jis buvo normalus, kvėpavimas buvo reguliarus. Ji pabudo tik kitą dieną ir aš dar pasilikau tris dienas slaugydama ją.
(Vertė A.R.)

Philas Driscolas groja šofaru

Latvijoje - pirmoji rusakalbių katalikų organizacija, tokia pat bus ir Lietuvoje

Latvijoje įkurta pirmoji rusakalbių katalikų organizacija, jos atstovai tvirtina, kad Latvijoje keliasdešimt tūkstančių katalikų kalba ir mąsto rusiškai, tokia pat bus ir Lietuvoje greitu laiku. Organizacija "Terra Mariana" įkurta Rygoje, greitai žadama tokias pat kurti ir kitose Baltijos šalyse - planuojama "Terra Mariana" filialą kurti Lietuvoje.
"Terra Mariana" (Marijos žemė) - tai kryžiuočių duotas viduramžiais Latvijos ir Estijos teritorijų pavadinimas.

Stebuklas - vagys grąžino Rene Magritte paveikslą

Stebuklas - vagys grąžino siurealizmo pradininko Rene Magritte paveikslą "Olimpiją", kurį jie nušvilpė prieš trejus metus iš Briuselyje esančio jo namo-muziejaus. Pagrobėjai įteikė paveikslą, kuriame jūros fone - apsinuoginusi moteris, vienam meno ekspertui ir paaiškino, kad jo nesugebėjo parduoti, nors paveikslas vertas 3 milijonų eurų. Mat paveikslas per daug garsus ir niekas nenorėjo rizikuoti. "Olimpija" buvo nutapyta 1947 metais.

Dvidešimt metų pragare (lankymas)

(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas, versta iš outpouring.ru))

Meksika vienuolynus uždarė

Jeigu tai įvyks, aš užtikrinu, kad net katalikai sutiks uždaryti vienuolynus, kaip tai įvyko Meksikoje 1934 metais. Jie neturi supratimo, kas ten vyksta, kitaip jie neatiduotų savo dukterų tokiam ištvirkimui ir kankinimui.
Vienuolynus Meksikoje pavertė į  valstybinius muziejus, kuriuose galite pamatyti tai, apie ką aš rašau – pačiupinėti savo rankomis ir pamatyti savo akimis. Nusileiskite į požemius, per tunelius ir celes pereikite, pamatykite visus velnio įrengimus, demoniškai sugalvotus, kad sukelti skausmą kankinti negalinčių pasipriešinti vienuolių kūnus. Apžiūrėkite celes, maldos lentas ir jų lovas. Tai uždės jums naštą melstis už šimtus brangių mažų mergaičių, kurias apgavo ir įviliojo į šituos Romos katalikų sistemos kalėjimus. Atminkite, kad aš turėjau tėvą ir motiną, kurie tikėjo kad išleisti mane į vienuolyną yra aukščiausias jų tikėjimo Dievu įrodymas. Užrakintos vienuolyne, mes niekada nebegalėjome ištrūkti ir pranešti išorės pasauliui, kas ten realiai vyksta. Visos susisiekimo priemonės buvo nukirptos – mūsų negynė nei įstatymas nei draugai ir artimieji.

Lankytojai

Katalikai garsiai pareiškia, kad kiekvienas gali aplankyti bet kurį atviro arba uždaro tipo vienuolyną.. Yra išorinė koplyčia ir pokalbių kambarys. Be palydos jūsų ten neįleis. Kai suskamba varpelis, galite būti tikri, kad už sunkios užuolaidos, dengiančios geležinius vartus, saugančius vidinę vienuolyno erdvę, atsisėdo Motinėlė. Toliau negalėsite eiti, bet jums gali leisti pasikalbėti su vienuole, tačiau tik per užuolaidą. Jeigu užduodami klausimai apie vienuolės sveikatą, laimę, maitinimą ir t.t., vienuolė visada atsakys teigiamai. Juk šalia sėdi Motinėlė, kuri seka kiekvieną žodį. Jei ji pasiskųstų ar kalbėtų neigiamai, lankytojui išėjus sektų greiti ir žiaurūs veiksmai norint ištaisyti jos požiūrį. Jie turi rimtų priežasčių neleisti giminaičiams matytis su vienuole akis į akį, nes tai sukeltų rimtų protestų

Daugelį naktų aš negalėjau užmigti iš alkio. Tiems, kurie turi pakankamai maisto, sunkiai supras tuos, kurie gulasi alkani, jiems tai tragedija.  Tai tampa dar blogiau, kai imi suprasti, kad tai, ką aprašau, yra iš anksto suplanuota, iššaukta gudrumo ir velniško žiaurumo. Mažos vienuolės sergančios, apgautos, sužeistos, pripildytos nusivylimo... Tuo metu kai mes Jėzuje Kristuje turime viltį, šios vargšės moterys neturi jokios vilties. Išeiti į prarastą amžinybę – štai kas jų galų gale laukia.
Kartais sutinku katalikų, kurie prisiekia, kad tai, ką aš pasakoju nėra tiesa. Jūs turite atminti, kad katalikai gindami savo bažnyčią turi teisę visiškai ramiai meluoti, apie tai net nereikia sakyti išpažintyje.

Kopimizmo bažnyčia - kopijuok šventai

Švedijoje įkurta ir įteisinta Kopimizmo bažnyčia. Ji tvirtina tvirtina, kad dalijimasis informacija ją kopijuojant yra jų sakramentas. Švedijos vyriausybė Kopimizmo bažnyčią pripažino. Bažnyčios lyderis teigia, kad tai - svarbus žingsnis. Organizacija net tris kartus kreipėsi dėl pripažinimo. Kopimizmo bažnyčią įkūrė 19-metis filosofijos studentas Isakas Gersonas (Isak Gerson). Jis tikisi, kad dalijimasis failais nuo šiol bus saugomas kaip religija. Organizacija laiko kompiuterio klaviatūros kombinacijas „CTRL+C“ ir „CTRL+V“ šventomis, nes tai kopijavimo komandų ženklai.
Taigi spauskite „CTRL+C“ ir „CTRL+V“ ir jauskite šventąjį Kopimizmo sakramentą - te šiurpas ir elektra eina nuo klavišų..

Philas Driscolas – aukšta pergalės nata

Vienam iš nuostabiausių šiuolaikinės krikščioniškos muzikos atlikėjų Phil Driscol teko nemaži išbandymai – kalėjimas, draugų praradimas. Ir vis dėlto, jis teigia – Jėzus niekada nepalieka, Jis vykdo teisingumą ir atstato.

Jo tėvas James Driscoll įkūrė 15 bažnyčių ir dirbo su evangeliste Amy Semple McPherson. Laisvais vakarais, kai Philas negrojo trimitu arba nedalyvavo talentų šou, jis praleisdavo Evangelijos palapinėse. Phil užsidegė vienu noru - groti trimitu Dievui.

Dievas atvėrė tiek daug durų Philui, kad jis būtų iškritęs iš grafiko, jei nebūtų įsigijęs lėktuvo. Sužavėtas krikščioniškojo tarnavimo, jis buvo nustebęs, kai Viešpats atvėrė duris taip pat į politikos pasaulį. Jis ne kartą buvo kviestas į Baltuosius rūmus. Philas grojo prezidentams: Reiganui, Karteriui, abiems Bušams ir Bilui Klintonui. Jis grojo daugelyje Respublikonų partijos nacionaliniuose posėdžiuose. Naivus, nieko nežinantis apie paslėptus motyvus, taip plačiai paplitusius tarp politikų ir finansininkų, Philas nežinojo, kad kiti gali norėti naudoti jį kaip pakopa prie šalies vadovų, su kuriais jis susidraugavo.

"Mano tarnavimas niekada neturėjo daug partnerių, - aiškina jis, - o 1998 m. vyras, vardu Deividas, pradėjo duoti mums daug pinigų“.

"Kodėl jūs neskrendate lėktuvu?" - kartą klausė Deividas.

 "Aš pardaviau savo „Conquest“, ir aš tikiu, kad Dievas duos man „Citation II".

 "Kodėl jūs neperkate jo?“.

 "Dabar aš neturiu pinigų."

"Jau turi – pirk, aš sumokėsiu“.

"Ar pasitikėtumėte šiam vyrui savo pinigus?" - po to, kai Deividas sumokėjo už mūsų lėktuvą, aš perskaičiau žurnale ir pamačiau nuotrauką Kaimanų saloje, kur buvo nufotografuotas Deividas.  Pajaučiau nerimą ir  pamaniau, ar tik jis neturėjo slaptų motyvų dėdamas tokius didelius pinigus į mano tarnystę?", - pasakojo Philas.

Labdarys nutempė į dugną

Deividas pateko į bėdą su teisėsauga ir galiausiai pasidavė Vertybinių popierių ir biržos komisijai. Netrukus po to Philas sužinojau, kad jei kuris nors žmogus, kuris padarė ką nors neteisėta, ir davė daugiau nei 15 procentų savo pajamų labdarai, tai Vyriausybė turi teisę reikalauti iš labdaros organizacijos grąžinti pinigus. "Didžiausia dovana, kurią mūsų tarnavimas gavo iš Deivido, buvo verta  2 200 000 dolerių už lėktuvą. Aš siūliau Komisijai 2.200.000 kompensaciją, tačiau jie atsisakė", - sakė Philas. "Aš turiu lėktuvo arešto orderį", - sakė FTB agentas telefonu po keleto dienų. Atmesdama Philo pasiūlymą, Vyriausybė konfiskavo lėktuvą ir laikė jį, kol po trejų metų pardavė už 800 tūkstančių dolerių.  Deividas sufalsifikavo sąskaitą, ir sakė, kad aš ją pasirašiau. Tai nebuvo tiesa, tačiau žiniasklaida gavo mėsos.

Deivido dovanos atvedė daugelį tarnavimų į bankrotą, mes nebuvom išimtis... Aš paskelbiau bankrotą, pardaviau savo namą, kur mes gyvenome 20 metų, savo studiją - viską, ką turėjau - sumokėjau mūsų skolas ir persikėliau į Džordžiją", - pasakoja Philas.  

Netrukus JAV mokesčių tarnyba iškėlė baudžiamąją bylą prieš Philą, teigdami, kad jis neteisėtai gavo mokesčių lengvatų pirkdamas namą. Prisiekusieji nusprendė: “Kaltas“.

Naujas tikėjimo lygis

2007 metų kovo13 dieną, Philas Driscolas buvo išsiųstas į kalėjimą Atlantoje. Tai buvo jo tikėjimo išbandymas, kad jis galėtų tapti vienu iš geriausių muzikantų pasaulyje. Tai reikalavo visiškai naujo lygio pasitikėjimo Dievu, nes jis prarado viską. Philas buvo uždarytas 23 valandas per dieną, jam nebuvo leista su savo šeima kontaktuoti. Jis sėdėjo su smurtautoju ir žiauriu žmogumi rasiškai įtemptoje aplinkoje. Kad liktų gyvas, jis turėjo pasikliauti Dievu.

Daugelis pastorių ir artimų draugų atsuko nugarą. Bet Kenneth Copeland tarp jų nebuvo. K. Copeland atskrido į Atlanta ir praleido dieną su Philu, skatindamas jį pasitikėti Viešpačiu. Kitas draugas pastorius Markas Barclay taip pat praleido laiką su Philu, atnešė jam specialų žodį iš Dievo: „Iš tų dalykų, kurie dabar atrodo, jog jauti taip, lyg būtum miręs, aš padariau ateities tarnavimo planą. Palauk ir pamatysi, ką paruošiau jums“.
2007 gruodžio 23 d., Philas buvo paleistas iš kalėjimo. Kai jis išėjo, jis pamatė Kennethą Copelandą, kuris jo laukė. Kennethas visą šį išbandymą palaikė Philą tiek viešai, ir privačiai. Tarnavimo metu Kennethas Copelandas drąsiai pareiškė apie Philo atvejį, sakydamas: "Ką jis darė, tai nebuvo neteisėta".

Driscolo šeima prarado visus savo finansus, o susidūrė su išlaidomis advokatams. Bet Philas neprarado tikėjimo. Jis neprarado džiaugsmo ir muzikos.

Atlygis

2010 m. gruodyje P.Driscolas laukė nuosprendžio savo byloje, kurio jis laukė 3 metus.Tai buvo ilgas mūšis. Kai verdiktas buvo perskaitytas, Philas išgirdo simfoniją, kuri sprogo jo širdyje.

Mokesčių teismas šioje beprecedentėje byloje pripažino Mokesčių agentūros veiksmus neteisėtus. Maža, kad teisėjai pripažino P.Driscolą nekaltu, jie nubaudė Mokesčių agentūrą už savavališką įstatymų interpretavimą savo naudai. Teisėjai panaikino kaltinimus dėl to, kuo buvo kaltintas Philas – jis teisingai elgėsi su mokesčiais.
Vienu mostu Dievas ne tik išteisino jį, bet ir padėjo pamatus, kurie atneš naudą daugeliui tarnavimų. Mokesčių agentūra apskundė šį teismo sprendimą.
Šiandien, paklusdamas Dievo nurodymui, P.Driscolas ne tik kuria muziką, bet piešia paveikslus, jis jau  išleido filmą „Visatos simfonija“, kuriama jo gyvenimo istorija „Ilgas kelias namo“ ir 3-D Blu-ray DVD „Philas Dricolas tiesiogiai iš kalėjimo“.
Philas ir Lin Driscolai įsitikinę, kad jeigu Jėzus ką nors gydydavo, tai visada iki galo. Jis visada atkuria pilnumoje tai, ką prarado vaikštantys tikėjime.

Švarios melodijos, kurias groja šis muzikantas, verčia nubraukti ašarą dažną žmogų. Jo istorija dar toli iki pabaigos, bet jo gyvenimas pripildytas garso, kuris atsiliepia ir į amžinybę – tai aukšta pergalės nata.

Dvidešimt metų pragare (ištvirkimas)

(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas, skaitantys rusiškai jį gali rasti outpouring.ru)

Siaubas

Buvo vienas dalykas, kurio mes bijodavome - reguliariai kas mėnesį atvykdavo vizito į vienuolyną tėvas-nuodėmklausys. Kiekvieną kartą buvo skirtingi kunigai, bet iš esmės jie visi buvo tokie patys. Stengdavausi patekti į paskutinę eilę. Aš taip ilgai gyvenau vienuolyne, kad niekada nepasitikėjau kunigais. Visi, kuriuos sutikau, buvo supuvę ir niekšingi. Išpažintis būdavo sunki, tai trukdavo visą dieną, nes vienuolės eidavo po vieną į kambarį, kur būdavo kunigas. Niekada vienuolyne nemačiau kunigo, kuris negertų alkoholio. Kambarys būdavo tuščias, išskyrus privalomą Mergelės Marijos statulą. Kunigas sėdėdavo, o vienuolės turėdavo prieš jį atsiklaupti. Jei vienuolė išeidavo neišniekinta ir neįtraukta į ištvirkimą, jai pasisekė. Niekas ir niekada nepertraukdavo kunigo ir vienuolės, nepriklausomai, kas bevyktų celėje.
Kitais atvejais, nebuvo nieko keisto, kad Motinėlė įveda vidun girtą kunigą, kuris išsirenka vienuolę ir nusiveda į celę girtauti ir seksui. Motinėlė buvo kūniška moteris, pagimdžiusi daugybę vaikų nuo kunigų. Kunigai buvo gerai pamaitinti, sveiki ir stiprūs, gyveno lengvą gyvenimą, todėl vargšė nusilpusi vienuolė negalėjo pasipriešinti. Pasinaudodami vienuolių bejėgiškumu, kunigai darė viską, kas šaudavo į galvą, prievartaudavo bet kokiu būdu, kurį pasirinkdavo. Nebuvo nieko, kas padėtų, apgintų, nieko net nejaudino, kad ją vertė ištvirkauti. Celę užrakindavo Motinėlė, išsigelbėti šansų nebuvo.

Dažnai aš slaugydavau tas mažas vienuoles, kuriomis buvo begėdiškai pasinaudota. Tik šventiko vaizduotės trūkumas apribodavo veiksmus, kuriuos jis atlikdavo su auka. Aš mačiau ir patyriau visus atstumiančius ištvirkimo būdus, kurie vykdomi vienuolynuose. Vienuolės kūnas dažnai buvo laikomas tarsi tai, ką būtų galima išmesti suėsti kiaulėms, padengtas mėlynėmis. Žmonės, kurie sako, kad aš padauginu, arba yra kunigai, norintys užgesinti tiesą, arba niekada nebuvo vienuolyne. Todėl, kad aš gyvenau ten, žinau tiesą, kuri yra šokiruojanti ir baisi!

Atranka

Ar galite įsivaizduoti baisią vienuolės, besipriešinančios kunigui, būseną? Jeigu ji atsisako sanguliauti, jis skundžiasi Motinėlei. Susijungę tie du pikti protai sugalvoja, kaip atkeršyti nepaklusniajai – tai dažniausiai būna dalykai, kurie normaliam protui nėra suprantami. Po dienos, kai ji atsakydavo kunigui, ją vesdavo į požemį eilinei baisiai epitemijai, kurią sugalvojo jie abu.
Kartais rytais Motinėlė pašaukdavo 10-15  mūsų. Mes drebėdavome nežinodamos, kas laukia. Mums niekada neleido užduoti klausimų, turėjome tik paklusti kaip kažkokios mašinos. Po to ji staigiai liepdavo nusimesti rūbus ir išsirikiuoti į eilę. Apmirusia širdimi taip darydavome – žinojome, kas mūsų laukia.
Išsekusios nuo bado, padengtos randais, skustomis galvomis mes turėjome atrodyti klaikiai. Kadangi veidrodžiai vienuolyne buvo draudžiami, neturėjau supratimo, kaip aš atrodžiau po šitiek metų vienuolyne. Kai aš slapta apžiūrinėjau kitas(buvo draudžiama) – jų iškankintus, perkreiptus veidus, užkritusias akis, iškritusius dantis ir nuo bado skeletais virtusius kūnus, įsivaizdavau, kaip aš atrodžiau.
Kartą, kai buvome išrikiuotos, svyruodami įėjo trys girti kunigai, kurie gašliai nužiūrėjo išrengtas merginas ir kiekvienas išsirinko sau seksui partnerę. Atsiminkite, kad tai uždaras vienuolynas ir kunigas gali daryti ką tik nori, prisidengdamas supuvusia religija. Po to šitas ištvirkėlis grįš laikyti mišių ir klausyti išpažinčių žmonių, kuriuos jis apgaudinėja jų tikėjime, tvirtindamas, kad atleidžia jų nuodėmes. Pilnas nuodėmės ir ištvirkimo jis elgiasi kaip Dievas!
Ar galite įsivaizduoti, ką su manimi padarė šitie šlykštūs ir žalingi išnaudojimai? Nežinau, kas dar galėtų nešioti tokį pyktį, kartėlį ir skausmą. Savo prote aš vėl ir vėl nešiojau planus ir linkėjau mirties Motinėlei ir kitiems mano kankintojams. Kaip aš gardžiavausi šiomis neapykantos mintimis apie kerštą! Štai ką su manim padarė vienuolynas, atėjau ne tokia.

Nelaukiami

Po to kai mūsų valia buvo sulaužyta ir mes paklusome kunigų valiai, jie labai pykdavo, jeigu mes kam nors, ką jie norėjo su mumis padaryti, priešindavomės. Dažnai gaudavome smūgius į veidą kumščiais nuo piktų girtų kunigų, mus spardė kojomis. Mano priekiniai dantys buvo išmušti nuo kumščių smūgių.

Nėštumas nesuteikdavo jokios apsaugos, nes šventikas žinodavo, kad kai tik naujagimis gims, jį bet kokiu atveju nužudys. Dėl šios supuvusios sistemos, apsivilkusios religiniais rūbais, neįsivaizduojamo ištvirkimo vienuolynuose gimsta daug vaikų. Nenuostabu, kad Babilonui skirtas visiškas sunaikinimas. Ji neišreiškiamai šlykštus.

Mačiau daugybę vaikų, gimusių vienuolynuose, dauguma jų buvo nenormalūs ir deformuoti, retai būdavo kuris normalus. Per mano rankas perėjo daugelis jų, todėl aš žinau. Savo akimis mačiau viso to siaubingumą, todėl pasaulis turi sužinoti, kas vyksta tuose siaubo kamerose.
Daugelis galvoja, kad aš padauginu – tai ne taip. Tegu atveria vienuolynus, bet jie to nedrįs padaryti. Po to, kai patekau į šios supuvusios sistemos tinklą ir ten praleidau 22 metus, aš žinau, ką kalbu.

Normalios jaunos moterys laukia, kol gims vaikas, vienuolyne mažoji vienuolė bijo momento, kai pagimdys. Vaikas – produktas gėdingo sekso su girtu kunigu, kuris ją privertė santykiauti. Iš karčios patirties ji žino, kad vaikui leis gyventi daugiausiai 4-5 valandas. Jo niekada neapiplaus ir nesusuks į audeklą – Motinėlė ranka užspaus jo burną ir nosį ir nutrauks gyvenimą.
Štai kodėl prie visų vienuolynų yra kalkių duobės – naujagimių kūnai turi būti jose sunaikinti. Melskitės už vyriausybę, kad ji priverstų vienuolynus atverti duris ir išleistų kalinius, tegu visas pasaulis pamato, kokie siaubai slepiasi už šitos religinės veidmainystės.

(Nuo vertėjo - kam atrodo, kad sesuo Šarlotė perdeda, fantazuoja, juodina arba galbūt buvo tik vienetinis atvejis, arba buvo labai seniai siūlau paskaityti apie praeitų metų įvykius Italijoje, kur vienuolė kreipėsi į teisėsaugą ir buvo nuteisti keli kapucinų vienuoliai, kurie prievartavo vienuoles ir prieglaudos, kuriai jie vadovavo, moteris. Italijos Kozenco miesto teismas pripažino Kozenco prieglaudos vargšams vadovus vienuolius kapucinus kaltais dėl prievartos. Mieste garsus ir populiarus vienuolis padre Fedele  už 5 seksualinės prievartos epizodus, tarp jų vieną grupinį išprievartavimą, gavo 9 metus ir 3 mėnesius kalėjimo, pranešė InoPressa.ru. Į teisėsaugą kreipėsi iš JAV kilusi vienuolė, kuri pareiškė, jog buvo priversta vartoti preparatus, dėl kurių poveikio ji atsidurdavo prievartautojų valioje. Moteris teigė, kad taip padarė ne dėl savęs, o dėl kitų moterų.
Nuoroda    http://formaliosnaujienos.blogspot.com/2011/07/vienuoliai-kapucinai-prievartavo.html

Tada pagalvojau, kad čia kažkoks netipiškas sugedusių ir piktų žmonių ištvirkimo atskiras atvejis, tačiau sesers Šarlotės liudijimas daugelį dalykų sustato į vietas).

"Tikėjimo žodžio" pastoriai aplankė nakvynės namų gyventojus

Dviejuose Vilniaus nakvynės namuose patarnaujama kas mėnesį, o kalėdiniai apsilankymai juose su krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis" vyr. pastoriumi Giedriumi Saulyčiu ar kitais pamokslininkais jau tampa tradiciniais.
Gruodžio 19 d. Vilkpėdės nakvynės namuose „Kryžkelė" pastorius Giedrius dalijosi Dievo žodžiu iš Evangelijos pagal Luką.  Pamokslas baigėsi kvietimu atgailos maldai, į kurią atsiliepė dauguma klausytojų. Po to buvo kviečiama prie vaišių stalo, dalijamos organizacijos „Samariečio krepšys" dovanėlės mažiesiems, o suaugusiems teko kalėdinis „Ganytojo" numeris.
Gruodžio 23 d. nakvynės namuose, įsikūrusiuose Kojelavičiaus gatvėje, pamokslininkas Osvaldas Nenartavičius kalbėjo apie tikrąją Kalėdų prasmę - užgimusį Jėzų Kristų. Kokia bebūtų baisi padėtis šiandien, Kristus atėjo tam, kad ją pakeistų.
Aktyviai kalėdiniu laikotarpiu darbavosi ir kiti "Tikėjimo žodžio" bendrijos pastoriai.

Pagal btz.lt

Pastorius tapo „Triumfo arka“ nugalėtoju

2011-ųjų auksinio balso kunkurso „Triumfo arka“ nugalėtoju tapo "Naujosios kartos" bažnyčios pastorius ir operos solistas Vaidas Vyšniauskas. Antrąją vietą užėmė Eugenijus Chrebtovas.
Dainininkas Vaidas Vyšniauskas tampa žinomu tarnautoju, ko gero jis jau yra garsiausias iš lietuvių pastorių užsienyje.