Dvidešimt metų pragare (miręs Dievas)

(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas)

Skaistykla

Viename kambaryje kabėjo didžiulis paveikslas, kuriame buvo pavaizduoti visų kankinamų vyrų, moterų ir vaikų siaubai skaistykloje. Kančios buvo taip gerai pavaizduotos, kad atrodė realios. Mus nuvesdavo ten, kad mąstytume apie tai. Po to Motinėlė kreipdavosi į vienuoles, sakydama, kad jiems geriau būtų praeiti dar vieną epitemiją, nes tie žmonės maldavo, kad išvengtų baisios skaistyklos ugnies. Buvo daug dienų, kai aš sąmoningai deginau savo kūną, liejau savo kraują, nes buvau įsitikinusi, kad mano kančios padės tiems nelaimingiems žmonėms. Dažnai sakau, kad jeigu mišias ir skaistyklą išimti iš Romos katalikų sistemos, tai ji neteks 90 procentų savo pajamų ir mirs iš bado. Šita pikta babiloniška sistema siurbia ir gyvųjų, ir mirusiųjų pinigus, kad aprūpintų savo piktą plitimą visoje Žemėje.

Celės yra tuščios, tik stovi Mergelės Marijos statula, laikanti kūdikėlį Jėzų. Kai aš klaupdavausi ant aštrių vielų, nuoširdžiai melsdavausi už prarastą žmoniją. Mane mokė, kad mano kančios ir mano pralietas kraujas išgelbės juos. Tikėjau, kad mano vargšė močiutė bus greičiau iš ten paleista (šeimos kunigas mus įtikino, kad ji papuolė į skaistyklą).

Mus mokė, kad už kiekvieną pralietą kraujo lašą vienuolyne mes 100 dienų trumpiau būsime skaistykloje. Kai vienuolės dirbdavo virtuvėje ar požemiuose, jos kartais specialiai sužeisdavo save. Tai buvo įmušta į mūsų mąstymą, kad kai mes liejame kraują, kai daužome savo kūnus ir juos žalojame rimbais, mes gauname indulgensiją nuo skaistyklos sau ir kitiems. Atsiminkite, kad vienuolyne nėra jokios vilties, nėra ko laukti, išskyrus skausmą, alkį ir galų gale mirtį...

Tiems kurie moko tiesos apie išgelbėjimą per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir pažįsta nuostabią Dievo malonę, tai gali pasirodyti neįtikima, jog kažkas gali taip klysti ir būti tokioje tamsoje. Priminsiu, kad mus to mokė visą gyvenimą. Jei jus visą gyvenimą to mokytų, jei vaikystėje išvežtų į vienuolyną, praplautų ten smegenis, galų gale uždarytų į uždarą vienuolyną, jūs taip pat nežinotumėt nieko kito.

Statulos

Man reikėjo vienuolyne praleisti 10 baisių metų, kol pagaliau aš supratau baisią tiesą, kad esu apgauta.  Pagaliau aš įsitikinau, kad visos statulos – Mergelė Marija, Jėzus, Juozapas, šventas Petras ir kiti šventieji yra tiesiog bejausmis metalas, mediniai arba gipsiniai stabai. Tai buvo šokas, kai supratau, jog jie nieko negali padaryti, kad atsakytų į karštas maldas, išlietas prie jų ištikimų ir suklaidintų žmonių visame pasaulyje.

Stebėtina, koks stipriai atsparus buvo mano tikėjimas visais šitais melagingais stabais. Kiek prireikė laiko, kol supratau karčią tiesą apie juos ir melą, kuris mus įtraukė į spąstus. Su kartėliu aš priėjau išvados, kad jeigu Dievas ir yra, tai Jis arba miręs, arba Jam visai nerūpi žmonija. О, kiek valandų aš ir kiti iššvaistė raudančiose maldose prie šitų nebylių stabų kojų.

"O ateikite visi tikintys" - kalėdinis himnas

Dar labai graži "Celtic Women" melodija. "O ateikite visi tikintys" - garsus kalėdinis himnas, atliekamas angliškai kalbančiose šalyse. Kitoms Kalėdoms tiks puikiai.

Ispanija - kiek kainuoja savigarba?

Madride keltas prekybos centrų paskelbė, kad dalins drabužius nemokamai tiems, kurie ateis į parduotuvę be rūbų. Kaip rezultatas - po Madridą ėmė bėgioti būriai apsinuoginusių jaunuolių. Taigi, po kiek žmogaus savigarba Europoje? Pasirodo, gana pigiai - pigiau už skudurėlį...
Pagal Mignews

Musulmonai papjovė ... Senelį Šaltį

Tadžikijos sotinėje Dušambėje 24 metų Parvizui Dovlatbekovui noras pasveikinti artimuosius, apsirengus Senelio Šalčio rūbais, kainavo gyvybę.
Maždaug 30 įsiutusių musulmonų minia, šaukdami "netikėlis" ėmė jį mušti ir badyti peiliais. Vaikinas mirė, iškelta byla, tiesa, kol kas ji yra kvalifikuojama kaip "buitinis chuliganizmas".
Naujųjų metų išvakarėse kaip tik Tadžikijos ulemai paskelbė, kad Naujametės tradicijos netinka švęsti musulmonams.

Dvidešimt metų pragare (kryžiai)

(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas, skaitantiems rusiškai jis yra tiklalapuje outpouring.ru)

Tunelių statyba

Per metus, kurie tęsėsi taip ilgai, aš išmokau naudotis plaktuku, pjūklu ir visais kitais instrumentais.Mes dirbome sunkų rankų darbą, kasdamos požeminius kambarius, tunelius , statydamos sienas, tinkuodamos. Kartais grįžti į vienuolyną tekdavo 5-6 kilometrus tuneliais, dėl  griežtos tylos taisyklės, mes galvodavom, ar dar turime balsą. Jei pasikalbėdavome šnibždėdamos, Motinėlė kitą dieną skirdavo epitemiją.Stebėdavomės, kaip ji girdėjo, tik paskui sužinojome, kad visi 56 tunelių kilometrai pastatyti taip, kad girdėtųsi kiekvienas šnibždesys.

Dirbdamos, klausydavome varpelio, kuris kvietė vakarienei, dėl nuovargio ir atstumo kartais pavėluodavome. Kai tai įvykdavo, mes turėdavome imti lėkštę, šliaužti prie kiekvienos vienuolės ir prašyti šaukšto jų maisto – po to turėdavome sėsti ant žemės ir valgyti. Tai turėjo padaryti mus nuolankiomis, sulaužyti piktą mūsų išdidumą ir priversti nevėluoti.

Skalbimas

Rytas prasidėdavo 4:30, turėdavome 5 minutes apsirengti, pradžioje pavėlavau pusę minutės, bet bausmė už tai buvo tokia žiauri, kad daugiau to niekada nedariau. Sekimas ir žiaurios bausmės vienuolyne pagimdė kiekvienos, net ir kvailiausios taisyklės, absoliutų laikymąsi. Melas, apgaulės slėpimas, faktų slėpimas, nutylėjimas, kad išvengtum siaubingų pasekmių, tapo vienuolių gyvenimo būdu.

Motinėlė mus paskirstydavo į darbus – skalbimas, lyginimas ir kiti katorgiško sunkumo darbai. Skalbdavome trindami skalbinius ant lentos, lyginome geležiniais lygintuvais.Mes ne tik savo vienuolynui skalbdavome, bet vietiniai kunigai galėjo laisvai apkrauti mus savo rūbais ir patalyne – juk paslaugos, atliekamos vergišku darbu, buvo jiems nemokamos.

Skalbykloje buvo cementinės grindys, ten prisilaistydavo muiluoto vandens. Motinėlė pasirodydavo netikėtai, išgąsdindama visas, todėl kad nebūdavo jokio būdo sužinoti, ko ji atėjo. Kai ji pasirodydavo, tai reiškė, kad kažkas bus būtinai nubaudžiamas.

Mėgstamiausias jos triukas skalbykloje buvo įsakyti vienai arba kelioms vienuolėms kristi veidu ant šaltų ir muilinų cementinių grindų.  Tai buvo daroma su žiauriu pasityčiojimu, dėl to, kad auka savo liežuviu išlaižytų, kad ten neliktų vandens, gilius kryžius cemento grindyse. Ji įdėmiai žiūrėdavo, ar yra nors mažiausias pykčio pasireiškimas, abejonė ar pasibjaurėjimas veide tos, kuri turi išlaižyti kryžius. Jei taip pastebėdavo, ji liepdavo išlaižyti nuo 10 iki 25 kryžių – liežuvis po tokios procedūros visada sutindavo. Motinėlė nesiliaudavo anksčiau, negu pamatydavo kraują, po šios procedūros auka dieną arba dvi negalėdavo nei gerti, nei valgyti. Daug kartų Motinėlė grįždavo kitą dieną, griebdavo tą pačią auką ir liepdavo vėl laižyti kryžius.

Dievas ir epitemijos

Sunkus fizinis darbas yra gera fizinė disciplina, bet mūsų išsekusioje padėtyje, nes nuolat badavome, buvome sistemiškai kankinamos, mes buvome laikomos nuolatinio pervargimo ir išsekimo būsenoje. Mes buvome Romos popiežiaus ir sistemos nuosavybė, kuri veiks iki mūsų mirties savo malonumui. Visi mūsų maldavimai ir ašaros nė karto nebuvo išgirstos, niekas nė piršto nepajudino, kad mums padėtų – tik tipiškos kančios ir kankinimai, kurioms mažosios vienuolės buvo atiduodamos diena po dienos, metai po metų. Nėra jokio pasigailėjimo, tik beširdis žiaurumas, tai visą vienuolyną apgaubia beviltiškumu ir nusivylimu.

Mums nuolat kalė, kad etitemijų sukeliamos kančios teikia malonumą ir laimę Dievui, Kuris žiūri žemyn į mūsų vargą ir skausmus ir patenkintas šypsosi. Nors tuo sunku buvo patikėti, bet pagonys, kurie nežino nieko kito, tiesiog tiki tuo, ko juos moko sistema. Niekada neskaitydamos Biblijos, mes negalėjome sužinoti tiesos.

Dauguma iš mūsų buvo auklėjamos Romos katalikų mokyme ir tradicijoje ir buvome išplėštos iš šeimų jauname amžiuje. Reikėdavo laiko, kad baisi tiesa ir apgaulė įsigertų į sielas. Kai tai įvyko, atsitiko taip, kad ateistai ėmė nekęsti visko, susijusio su Dievu ar šventaisiais. Tada neapykanta, prievarta užkietindavo širdis.

Šitame vienuolyne nebuvo vonios, nusiprausti galėjome tik leidus Motinėlei arkliams skirtuose bakuose. Net įlipusi į tą baką nešiodavau Mergelės Marijos paveikslėlį, nes mus mokė, kad po kataliko mirties pirmą šeštadienį Mergelė Marija nusileidžia į skaistyklą, ką ji ten randa nešiojantį jos atvaizdą – išleidžia iš karto. Buvau surišta šitais religiniais paistalais ir melu, nes nežinojau nieko geriau. Mus mokė priimti kaip tiesą viską, ką sakė motinėlė.

"Celtic Woman" - kalėdinė muzika

"Celtic Woman" - kalėdinė muzika, dar beveik Kalėdos:) beje, man labai smagi muzika. Nors moterys gražios, balsai puikūs, man gražiausia -dūdmaišio partija. Ir visuma - be abejo, grožis visada smagu.

Irano armija toliau juokina pasaulį

Irano armija toliau juokina pasaulį ir grasina uždaryti laivų judėjimą Ormūzo sąsiauriu. Ta proga surengti mokymai, kuriuose Irano laivynas demonstruoja, kaip kausis su JAV lėktuvnešiais - pliekia iš kulkosvaidžių, važinėja vandens motociklais, manevruoja keliais turimais laivais, ore skraido abu turimi Irano sraigtasparniai ir žinoma, daug meldžiamasi... Tiesa, pranešama ir apie rimtesnius ginklus.  Irano valstybinė televizija pirmadienį, remdamasi šalies karinių jūrų pajėgų atstovu admirolu Mahmudu Musaviu, pranešė, kad šalis per pratybas Persijos įlankoje sėkmingai išbandė antrą ilgojo nuotolio raketą. Admirolo M.Musavio teigimu, sėkmingai išbandyta raketa „Noor“. Raketa skirta naikinti sausumos taikinius ir yra paleidžiama sausumoje. Kiek anksčiau pirmadienį Iranas sėkmingai išbandė „Kader“ raketą, kuri paleidžiama pakrantėje į jūroje esančius taikinius. Bandymai vyko per kariuomenės pratybas prie strategiškai svarbaus Ormūzo sąsiaurio.

Milijonai vokiečių išeis iš bažnyčių

Apie 5,5 milijono vokiečių tvirtai nusprendė arba galvoja nutraukti ryšius šiemet su viena iš oficialiųjų Vokietijos bažnyčių. „Sinus-Instuitut“ tyrimas rodo, kad paliekančių valstybines religijas vis daugėja. Šiuo metu 48,5 mln.(59%) Vokietijos gyventojų priklauso vienai iš krikščioniškų valstybinių bažnyčių, kurioms moka mokesčius. Evangelinėje bažnyčioje buvo 2010 m. 23,9 mln., Katalikų – 24,6 mln. žmonių. Tiesa, pranešama, kad tai nereiškia, jog išėjusieji tampa ateistais - pagrindinė palikimo priežastis yra ta, kad daugelis žmonių galvoja, jog tam, kad melstis Dievui, nereikalinga bendruomenė, be to, vengiama mokėti privalomus mokesčius.

Dvidešimt metų pragare (vienatvė ir maistas)

(Karmelitės vienuolės sesers Šarlotės liudijimas)

Vienatvė

Vienatvė vienuolynuose nežmoniška ir žiauri, ten nėra draugų. Kiekviena priversta sekti kitas vienuoles, mažiausi taisyklių pažeidimai sulaukia tuoj pat rūsčios bausmės. Vienuolės nebuvo draugiškos. Įtarumas ir susiskaldymas buvo įprastas vienuolyno gyvenimo reiškinys. Mus mokė niekuo nepasitikėti ir nuo nieko nepriklausyti sistemiškos ir metodiškos izoliacijos būdu. Aukoms niekada neleisdavo susivienyti, nes jos tada galėtų kažką pakeisti.

Komunistai įdiegė tokią pat programą Korėjos karo belaisvių lageriuose, kad jie nebendradarbiautų. Kiekvieną vienuolę moko tapti policininku, kuris stebi kitus ir praneša pažeidimus. Išduodamas kitus informatorė pelno Motinėlės palankumą. Ji taip stengiasi įtikti, kad seserys dažnai pagražina ir sutirština įvykių  spalvas, kad tik į jas būtų palankiai žiūrima. Vienuolyne reikalauja absoliutaus paklusnumo visame kame, ir jūs tampate išmintingi išmokti paklusti be klausimų.

Kambarys apmąstyti mirtį

Kiekvieną vakarą  20:00 val. mes nusileisdavome į ilgą kambarį kad atliktume epitemiją  apmąstymų kambaryje. Šios celės plotas buvo apie kvadratinį metrą – ant stalelio stovėjo žmogaus kaukolė ir žvakė. Mes turėjome klauptis, žiūrėti į kaukolę ir mąstyti apie mirtį. Po to mes grįždavome į savo celes ir paėmusios tris susipynusias grandines, kurių kraštai buvo aštrūs, plakdavome savo kūnus dėl Kristaus žaizdų, kurias jis gavo Žemėje.

Kartais dėl maisto trūkumo ir jėgų trūkumo, sunku sau suduoti daugelį kartų. Jeigu motinėlė įtars tai, ji nurengs ir dar dvi vienuolės piktai išplaks jus. Po to keletui dienų prarasite bet kokį apetitą. Tokia yra uždarų vienuolynų realybė, čia buvo pritaikyta negailestinga smegenų plovimo sistema, kuri vėliau taikyta Rusijos lageriuose.  Tai toks pats žvėriškas nežmoniškumas, tačiau Roma eina po religijos vėliava, o Rusija atvirai ateistinė.

Maistas

Maisto kambaryje buvo du ilgi mediniai suolai, kiekviena vienuolė žinojo savo vietą.Niekas niekada nesisėda į kito vietą. Pusryčiams mums duodavo didelį alavinį puoduką kavos ir 100 gramų juodos duonos. Nors mes visą dieną sunkiai dirbdavome, pietų nebūdavo ir mes 17:00 mes vėl susirinkdavome maisto kambaryje, jei pačios galėdavome paeiti.

Vakarienei mums duodavo tirštą vaisių sriubą ir 50 gramų duonos, 2-3 kartus per savaitę gaudavome stiklinę neriebaus pieno.

Tai buvo mūsų racionas 365 dienas per metus. Vienintelė išimtis buvo Kalėdos, kai kiekviena iš mūsų gaudavo po šaukštą saldumynų. Koks tai buvo skonis, mes ištisus metus laukdavome šito malonumo.

Dėl maisto trūkumo, mes niekada neidavome miegoti be griaužiančių bado skausmų. Dešimtmečiais aš varčiausi ir blaškiausi naktimis ir galvojau, kiek aš galiu iškęsti šitą nuolatinį kankinimą. Prisiekiu jums, gyventi ant bado slenksčio yra labai sunki kančia. Badaujantys žmonės silpnesni, juos lengviau priversti daryti viską, kas žemina jų orumą, priversti paklusti. Tai buvo vykdoma su velnišku pasitenkinimu, turint vieną tikslą – sulaužyti žmogaus sielą.

Esant tokiai baisiai dietai, sunkiai dirbant, liejant kraują, daugelis vienuolių suserga ir miršta jaunos.

Paruošiant daržoves, bulves virė su oda, o po to valydavo. Vieną kartą budėdama virtuvėje aš valiau bulves, išmečiau šitų odelių krūvą į šiukšles.Buvau tokia alkana, kad pasičiupau iš bako dvi saujas šitų atliekų ir paslėpiau savo rūbuose. Niekam nepasakiau, nes visur yra stebinčios akys, visur yra informatoriai. Tą naktį savo celėje aš godžiai prarijau bulvių odeles.

9:00 ryte budri motinėlė su pajuoka man pasakė, kad aš turiu atgailauti, žinojau, kad tai bus neįprasta atgailos diena. Apmirusia širdimi nuėjau į požemį, kankinimo kambarį,  kur degė 7 žvakės. Dvi vienuolės mane surišo, užspaudė nosį, kad turėjau išsižioti, o Motinėlė įgrūdo į burną didelį šaukštą pipirų, kuriuos turėjau praryti, kad galėčiau kvėpuoti . Dvi dienas aš rangiausi nuo niežtėjimo ir degimo visame kūne. Visa tai tik už tai, kad suvalgiau šiek tiek šiukšlių.

Kitą kartą aš pamačiau ant stalo duonos gabalėlį, jį mačiau dar kelias dienas, galų gale aš paėmiau ir suvalgiau. Ryte vėl Motinėlė paskelbė, kad turiu pereiti epitemiją, ji kažkaip sužinojo...

Sveikinimai su Juodojo Vandens drakono metais

Ukrainos stačiatikiai taip nusprendė atsakyti į horoskopinę psichozę - išleido atvirukus su šv.Georgijaus atvaizdu.