(Vienuoliktoji Reinchardo Bonkės knygos „Aukščiau už viską“ dalis (Iš
rusų kalbos knygą verčia sesuo Regina AKB)
Nebylus šauksmas
Šitoje nuostabioje
meilės istorijoje aš vaidinu nereikšmingą auklėjamąjį vaidmenį. Ir taip, aš
pasitrauksiu į šalį ir papasakosiu ją taip, kaip pasakoja ją Deividas ir Rita.
Deividas Atta išaugo
musulmonų šeimoje Nigerijoje. Jis buvo vidutinio ūgio, gero kūno sudėjimo ir
jis turėjo švelnų malonų veidą. Jis nešiojo akinius dėl trumparegystės ir
stengėsi sudaryti įspūdį žmogaus su išlavintu protu.
Vis dėlto jis buvo
moraliai sužeistas. Jis buvo vienintelis vaikas. Motina jo mirė, kai jis buvo
dar mažas berniukas. Jo griežtas tėvas niekada jo nesigailėjo. Draugų turėjo
nedaug. Ir kartą nusprendė išsivaduoti iš vienatvės.
Jis pervažiavo į
Makurdį, apsigyveno name, kuriame be jo dar gyveno grupelė studentų ir įstojo į
Nigerijos valstybinio universiteto vietos skyrių, kad galėtų studijuoti
komunikacijas. Jis turėjo šypseną ir šiltą pasveikinimą kiekvienam, kurį
sutikdavo. Ir greitai jis pasiekė savo tikslą, - jis buvo apsuptas draugų,
išlaisvintas iš vienatvės.
Praėjo beveik
ketveri metai uolaus mokymosi. Jo praeities skausmas buvo palaidotas ir jis
gėrėjosi bendryste, kurios taip troško. Kai jo draugai turėjo problemų, jis
visada būdavo šalia, kad galėtų išklausyti ir pasirūpinti jais. Kai jie turėjo
finansinius sunkumus, jis skolindavo. Dalis paskolintų pinigų jam taip ir
negrįždavo. Ir tada jis paversdavo tai į dovaną. Deividui patiko būti „gelbėtoju“.
Nenuostabu, kad su tokiomis savybėmis jis tapo populiarus. Studentai, dėstytojai,
net techninio aptarnavimo komanda – visi
mylėjo Deividą Attą.
Kartą į miestą
atvažiavo evangelistas. Deividas ir jo draugai iš Jonos vardo universiteto
aplankė susirinkimą. Jona visada tikėjo Dievu. Bet Deividui buvo didelis
klausimas: „Koks Jis, Dievas?“. Jo musulmonų šeima mokė jį, kad Alachas
aukščiau visko, kad jis planavo viską, prieš tai, kai tai įvyks. Tai yra
geriausia, ką gali padaryti, tai priimti savo likimą, nes „Alachas to nori“. Bet
jei taip, tai Deividas buvo pasmerktas vienatvei ir jis atstūmė tokį likimą.
Jis buvo pasiruošęs priimti krikščionių Dievą, kuris kalbėjo: „Tu turi gimti iš
naujo“. Jam patiko krikščionių kalba apie naują gimimą, naują pradžią ir naujas
galimybes.
Evangelizaciniame
tarnavime pamokslas pristatė jam meilės Dievą, Kuris mirė už pasaulio nuodėmes.
Visi griežti musulmonų įsitikinimai, rodosi, prilygo jo žemiško tėvo asmenybei:
nemylintis, šiurkštus, nesirūpinantis. Jėzus - atvirkščiai, rodė Dangiškojo
Tėvo meilę, Kuris pasiuntė Savo sūnų numirti už pasaulį. Pasirinkimas buvo
aiškus. Jis pakėlė ranką ir pakartojo nusidėjėlio maldą, priimdamas Kristų kaip
savo Gelbėtoją. Dabar jo gyvenimas draugų ir brolių apsuptyje tęsis visą
gyvenimą.
Bet netikėtai
viskas pasikeitė. Kada jis ėjo į mokyklą, netoli universiteto, sankryžoje jį
partrenkė mašina. Atvažiavo policija. Moteris, kuri buvo už vairo, buvo
areštuota už vairavimą išgėrusi. Deividas viso to nežinojo. Jis buvo be
sąmonės. Jam buvo padaryti rimti galvos sužeidimai, daugybė lūžių ir galbūt,
vidinis kraujo išsiliejimas. Jį nuvežė greitoji pagalba.
Kai jis atmerkė
akis, tai pastebėjo, jog guli ligoninės palatoje. Jis išgirdo pažįstamą balsą,
kuris kalbėjo: „Tu buvai dvi dienas be sąmonės“. Miglotu žvilgsniu jis pamatė,
kad jo rankos ir kojos buvo gipse. Jo pulsuojanti nuo skausmo galva buvo
subintuota. Jis iš visų jėgų stengėsi prisiminti, kas su juo nutiko.
Jis ėjo į klasę.
Staiga visi metėsi į šalis nuo lekiančios mašinos, bet kažkas jam užblokavo
kelią. Jis prisiminė, kaip jam atrodo, kad jis atsidūrė tarsi ne kūne,
begarsiame siaubingame vakuume. Jis matė, kaip jo akiniai išlėkė į dangų, kaip
jo kūnas apsivertė tarsi sulėtintame filmavime ir jis išgirdo šiurpų kurtinantį
garsą, kai mašina nutrenkė jį. Jis pametė orientaciją laike. Jo sąmonėje tai,
kas turėjo įvykti anksčiau, atsitiko vėliau; o kas atsitiko vėliau, turėjo
įvykti anksčiau. Buvo šviesos blyksnis, o po to viskas nugrimzdo į tamsą, kuri
truko keturiasdešimt aštuonias valandas.
Dabar jis gulėjo
ligoninės palatoje ir įžiūrėjo Jonos figūrą savo palatoje. Tai buvo jo balsas,
kurį jis išgirdo kada nubudo. Jie buvo kambario kaimynai ir turėjo kartu baigti
universitetą. Baigiamieji egzaminai turėjo prasidėti po kelių savaičių.
Visiškai suvokęs savo sužeidimų laipsnį, Deividas suprato, jog nesuspės
pasveikti, kad galėtų baigti universitetą laiku. Jo svajonė pradėti karjerą
komunikacijų srityje patyrė didelę nesėkmę. Kaip Dievas galėjo išrinkti šį
laiką, kad nutiktų tokia nelaimė? Galu gale galimas daiktas, jog Alachas iš
tiesų buvo Dievas.
Jis užmerkė akis.
Kiekvienas jo širdies dūžis pranešdavo pulsuojantį skausmą per jo vokus.
Rodėsi, ant jo krūtinės krito geležinis priekalas. Kiekvienas įkvėpimas būdavo
sunkus, su skausmu krūtinės ląstoje.Jis norėjo vieno – miegoti. Bet sau tarė,
kad turi būti budrus trečią valandą nakties, kad pasimelstų. Tai buvo stebuklų
valanda. Jis blankai pamena tikėjimo mokymą iš savo vaikystės: „Mes tikime į
tai, kad Jo Pasiuntinys mums pasakė, jog Jis nusileidžia į artimesnį dangų
paskutinę trečios nakties dalį ir sako: „Kas man meldžiasi ir aš atsakysiu į jo
maldas? Kas prašo ir aš jam duosiu?“. Kai jo sudaužytas kūnas atsiduodavo
miegui, Deividas galvodavo, kodėl Alachas užduoda klausimus trečią nakties.
Kodėl jis neduoda atsakymų?
Kai jis vėl pabudo,
saulė jau buvo aukštai. Jis praleido savo šansą pasimelsti. Medicinos seselė
patikrino pagrindinius jo organizmo būklės parodymus. Jis nusprendė jos
paklausti apie savo sužeidimus. Bet kai pabandė žodžiams suteikti formą, nė
jokio judesio ir garso jo burna neištarė. Tai jį sutrikdė. Jis išsiugdė
gebėjimą reikšti gerumą ir dėkingumą aplinkiniams, kas tuo tarpu juos vertė
stengtis padėti jam. Bet dabar žodžiai jo galvoje negalėjo priversti jo liežuvį
judėti. Ryšys nutrūko.
Jis manė, kad galbūt
tvarstis ant galvos buvo pernelyg tankus ir stipriai spaudė jo žandikaulius ir
jis neleido jam kalbėti. Bet jo rankas laikė gipsas, todėl jis šitai negalėjo
patikrinti. Jis vėl pabandė pakalbėti su medicinos sesele. Netgi nekalbėti –
jis bandė išleisti garsą, dejuoti, bet nieko neįvyko. Medicinos seselė
pasižiūrėjo į jį su gailesčiu ir paliko kambarį. Jis pasijautė visiškai
izoliuotas. Baimė, kaip miško gaisras, apėmė jo protą.
Ant lentynos prie
lovos jis pamatė Bibliją. Jona tikriausiai paliko knygą jam. Jos išvaizda
priminė jam, kad skirtingai nuo Alacho, Biblijos Dievas visada pasiruošęs
klausyti maldų. Nereikia iki trijų valandų nakties budėti, kad padarytum Jam
įspūdį savo išsipasakojimu. Galbūt jam reikėjo pasimelsti savo Dangiškam Tėvui
nežiūrint į nieką, pasimelsti Jėzaus vardu. Bet apie ką jam melstis? Ar melstis
jam dėl apsaugojimo nuo blogio ar nuo nelaimingų atsitikimų? Dėl šito jau buvo
šiek tiek per vėlu. Melstis už išgydymą? Jis nusprendė, kad apie maldą pagalvos
vėliau. Tą akimirksnį jo tikėjimas buvo sudaužytas kaip ir jo kūnas.
Prasidėjo sunkus
atstatymo periodas. Neurochirurgas iš pagrindinės Makurdi ligoninės patikrino
Deivido kalbą. Jis pastebėjo, kad kaip ir anksčiau turėjo puikius kalbinius
įgūdžius ir gebėjo rašyti. Bet Deividas pilnai prarado gebėjimą priversti savo
burną išleisti arba prašnibždėti nors vieną garsą. Gydytojas kreipėsi patarimo
į medicinos žurnalus. Jis papasakojo Deividui, jog tai buvo gerai ištirtas
sutrikimas, kuris atsitinka dėl galvos sužeidimų. Jis vadinosi afazija. Yra
daug skirtingų afazijos formų, bet ta forma, kuri buvo Deividui, buvo gerai
aprašyta literatūroje.
Sekančių savaičių
eigoje Deividas įgijo gebėjimą naudotis dešine ranka. Jis savo mintis
perduodavo užrašytas. Gydytojai ir ligoninės darbuotojai pamilo savo protingą
ir jausmingą pacientą. Jie stengėsi jį padrąsinti. Jie jam kalbėjo, kad vieną
sykį jo gebėjimas kalbėti gali sugrįžti taip pat paslaptingai, kaip jis ir
dingo. Bet Deividui buvo sunku palaikyti savyje tokią įsivaizduojamą viltį. Jam
atrodė, kad tai prasimanymas. Jis norėjo aiškios diagnozės ir tikro medicininio
gydymo. Kitu atveju jis nenorėjo klausytis panašaus globėjiško melo.
Kaip ten bebūtų,
ligoninės sąskaitos buvo realios. Ir jos augo be jokio saiko. Makurdi
ligoninėje nieko nebuvo nemokamai. Nuskausminamieji preparatai ir kraujo
skiediklis „suėsdavo“ iki 250 nairų per dieną. Ir tai neskaičiuojant kambario
išlaidų, maitinimo ir medicininių tyrimų. Po keleto savaičių pasibaigė pinigai.
Jis skendo skolose.
Ligoninė įpareigojo
pacientus mokėti už maitinimą. Deividas daugiau negalėjo šito sau leisti. Kad
sulėtintų nenumaldomą skolų augimą, jis pradėjo prašyti palatos draugų valgio
likučių. Jis žmonėms keldavo tokias simpatijas, kad jie patys atiduodavo jam
savo maistą. Kažkurį laiką jam pavyko išsilaikyti šioje savotiškoje labdaroje.
Tuo metu jo kurso
draugai baigė universitetą ir užsiėmė naujo gyvenimo paieškomis ir karjera.
Pirmomis dienomis po nelaimingo atsitikimo jį lankė Jona ir kiti studentai. Bet
po keleto valandų, kurias praleisdavo prie jo lovos, jie prarasdavo kantrybę.
Deividas, kurį jie pažinojo, buvo sąmojingas ir gabus palaikyti įdomų pokalbį.
Dabar visus jo atsakymus reikėjo užrašyti ir jis, rodos, prarado gebėjimą
bendrauti. Kalbėjimas tapo sunkiu darbu. Iš bejėgiškumo prieš tokią nelaimę
Jona širdyje apkaltino jį nebylumo stimuliavimu. „Kodėl tau paprasčiausiai su
šituo nesusidoroti?“ – pasakė jis,
paliko kambarį ir daugiau nebegrįžo.
Deividas nusprendė
parduoti savo turtą, kad užsimokėtų sąskaitas už vaistus. Jis kažko paprašė
surinkti jo daiktus iš namo, kuriuo jis dalinosi su kurso draugais, bet kai tas
ten nuėjo, kambarys buvo tuščias. Tikriausiai, jo seni draugai viską pavogė.
Galimai, jie pardavė visus jo daiktus, kad sumokėti jo pradelstą nuomą. Kaip
ten bebūtų, jie nesijaudino dėl to, kad pasidalintų su juo savo planais. Jis
daugiau niekada nebematė savo draugų iš
universiteto.
Jam tai buvo
didelis smūgis. Naujas gyvenimas draugų apsuptyje, kurį jis pradėjo Makurdyje,
pasirodė miražu. Galiausiai galbūt jis buvo pasmerktas vienatvei ir iš tikrųjų
tai niekada nesikeitė. Iš tikrųjų sena nepraėjo ir netapo nauja. Jis pradėjo
grimzti į gilią depresiją.
Neturėdamas vietos
kur eiti, nei šeimos, kuri galėjo jį priglausti, Deividas liko ligoninėje. Savaitės
virto mėnesiais. Kartą televizijos komanda iš nacionalinio kanalo atvažiavo ir
nufilmavo siužetą apie jį. Vietos neurochirurgas aprašė įvykį. Laida buvo
parodyta visoje šalyje ir Deivido veidą pamatė visoje Nigerijoje. Jo
išgarsėjimą panaudojo tam, kad surinkti pinigų sumokėti ligoninės sąskaitoms.
Po šito jį pradėjo švelniai vadinti ligoninės direktorių tarybos „pirmininku“.
Darbuotojai ir pacientai juokaudami kreipdavosi į jį taip, tarsi ligoninė
priklausytų jam.
Bet jis neturėjo
iliuzijų - ligoninei priklausė jis ir visi pinigai, kuriuos jis galės uždirbti
iki savo gyvenimo pabaigos. Be to, kartą jis jau pasimėgavo tokiu pačiu
meilikavimu daugelio savo draugų iš universiteto. Jis žinojo, kad tie, kurie
įtikinėja savo ištikimybe šiandien, gali rytoj įstumti į bėdą.
Kartą
neurochirurgas paskyrė Deividui galvos skanavimo magnetinį rezonansą.
Rezultatai parodė, kad galima daryti operaciją, kad pašalinti rumbą
užpakalinėje jo galvos dalyje, kuris ir spaudė jo smegenis. Gydytojas pasakė,
kad ši subtili operacija gali duoti teigiamą rezultatą. Negalėjo būti jokių
pažadų, bet pats šansas, kad kalba gali
grįžti, nepaprastai pradžiugino Deividą. Dėl šito jis buvo pasiruošęs rizikuoti
bet kuo. Jis sutiko operacijai. Bet politinėje Nigerijos situacijoje įvyko
netikėtas posūkis. Gydytojas su savo šeima išvyko iš šalies. Visi Deivido
planai sugriauti.
Viso šito buvo jau
užtektinai ir Deividas nusprendė skausmui padaryti galą. Jis pasinaudojo laisvu
priėjimu prie vaistų ir pavogė nuodų atsargas. Jis sau paruošė mirtiną dozę.
Jeigu Dievas paskyrė jam vienatvę, skolas, nebylumą, jis norėjo rasti išeitį.
Jis ruošėsi susitikti su šituo Dievu veidas į veidą ir paprašyti Jo perduoti šitą
užduotį kam nors kitam.
Jis atsisėdo ir
parašė laišką. Jis padėkojo ligoninės darbuotojams už jų darbą. Jis paaiškino,
kad ši mirtis buvo savižudybė. Laiške jis aiškino priežastis, dėl kurių jis
norėjo save užmušti. „Gyvenimas nevertas to, kad gyventum, - parašė jis. – Aš
visada būsiu vienas. Niekas neturi reikšmės“.
Jis įdėjo laišką į
Bibliją ir ją padėjo ant spintelės. Po to prigulė. Jis norėjo sulaukti, kada
visi palatoje užmigs, tada jis priims nuodus. Niekas neras šito, kol nebus per
vėlu.
Priėmęs sprendimą,
jis atrado ramybę savo sieloje. Pastovus sąmyšis, kuriame būdavo jo protas
dieną ir naktį, paprasčiausiai dingo. Vėliau jis suprato, kad mirties autorius
– jo sielos priešas – padeda tiems, kas padeda šitam blogiui įvykti.
Kol jis ten gulėjo
ir galvojo apie savo sprendimą baigti gyvenimą savižudybe, Kažkas turėjo
didelius (ir geresnius) planus jam. Graži mergina su didelėmis gėrio pilnomis
akimis įėjo į jo kambarį. Pradžioje Deividas pamanė, kad jam sapnuojasi. Tai
buvo ne medicinos seselė. Jis kiekvieną žinojo Makurdi ligoninėje ir jis būtų
įsiminęs tokią mielą būtybę.
- Ar galiu su tavimi pakalbėti? – paklausė ji.
Jos balsas buvo
minkštas ir šiltas. Ji kalbėjo ramiu tonu, kuris, rodos, ėjo iš pačios žemės po
ja. Jam pasidarė įdomu: gal tai angelas? Jis stebėjo ją.
- Aš žinau, kad tu negali kalbėti, tarė ji. – Bet sako, jog
tu labai gerai rašai.
Jis atsisėdo ir linktelėjo. Paėmė bloknotą ir parašė: „Kas
tu?“
Ji priėjo arčiau ir
pasilenkė, kad perskaityti jo užrašą. Jis pajautė lengvą jos kvepalų kvapą. Nuo
šito jo galvoje atsirado mintis, kad nebuvo priežasčių jam gyventi dėl savęs,
jis galėtų gyventi dėl kažko tai dar.
- Mano vardas Rita.
Aš mokausi medicinos seselės specialybės, - pasakė ji.
„Tai tave atsiuntė
ant manęs praktikuotis?“ – parašė jis.
- Ne, man smalsu. Aš mačiau tave per televizorių ir
panorėjau pamatyti. Kalbėjausi su darbuotojais. Jie man pasakė, kad tu
palaužtas, - ji ištiesė ranką ir paėmė Deivido Bibliją. – Tu krikščionis?
Jis linktelėjo.
- Aš žinojau! – sušuko ji. – Aš taip pat. Jos šypsena buvo
plati ir miela. Ji atvertė jo Bibliją ir pamatė raštelį, kurį jis ką tik
parašė.
„Galiu aš tai perskaityti?“
Deividas viduje
atšalo. Jis nežinojo, kodėl jam norėjosi leisti jai perskaityti savo
priešmirtinį raštelį, bet sielos gilumoje jis to norėjo. Jis linktelėjo. Po to
jis sekė jos veido išraišką, kuri darėsi vis neramesnė.
Ji pasižiūrėjo į
jį, jos antakiai nepritariamai susiraukė.
- Tu niekada, niekada neturi to daryti! –tarė ji. – Aš noriu,
kad tu man pažadėtum, jog niekada neįvykdysi šio baisaus poelgio.
Deividas nusuko
žvilgsnį. Jis negalėjo jai šito pažadėti. Jis net sau negalėjo pažadėti. Jis
palingavo galva.
Ji buvo užgauta ir
aštriai tarė:
- Tu iš tiesų tiki Dievu, Deividai?
Jis linktelėjo.
- Dievas tau davė gyvenimą?
Deividas pagalvojo
apie Alachą ir krikščionių Dievą. Bet kuriuo atveju atsakymas buvo „ taip“. Jis
linktelėjo.
- Tada Jis tau neatleis, jeigu tu pasiimsi šią brangią
dovaną savo paties ranka, - ji vaikščiojo į priekį ir atgal, varstydama jį
žvilgsniu. – Tai ne tavo gyvybė, kad ją pasiimtum. Ji priklauso Jam. Tu eisi į
pragarą, jeigu save nužudysi. O aš nenoriu, kad tu eitum į pragarą.
Deividas pagalvojo,
ar buvo pragare taip vieniša, kaip jo gyvenime. Jis paėmė savo bloknotą ir
parašė: „Aš neturiu šeimos. Mano draugai mane išdavė. Aš viską praradau, ką
turėjau. Mano išsilavinimas dabar nieko nevertas. Aš negaliu užmokėti savo
skolų. Aš vienas ir netgi Dievui vis tiek.“
Kai Rita tai
skaitė, ji išgirdo balsą, kuris kalbėjo jos širdyje: „Jeigu tu nori, kad jis
pažadėtų gyventi, tu turi jam pažadėti būti drauge“.
Rita kalbėjo lėtai
ir pasverdama.
- Dievas labai rūpinasi tavimi, Deividai. Jis atsiuntė mane
šiandien pas tave. Jeigu tu man pažadėsi, kad niekada nepasiimsi savo gyvybės,
aš pažadėsiu tau kažką taip pat. Taip bus sąžininga.
Deividas negalėjo
patikėti, kad ji taip kalba. Jis niekada negirdėjo, jog kažkas darytų absoliučiai nepažįstamam tokį giliai asmeninį
pasiūlymą. Jis paėmė savo bloknotą ir parašė: „Kaip tu man gali kažką žadėti?
Tu juk nepažįsti manęs“.
- Tu manęs taip pat nepažįsti. Jeigu tu man pažadėsi, kad
nepasiimsi savo gyvybės,- tarė ji, - tada aš pažadėsiu palaikyti tave, kas
benutiktų.Aš būsiu tavo drauge“.
„Niekas negali to
žadėti“, - parašė jis.
- Tai ne pažadas tau, Deividai. Tą pažadą aš duodu Dievui
savo širdyje. Jis padės man jį įvykdyti. Bet aš neduodu jokių pažadų tiems, kas
ruošiasi nužudyti save. Tu supranti mane?
Jos žodžiuose
Deividas išgirdo tai, ko labiausiai troško išgirsti – priesaiką besąlygiškos
ištikimy-
bės. Bet jis negalėjo patikėti, kad ši puiki mergina, kaip
ir kas kitas, galėjo gyventi sutinkamai su tokiu pažadu. Be to, Rita buvo vedyboms
tinkamame amžiuje ir daugelis vaikinų norėtų paimti ją į žmonas. Jeigu ji
ištekės, jos vyras niekada neleistų, kad ji vykdytų pažadą palaikyti kitą vyrą.
- Pažadėk man, - pasakė ji.
Jam visiškai nebuvo
ko prarasti. Ar galėjo taip būti, kad Dievas pasiuntė šią merginą, jog
išlaisvintų jį iš nebylaus kalėjimo? Jis nusprendė duoti jai tą pažadą. Paėmęs
savo bloknotą, jis parašė: „Aš pažadu tau, Rita, neatimti savo gyvenimo“.
- Pasirašyk savo vardą, - tarė ji.
Jis pasirašė.
- Užrašyk datą.
Jis užrašė ir datą.
Ji pasilenkė ir paėmė popierių iš jo rankos. Pakėlusi jį, dar
kartą perskaitė. Ji kruopščiai jį sulankstė ir padėjo į savo rankinę. Po to
paėmė priešmirtinį raštelį iš atverstos Biblijos.
- Aš pažadu Dievui ir tau, Deividai, - kalbėjo ji, kol plėšė raštelį į skutelius, -
kad aš nuo šios dienos būsiu tikra tavo draugė.
Kitą dieną Rita
atėjo į ligoninės palatą su paruoštu maistu. Nuo to laiko ji ateidavo kiekvieną
dieną. Buvo jo pasiuntinėliu. Ji jam skalbdavo. Jie ilgas valandas praleisdavo
pokalbiuose - ji kalbėjo, o jis rašė
savo atsakymus. Ji rūpestingai saugojo jo užrašus.
Ligoninėje
pacientai ir darbuotojai pradėjo šaipytis iš Deivido: „Štai eina tavo žmona“, -
kalbėjo jie, kai Rita artėdavo. Deividui tai glostė širdį. Vargu ar jis buvo
vertas tokios žmonos.
Jo skolos dar
labiau išaugo. Deividas nusprendė paduoti į teismą moterį, kuri nutrenkė jį su
mašina. Rita padėjo jam teismo procese, kuris truko ilgus mėnesius. Galų gale
geranoriški prisiekusieji priteisė jam 1 000 000 nairų už padarytą žalą. Jis
buvo laimingas nuo minties, kad galės pagaliau apmokėti ligoninės sąskaitas ir
dar liks pinigų vaistams. Vis dėl to greitai tapo aišku, kad kalta moteris
turėjo daug galimybių išvengti baudos apmokėjimo. Daugybė teisminių apeliacijų, užprotestavimas nuosprendžio sulėtino ir
atmetė išmokėjimą. Juridinės kovos metu emocinė Deivido būklė buvo svyruojanti.
Tuo metu Rita buvo
priimta į medicinos seselių mokyklą Enguru šimtas kilometrų nuo Makurdi. Ji
pažadėjo, jog nepaliks Deivido ir grįš į Makurdį. Tuo metu ji surado vietinę
misiją, kuri tarnavo našlėms ir našlaičiais. Jie sutiko globoti Deividą, kol jos nebus. Mokydamasi Unguru
mieste Rita tęsė pokalbius su juo laiškais, siųsdama juos kiekvieną dieną.
Pagaliau ji pabaigė
mokymus. Jos šeima buvo laiminga ir sujaudinta. Jie norėjo, kad ji rastų darbą
Lagose arba kitoje patrauklioje Nigerijos vietovėje. Ją priimtų į bet kurią
vietą, kokią ji beišsirinktų. Tai, kad ji mokėjo anglų kalbą, užtikrino, kad ji
galėjo rasti darbą net Amerikoje. Bet ji atsisakė net peržiūrėti darbo
pasiūlymus ne Makurdi. „Aš daviau pažadą Dievui būti Deivido drauge, - kalbėjo
ji. Ir aš ketinu jį ištesėti.“
Jos šeimos nariai
nebuvo tuo patenkinti. Jie su panieka žiūrėjo į Deividą. Jie ją įtikinėjo, kad
ji jau daugiau nei įvykdė savo pažadą. Ji galėtų draugystę palaikyti per
atstumą iš bet kurio miesto, kur yra paštas. Rita jų klausėsi, bet jautė, jog
neturi palikti Deivido. Pažadas, kurį ji davė Dievui ir Deividui, neleistų jai
gyventi savo gyvenimo. Ji atvažiavo dirbti į pagrindinę Makurdi ligoninę, kur
gyveno Deividas.
Tačiau ten ji
pamatė, jog ligoninė jį gadino. Ji įtikinėjo jį pradėti gyventi pačiam. Jis
nenorėjo išvažiuoti, sakydamas, kad jam nėra kur daugiau eiti. Bet ji ir toliau
primygtinai reikalavo, kol jis nerado būdo tai įgyvendinti. Jis gavo darbą
vaistinėje, kas jį aprūpindavo vaistais kreditan. Savininkas paskyrė jam
kambarį, kur jis galėjo gyventi nemokamai. Dabar jis galėjo pradėti mokėti už
save ir užsimokėti nors kažkokią dalį savo skolos.
Rita ir toliau jį
lankė. Ji atnešdavo jam maisto ir palaikė jo tikėjimą Viešpačiu. Namuose Ritą
pradėjo lankyti vienas geras krikščionis. Jos tėvai buvo patenkinti juo kaip
potencialiu jų dukters vyru. Bet ji suprato, kas jo galvoje, ir ji nutraukė
santykius. Ji pasakė jam, kad jis neturi jokių šansų, jog ji bus jo žmona. Ji
lieka ištikima pažadui rūpintis Deividu.
Deividas sužinojo
apie tai ir jį užplūdo emocijos. Jis negalėjo nieko jai pasiūlyti, bet kartą
parašė: „Rita, ar tekėsi už manęs?“
Ji suabejojo. „Dievas
aiškiai duos suprasti, jeigu mes turime susituokti., - atsakė ji. – Visų
pirmiausia, mano tėvai man neleis. Jie dievobaimingi tėvai. Jie tėvai, kuriuos
man davė Dievas ir aš tikiu, kad turiu gauti jų sutikimą ir palaiminimą.“ Ji
labai susimąstė. „Deividai, aš manau, kai tu vėl prakalbėsi, viskas pasikeis.
Tikiu, kad kartą tu prakalbėsi“
Deivido širdis apmirė.
Jam norėjosi tikėti, jog jis vėl prakalbės, bet paprasčiausiai negalėjo. Pačiu geriausiu laiku Jo viltis į
Dievą buvo trapi. Dabar ji buvo sudaužyta į šipulius. Jis vaikščiojo savo mintyse pirmyn ir atgal tarp mylinčio Dievo
atvaizdo ir likimo Dievo. Labai dažnai jis užmiršdavo apie savo palaiminimus.
Ir retai užmiršdavo apie savo
prakeikimus. Jis tapo žmogumi, kurį sunku mylėti.
Tai buvo patys
ilgiausi išbandymų metai jo gyvenime. Jo sužalojimas ribojo ir sąlygojo jo
gyvenimą. Be darbo vaistinėje didesnę dalį jo energijos buvo eikvojama tam,.kad
gauti išmoką 1 000 000 nairų iš moters, kuri jį partrenkė. Visos jos
atidėliojamos apeliacijos galų gale buvo išsemtos. Išmoką palaikė teismas.
Viskas, kas liko, tai tik gauti pinigus. Bet jis nieko negavo.
Jis parašė teismą
įsikišti ir priversti jos darbdavį areštuoti jos užmokestį. Kai atėjo
pranešimas apie areštą, ji buvo atleista. Ji paslapčiomis susirado kitą darbą.
Kada Deividas sužinojo apie tai, jis vėl pabandė pradėti procesą, bet ji taip
pačiai elgėsi. Tokiu būdu,niekas nepasikeitė nuo tos dienos, kai ji jį
partrenkė. Ji kaip ir anksčiau vengė atsakomybės. Jis ir toliau kentė
pralaimėjimą. Kaip Dievas galėjo tai leisti? Kaip Jis galėjo pavilioti jį vienu
milijonu nairų – taip arti ir vis dėl to taip toli?
Moteris buvo
paskelbta bankrutavusi. Jeigu Deividas būtų parodęs šiurkštumą ir privertęs
policiją pasodinti ją į kalėjimą, visos viltys gauti kažką tai iš jos būtų buvusios sunaikintos. Jis buvo išvargintas
persekiojimo per teisingumą. Visos jo pastangas priversti dirbti sistemą sau
buvo dar sudėtingesnės dėl jo invalidumo. Labai nedaugelis žmonių, jeigu tokie
iš vis atsirasdavo, buvo kantrūs su juo dėl jo nesugebėjimo kalbėti. Galų gale
kaip paskutinis įžeidimas,kurį jis patyrė - vyriausybė leido jam prašyti išmaldos. Jie
taip pat pasidavė.
Tuo tarpu Rita
toliau stebėjo jo būklę, retkarčiais atnešdavo maisto, atlikdavo jo užduotis.
Ji įkvėpdavo jį jo dvasiniame gyvenime.
Ji dažnai su juo melsdavosi, o taip pat vesdavosi jį į bažnyčią, į
evangelizacinius tarnavimus Makurdyje. Ji atvedė jį pas krikščionių
konsultantus. Bet ir toliau kentėjo patirdamas pralaimėjimą savo tikėjime ir
savo emocijose.
Praėjo ilgi
aštuoneri metai. Dabar visi Deivido pažįstami žinojo, kad jo afazija buvo tikra
problema.
Taip pat Deividas
tuo metu žinojo, kad Rita buvo jo džiaugsmas ir kad jis visiškai buvo jos
nevertas. Jos ramaus tikėjimo pavyzdys lyginant su jo jaudinančiu tikėjimu
kartais tapdavo nepakenčiamas. Jis jausdavo palengvėjimą, kai būdavo kartu.
Aš nežinojau Ritos
ir Deivido istorijos, kai mūsų kompanija atvyko į miestą. 2003 metų vasarį organizacija
“Kristus visoms tautoms“ vedė evangelizacinę kompaniją Makurdyje. Mūsų
apšvietimui ir garso įrenginiams buvo parūpintas didelis laukas. Mes rengėmės
priimti 200 000 žmonių.
Kai Rita išgirdo
apie šitą susirinkimą, pakvietė Deividą ir išsireikalavo, kad jis eitų. Ji jam
pasakė, kad savo krikščioniškame gyvenime niekada dar nematė stebuklo, bet
girdėjo, kad mūsų evangelizaciniuose tarnavimuose įvykdavo daug stebuklų. Mūsų
reklaminiai plakatai skelbė, kad aš melsiuosi už ligonius, kaip tai darau
visada. Ji nėjo į susirinkimą su Deividu. Jautė, jog tai padaryti turi jis pats. Kitiems
nepastebint ji buvo arti nusivylimo, nes pagerėjimo nebuvo.
Deividas taip pat
buvo nusivylęs. Jis vos galėjo išlaikyti Ritai duotą pažadą ir tai žinojo.
Mintys apie savižudybę vėl jį kamavo. Kažkas turėjo pasikeisti. Jis labai
pavargo. Paskutinį kartą jis lauks išgydymo iš Dievo. Šį kartą jis nepasitikės
nei gydytojais, nei medicina. Jis neieškos pagalbos valstybiniuose teismuose.
Jis pasninkaus, melsis ir prašys Dievo išgydyti jį per tarnavimą. Jeigu tai
nepavyks, jis ras būdą išlaisvinti Ritą nuo jos pažado.
Kompanijos
atidarymo vakare lauke Makurdyje susirinko
180 000 žmonių. Tūkstantis sergančių žmonių priėjo prie scenos. Deividas
stovėjo pakraštyje. Jis paskaičiavo, kad jo šansai, kad Reichardas Bonkė už jį
pasimelstų buvo lygus nuliui. Pamokslo pabaigoje, kai aš pasimeldžiau bendra malda už ligonius, jis pasisuko ir
nuėjo šalin.
Jis turi priimti
savo likimą, taip galvojo. Dievas nesirūpino, jog jį išgydytų ir jis niekada
netaps pakankami geru, kad užsitarnautų tai. Bonkė turėjo tikėjimą dėl
išgydymų, o jis ne. Ir Dievas neleis jam pakankamai arti prasibrauti, kad Bonkė
galėtų uždėti ant jo rankas. Jis grįžo namo ir atsisėdo tamsoje ant savo lovos.
Laikrodis ant stalo nušvietė laiką – 11 valanda vakaro.
Jis pajautė šilto
kraujo srovelę, kuri tekėjo iš šnervių. Jis pakilo ir paėmė rankšluostį, kad
sustabdytų srovę. Bet kraujas nesustojo. Tai truko valandą, po to kitą. Jam
pasibaigė skudurai ir nebuvo kuo sustabdyti kraujavimo. Kai po trijų valandų
kraujavimas nesiliovė, jis suprato, kad miršta. Galbūt tai buvo vaistų veikimo,
skystinančių kraują, padarinys.
Jis jautė, kad
turėjo tik vieną šansą, paskutinį šansą pasiųsti pranešimą. Jis neturėjo
telefono, todėl, kad nebuvo poreikio. Kambario kampe buvo paskutinis aplankas,
kurį Rita apruošė jam užrašams. Jis surado savo bloknotą ir rašiklį ir pradėjo
rašyti savo paskutinę valią ir testamentą, kuriame palieka savo mažą turtą
Ritai. Jis išreiškė savo meilę jai ir didelį dėkingumą už jos draugystę.
Dabar ji bus laisva
nuo savo pažado būti jam draugu, rašė jis, ir galės rasti dievobaimingą vyrą,
kuris taps jos vyru. Jis parašė, kad Dievas būtinai pasirūpins tokiu ištikimu
žmogumi, kaip ji. Rašė, kad jis taip pat bus laisvas ir kad jis pasiruošęs tam,
jog jo žiaurus išbandymas baigsis. Su ašaromis ir krauju, kurie krito ant lapų,
jis atsisveikino, pasirašė ir padėjo datą – 2003 metų vasario 3 diena.
Jis paliko atviras
duris į savo kambarį, kad rastų ryte jo kūną. Po to jis atsigulė mirti.
Praėjo dar viena
valanda. Kraujavimas tęsėsi, nesilpnėjo. Keista, bet Deividas jautėsi gerai.
Kodėl jis nenusilpo, praradęs tiek daug kraujo? Jis pakilo ir pažiūrėjo į
laikrodį. Buvo 4 valanda ryto. Iš jo nosies kaip ir anksčiau tekėjo pastovi
kraujo srovė.
Jis paėmė savo
bloknotą ir išėjo. Miestas skendėjo tamsoje. Žvaigždės užpildė naktinį dangų
virš jo. Jos žiūrėjo žemyn su šaltu abejingumu. Jeigu nors jis ir niekada
negyventų, šios žvaigždės ir toliau spindėtų. Jeigu jis nustotų kvėpuoti, joms
būtų vis vien. Jos atrodė labai panašios į Dievą, Kuris jas sukūrė.
Jis ėjo. Staiga jis
pradėjo kūkčioti, jo pečiai be garso sudrebėjo. Jis niekada nesijautė toks
vienišas. Jeigu kada nors jam buvo reikalingas jo balsas, tai dabar. Jis šūkteltų
į žvaigždes: „Kodėl Tu palikai mane? Kodėl?!“ Jis priėjo prie parko suolelio ir
atsisėdo; tuo metu rytuose pradėjo aušti. Jis vis dar negalėjo kontroliuoti
savo verksmo, kaip ir savo kraujavimo.
Apie penktą valandą
ryte jį rado žmogus, kuris ėjo į darbą. Jo balsas buvo pilnas nerimo: „Kas jums
atsitiko, pone?“
Deividas prisiminė,
kad jo baltiniai persunkti krauju, o jo veidas išsitepęs. Šis žmogus gali
paskambinti į policiją. Deividas parodė į savo burną ir palingavo galva, kad
duoti suprasti, jog jis negali kalbėti. Po to jis greitai užrašė savo bloknote:
„Tai paprasčiausiai nosies kraujavimas. Man viskas tvarkoje.“
- Tai kodėl jūs verkiate?
Deividas nusprendė
papasakoti teisybę šitam nepažįstamajam. Jis parašė: „Atrodo, Dievas paliko
mane. Kodėl Viešpats paliko mane? Jam vis vien?“
-
Kaip jūs galite žinoti, kad Dievas jus palieka? –
paklausė nepažįstamasis.
Staiga Deividas
pamatė save iš šalies. Jis dabar sėdėjo ant to parko suolelio, nes Dievas
saugojo jį, o ne todėl, kad Jis jį paliko. Kraujavimas tęsėsi šešias valandas
ir jis vis dar gerai jautėsi. Tuo tarpu jis jau turėjo būti be sąmonės arba net
miręs, bet jis vis dar galėjo stovėti ant kojų ir vaikščioti. Jis vis dar
turėjo jėgų. Jis beveik galėjo girdėti Ritos balsą, kuris sakė: „Dievas myli
tave, Deividai“. Šie žodžiai buvo tokie galingi, nes ji įkūnijo juos daugiau
nei kas kitas jo gyvenime. Jam nebuvo kur pasislėpti nuo Dieviško rūpesčio.
Jis pasilenkė ir
vėl parašė: „ Ne, aš neteisus. Dievas manęs nepaliko. Jis buvo man geras. Aš
tikiu, kad Jis padarys kažką man dar didesnio. Aš turiu atnaujinti savo
tikėjimą.
Jis grįžo namo ir
pastebėjo, jog kraujavimas sustojo. Jis nusiprausė ir nuėjo į darbą. Deividas
karštai troško pasikalbėti su Rita apie savo keistą išbandymą. Ji buvo jo
geriausias draugas. Bet jis pakeitė sprendimą. Gana jai viso šito. Jis baigs
tai be jos.
Jis paprašė
viršininko paskambinti jo pusbroliui Džonui, kuris buvo krikščionis. Neseniai
jis pervažiavo į Makurdį ir žinojo apie Deivido būklę. Džonas sutiko atvažiuoti
į vaistinę. Deividas paprašė, kad jis eitų su juo vakare į evangelizacinį
tarnavimą. Jis pasakė Džonui, jog minia buvo labai susispaudusi ir todėl jam
prireikė pagalbos, kad prieitų prie scenos. Jis nusprendė prasibrauti prie
Bonkės. Jis paprašys, kad uždėtų ant jo rankas ir pasimelstų už išgydymo
stebuklą. Džonas nusprendė padėti.
Po to Deividas
parašė prašymą Bonkei dėl maldos. Tam, kad patvirtintų savo istoriją, jis
pasiėmė medicininius dokumentus ir valstybinę licenziją, kuri leido jam prašyti
išmaldos, kuri buvo duodama jam dėl jo būklės. Ši informacija būtinai palies
Bonkę ir jis paprašys Dievo padaryti ką nors dėl Deivido.
Septintą valandą
vakaro jie atvažiavo į vietą, kur vyks tarnavimas. Deividas rankose laikė savo
Bibliją ir bloknotą. Kai kurie ten laukė visą dieną. Deividas ir Džonas kartu
stūmėsi sau kelią prie scenos. Tai buvo ilga ir sunki kova. Bet kol aš
pamokslavau tą vakarą, jie praėjo kelią iki pat scenos. Laiptelių apačioje
stovėjo Džeisonas Betleris, mūsų komandos narys. Deividas stuktelėjo jam į šoną,
kad atkreiptų į save dėmesį. Jis užrašė savo bloknote ir parodė jam: „Aš
negaliu kalbėti dėl nelaimingo atsitikimo, kuris įvyko prieš aštuonerius metus.
Noriu asmeniškai susitikti su Reichardu Bonke. Noriu, kad jis pasimelstų, kad
aš galėčiau kalbėti.“
Džeisonas matė, kad
Deividas buvo nusivylęs. Jis užjautė jį visa širdimi. „Man labai gaila, - tarė
jis, - bet čia labai daug žmonių, norinčių matyti Reichardą. Mes negalime
paskirti asmeniško susitikimo jums. Bet jeigu jūs pasiliksite, Reichardas pasimels
už visus ligonius tarnavimo pabaigoje.“
Deividas šito
nenorėjo. Jis vėl parašė, jog norėtų, kad Bonkė pasimelstų už jį asmeniškai. Jo
supratimu jis kovojo su likimu. Jis pažvelgė į žmones minioje, kurie pasidavė
likimui. Masinės maldos metu Richardas melsis už visus ir Dievas išgydys tik
tuos, kuriuos Jis Pats išsirinks išgydymui. Deividas norėjo didesnio
užtikrintumo. Jis norėjo šturmuoti dangiškus vartus ir prašyti, netgi
reikalauti išgydymo iš Dievo. Jo vaizduotėje, jei Reichardas, tikėjimo vyras,
pasimels už jį, tai taip ir įvyks. Tokiu būdu, jis galvojo, jog jam pavyks
nutraukti likimo gniaužtus. Bet kol kas jis toliau įtikinėjo Džeisoną paskirti
susitikimą, tas ir vėl atsakydavo.
Šitai sugrąžino
Deividą į viso jo gyvenimo emocinius rėmus. Senasis vienatvės skausmas sugrįžo
į jo širdį. Kai Džeisonas atsisakydavo išgirsti jo prašymą, Deividas jautė, kad
Dievas atsisakydavo duoti jam priėjimą prie Savo išgydymo jėgos. Bet šitą
vakarą, galvojo Deividas, kažkas šituose įprastuose rėmuose turi pasikeisti.
Pasidavimas šitam susitelkusiame į save jausmui atnešdavo dar daugiau
kentėjimų. Jis jau pakankamai kentėjo. Atėjo laikas pradėti naują kelią. Jis stos
prieš šį jausmą ir padarys tikėjimo žingsnį, tikėdamas, jog Dievas rūpinasi
juo, nors jis ir jautė save atstumtu.
Jis ir Džonas paėjo
trisdešimt metrų atgal nuo minios, kur Džeisonas vis dar galėjo juos matyti.
Jis prisimena, kad Deividas buvo apsivilkęs ryškius raudonus marškinius ir
lengva buvo jį stebėti.
Po išgelbėjimo
maldos aš, kaip įprastai, kreipiausi į ligonius. Paprašiau padėti savo rankas
ant tų kūno vietų, kurioms reikėjo išgydymo ir pradėjau melstis.
Džeisonas vėliau
pasakojo, ką jis matė, kaip Deividas uždėjo rankas ant pakaušio ir tuoj pat
nukrito, kaip būtų kas jį pakirtęs.
Deividas iš tiesų
išgyveno tai, ką matė Džeisonas, bet visai kitaip. Jis liudijo, jog padėjo
ranką ant pakaušio ir pajautė stiprios šviesos šilumą, kuri švietė į jį iš
viršaus. Jis manė, kad tai lauko apšvietimas. Kažkas jam pašnibždėjo pažiūrėti į
šviesos šaltinį. Kai jis pažvelgė į viršų, šviesa iššovė žemyn į jį. Ji buvo
tokia galinga, jog nuskandino jį savyje. Iš šito šviesos blyksnio jis pasižiūrėjo į savo brolį Džoną.
Džonas akivaizdžiai nematė šviesos, jis žiūrėjo į sceną kaip įprastai. Deividas
pabandė paimti jį už rankovės, kad jis pažiūrėtų į šviesą, bet jis negalėjo
išeiti iš šviesos. Jis paėmė bloknotą, kad parašytų Džonui raštelį, bet jo
rankos buvo per daug silpnos, kad parašytų nors vieną raidę. Jis jautėsi
atskirtas nuo realybės.
Jis pasižiūrėjo į
žmones aplink save. Rodosi, niekas daugiau nepastebi šviesos. Jis buvo vienišas
šitame pergyvenime, bet vargu ar jis
jautė savo vienatvę. Jis buvo vienas su Dievu ir jautė gilų jaudulį dėl Jo
meilės. Šituo šviesos spinduliu nusileido ranka ir palietė jo pakaušį. Ji kažką
pašalino. Ir Deividas tuojau pat pajautė
išlaisvinimą nuo sunkios naštos.
Šviesa pradėjo
blėsti ir jis suprato, kad guli ant žemės. Kaip jis ten atsirado? Jis buvo
suglumęs ir norėjo žinoti, ar iš tiesų išgyveno šitą šviesą ar tai buvo sapnas.
Kai jis atsigavo, tai pagalvojo, kad galbūt buvo išsekęs dėl kraujo praradimo
ar kad nepakankamai miegojo, ar dėl keleto dienų pasninko – ar dėl visko kartu.
Džonas padėjo jam
atsikleti. „Kas tau atsitiko?“ – paklausė jis.
Deividas nieko
neatsakė. Jis netgi neketino panaudoti bloknoto. Džonas pradėjo kalbėti, bet
Deividas negalėjo susitelkti. Jis vis dar buvo apstulbęs dėl šviesos ir rankos,
kuri pašalino kažką iš jo galvos.
Čia Džeisonas
Betleris pamatė, kad Deividas vėl prisilietė prie pakaušio ir nugriuvo ant
žemės kaip pakirstas. Tai vėl įvyko.
Ir vėl Deividas
išgyveno tą patį, ką matė Džeisonas, bet kitaip. Jis sakė, kad šviesa staiga
sugrįžo. Šį kartą ji buvo dar stipresnė. Jis vėl pažiūrėjo į savo pusbrolį
Džoną ir Džonas vėl jos nematė. Ranka sugrįžo liesdama jo pakaušį. Ir ji vėl
kažką pašalino ir Deividui pasidarė lengviau. Šį kartą vis dėlto jis išgyveno
kitokį pojūtį, - jis žinojo, kad kažką gavo iš Dievo. Šviesa dingo ir jis
suprato, kad guli ant žemės.
Džonas padėjo jam
atsikelti. Jis buvo sutrikęs ir truputį sudirgęs. Minia jaudinosi aplink juos.
Žmonės susikaupę meldėsi su pakeltomis rankomis. „Kas tave pastūmė, Deividai? –
paklausė jis. – Kas tai padarė?“
Deividas
pasižiūrėjo į Džoną ir pirmą kartą per aštuonerius metus žodis jo galvoje
sugebėjo priversti jo burną paklusti.
- Jėzus, - pragargaliavo jis.
Džonui nukaro
žandikaulis. Jis atidžiai pažiūrėjo į Deividą.
- Ką tu pasakei?!
- Jėzus, - pakartojo Deividas. Jis tarsi jautė švytėjimą
aplink save. Jam į širdį neatėjo joks kitas žodis, kaip brangaus Dievo Sūnaus
vardas.
- Jėzus, -
pragargaliavo Džonas.
- Deividai, aš girdžiu tave.
- Jėzus, Jėzus, Jėzus, - kartojo Deividas. Jis pradėjo
vaikščioti aplinkui, tai sakydamas. Jis leido gargaliuojantį šnabždesį, bet tai
buvo stebuklas. Jis sustojo ir pasižiūrėjo į Džoną vėl, paimdamas jį už
pečių.
- Ačiū, Džonai, - tarė jis.
Džonas stvėrė jį ir
apkabino kaip lokys.
- Dievas išgydė mano brolį! – šaukė jis žmonėms, kurie buvo
aplink jį. – Dievas jį išgydė!Jis gali kalbėti pirmą kartą po aštuonerių metų!
Tuo metu aš prašiau
tų, kurie gavo išgydymą ateiti ant scenos. Norėjau pasidalinti su šita didele
minia tuo, ką Dievas padarė šį vakarą. Džonas ir Deividas metėsi atgal į tą
vietą, kur stovėjo Džeisonas Betleris. Džonas jam pasakė, jog Deividas negalėjo
kalbėti aštuonerius metus po savo nelaimingo atsitikimo, dabar kalba.
- Jėzus, - pakartojo Deividas su ašaromis akyse.
Džeisonas nusivedė
jį su Džonu laipteliais į viršų, kad atvestų į sceną. Ten Džonas dar kartą
papasakojo apie Deivido istorijos ištakas.
Aš tariau per
mikrofoną:
- Šis žmogus, Deividas Atta, negalėjo kalbėti aštuonerius
metus.
Minioje prasidėjo
judėjimas. Aš nežinojau, kad Deividas buvo gerai žinomas Makurdyje. Kai kurie
jį atpažino. Aš pastačiau prieš jį mikrofoną.
- Paklausykime, kaip Deividas daro tai, ko jis negalėjo
daryti aštuonerius metus, - pasakiau aš. –Paskaičiuok su manimi, Deividai.
Sakyk „vienas“.
- Vienas, - pragargaliavo Deividas.
- Du.
- Du, - pakartojo jis.
- Trys.
- Trys.
- Keturi.
- Keturi.
Staiga Deividas
griuvo ant kelių ir verkė iš dėkingumo. Jis buvo tiesiog nugalėtas Dievo meilės
jėga ir neįsivaizdavo, kaip dėkoti Dievui už Jo didelę išgydymo dovaną jam.
Praėjus keliems
mėnesiams mes sugrįžome į kitą miestą Nigerijoje, kad pravestume ten tarnavimą.
Deividas atvažiavo pamatyti mus. Jis švytėjo plačia šypsena ir laisvai kalbėjo.
Aš pakviečiau jį papasakoti nuo scenos savo istoriją. Jis su džiaugsmu tai
padarė. Vėliau jis mums kalbėjo, kad jo balso jėga po truputį grįžinėjo. Jis
vis grįždavo prie šnabždesio, kai balsas pavargdavo.
Po keleto mėnesių
mes vėl grįžome į kitą miestą. Deividas vėl atvažiavo ir šį kartą niekas
negalėjo jo nutildyti. Jo veidas švietė nauja šviesa. Jis mums pristatė gražią
moterį, vardu Rita, kaip savo sužadėtinę. Pamatę ją, mes nesistebėjome jo
džiaugsmu.
Aš paprašiau mūsų
komandos narių nuvesti juos į šalį ir smulkiai užrašyti jų istoriją. Tada aš
sužinojau, kad po išgydymo Rita pristatė Deividą savo tėvams. Kai jie
atvažiavo, Ritos motina sutiko juos prie durų. Ji gerai žinojo Deividą ir
nebuvo patenkinta jį matydama.
- Sveika, mama, - tarė jis jai su nuostabia šypsena.
Jai net akys suapvalėjo.
- Deividas? Tu kalbi?
- Jėzus išgydė mane, - pasakė jis. – Dievas geras!
Rita paprašė
nustebusią mamą pakviesti Deividą į vidų. Jos mama linktelėjo. Tiek daug
emocijų slėpėsi už jos bejausmio žvilgsnio – šokas, pyktis, nusivylimas,
pasipiktinimas, nustebimas ir šie jausmai stiprino kaltės jausmą už tai, kad
jie taip elgėsi su Deividu – tam, kurį Dievas taip mylėjo.
Rita žinojo, ką
daryti toliau.
Ji nusivedė Deividą
už rankos į savo miegamąjį. Ten buvo jos knygų spinta. Ji buvo pilna užrašytų
pokalbių, kurie buvo surinkti per aštuonerius metus. Iki šio laiko jie buvo jos
brangenybe. Ji pradėjo dėti bloknotus į jo ištiestas rankas. Motinos rankas
taip pat užkrovė. Kada spinta buvo tuščia, ji nusivedė juos per užpakalines
duris į lauką, kur stovėjo statinė laužui. Ji paėmė bloknotus ir pradėjo mėtyti
juos vieną po kito į statinę. Tada ji užpylė juos benzinu ir uždegė degtuką.
Kai knygos užsidegė
iš jos sielos išsiliejo visa srovė ašarų. Ji stvėrė Deividą į savo glėbį.
- Aš noriu klausytis kaip tu kalbi, - pasakė Rita.
- Aš kalbu, - tarė jis.
- Niekada nesustok. Niekada nenustok kalbėtis su manimi,
Deividai. Pažadėk man.
- Aš pažadu, - pasakė jis.
Šiandien ponas ir ponia Atai lanko biblijos koledžą ir ruošiasi
tarnavimui. Deivido išgydymas tapo plačiai žinomas medicinooje, daugelyje
bažnyčių tame Afrikos regione.Deividas ir Rita keliauja kartu ir niekada
nepraleidžia progos papasakoti, ką Dievas padarė dėl jų.
Tai apie ką gi ši
istorija? Tai Deivido išgydymo ir Ritos pažado istorija ir dar daugiau, ši
istorija Dievo meilės. Jo meilė leidžia mums liudyti apie Jo išgelbėjimo
malonę, o tai pat apie jo išgydymo jėgą. Visa šlovė Dievui.
Aš buvau
priblokštas, išgirdęs, kad Rita niekada nematė stebuklo prieš tai, kai Deividas
buvo išgydytas. Bet aš nesutinku su šiuo patvirtinimu. Aštuonerius metus ji
buvo atvaizdu Dievo meilės. Tai taip pat buvo stebuklas.
Pradžios knyga nustato sėjos ir pjūties įstatymą.
Ši istorija primena mums, kad
kai kada tarp jų – ilgas – ilgas
laikas.
Kada sėkla krenta į žemę ir miršta, mes
tikime – netgi
abejodami tikime, -
pasitikėdami, jog
Jo žodžio sėkla nepatirs nesėkmės ir atneš dosnų derlių.