Ketvirtoji Reinchardo Bonkės knygos „Aukščiau už viską“ dalis
(Iš rusų kalbos knygą verčia sesuo Regina AKB)
Buvau jaunas misionierius, dar nežinomas kaip evangelistas
ir mes tik pradėjome matyti prabudimą Lesoto Karalystėje. Regione buvo
aptarinėjamos naujienos apie mūsų
laimėjimus. Ėjo 1973 metai.
Suskambo mano
telefonas. Hovardas Hornas, kurį aš pažinojau nuo mokymosi laikų Pietų
Afrikoje, pakvietė mane pamokslauti Kimberlyje.
Aš sutikau.
Kimberlis – miestas,
turintis maždaug apie100 000 gyventojų, išsidėstęs 240 kilometrų atstumu į
vakarus. Kaip ir Maseru miestas, kuriame aš gyvenau, Kimberlis buvo izoliuotas
kalnų miestas. Per šimtmečius jis buvo žymus dėl savo deimantų. Patys didžiausi
briliantai pasaulyje buvo rasti būtent ten. Visa apskritis buvo daug girdėjusi
pasakojimų apie turtus, išgautus iš žemės. Briliantų gavyba buvo miesto ekonomikos
pagrindas.
Deimantų gavyba
Kimberlyje priklausė ir buvo valdoma naujai atsikėlusių baltųjų palikuonių. Tuo
tarpu katorgiškas darbas kasyklose buvo juodaodžių vyru dalia, daugelis kurių
buvo iš mano šalies – Lesoto. Bažnyčia, kurią aš turėjau aplankyti Kimberlyje,
buvo susirinkimas „tik baltiesiems“.
Kai aš atvykau,
prisimenu, buvo šaltas vakaras. Dangus mirguliavo debesimis, pūtė šaltas vėjas.
Hovardas atvežė mane prie bažnyčios, kur aš turėjau pamokslauti. Mes
susitarėme, jog aš pravesiu seriją susitikimų
- penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį.
Tą pirmą vakarą,
penktadienį, kai sėdėjau ant scenos ir apžiūrinėjau dviejų šimtų žmonių
susirinkimą, nepamačiau nė vieno jauno žmogaus. Nė vieno.
Aš pasilenkiau prie
Hovardo, kuris buvo šalia manęs, ir paklausiau:
- Kur jaunimas?
Jis liūdnai
linktelėjo, duodamas man suprasti, kad aš teisingai įžvelgiau problemą.
Kiekviena galva patalpoje buvo žila. Aš pamokslavau.
Tarnavimas buvo baigtas ir žmonės patraukė link savo mašinų, kad važiuotų namo.
Kai jie išėjo, Hovardas priėjo prie manęs.
- Reichardai, tu norėtumei
pamatyti atsakymą į savo klausimą? Tu norėtum žinoti, kur visas
jaunimas Kimberlyje.
- Taip, norėčiau, - atsakiau aš.
- Aš parodysiu tau. Sėskis į mašiną ir aš nuvešiu tave ten.
- Kur tu mane veši?
- Tai siurprizas, - pasakė jis.
Jis gatvėmis
vairavo mašiną, kol mes neatvažiavome prie didžiulio pastato, prie prekių
sandėlių rajono sienos. Pastatas švytėjo ryškiais neoniniais ženklais. Vienas
didelis ženklas mirkčiojo žodį „disko“, disko“, disko“.
Stovėjimo aikštelė
buvo pilna. Mes palikome mašiną gatvėje, per kvartalą nuo to pastato. Kada jis
išjungė variklį, aš išgirdau sunkius ritmo garsus „bum, bum, bum“, sklindančius
iš to pastato. Vadinamoji muzika, atrodo, drebino pačią žemę savo bedieviška
dvasia.
- Tai neteisėta landynė, - su liūdesiu pasakiau aš. – Kaip baisu. Štai kur nuėjo jauni
žmonės.
Jis linktelėjo.
- Tai paskutinė mada, Reichardai, vadinasi diskoteka,
šokio klubas. Ši manija, kuri dabar apėmė visą pasaulį, ir jauni žmonės tuo
labai susižavėję.
Pajaučiau, kaip per mano odą perėjo šaltis. Kaip bažnyčia
galėjo konkuruoti su tokia pagunda pritraukdama jaunimą? Tylus mažas bažnyčios
pastatas, iš kurio mes ką tik atvažiavome, ir šis milžiniškas pulsuojantis
sandėlis negalėjo turėti nieko bendro. Diskoteka buvo tokia didžiulė, tokia
aktyvi, tokia garsi ir tokia neįveikiama.
Ir vėl prieš save pamačiau suaugusių žmonių veidus, kuriems aš tik prieš valandą pamokslavau.
Jie visi atėjo paklausyti Reichardo Bonkės pamokslaujančio patalpoje, kurioje
nebuvo jaunų žmonių. Dabar jie, be abejo, buvo namuose, kuriuose nebuvo
jaunimo. Jauni žmonės buvo čia ir negalėjo pasipriešinti jokiems jausmų
malonumams. Bet kokiu atveju, jie galėjo būti tikri, kad jų tėvai, seneliai ir
senelės nepatrukdys jų čia. Vyresnioji karta nedrįstų čia įeiti, į šią nemalonią
ir gąsdinančią atmosferą.
Hovardas išėjo ir
kažkurį laiką stovėjo, atsirėmęs į mašiną, klausydamasis. Aš taip pat išėjau ir
atsistojau šalia.
Dabar mes galėjome
girdėti muziką, išskyrus trankų bosą, nors aš negalėčiau tai pavadinti tikra
muzika. Aš galvojau apie tai, kaip švelniai aš grojau savo akordeonu ir
dainavau džiugias dainas apie Jėzų, kad pritraukčiau minias žmonių Lesoto
gatvėse. Mano mažo akordeono garsas čia visai paskęstų. Niekas jo netgi neišgirstų.
Aš pasijaučiau mažas ir menkas.
- Ką jauni žmonės randa diskotekoje, Hovardai? – paklausiau aš.
Jis suglumęs
palingavo galva.
- Aš nežinau. Aš tikrai nežinau.
Po kiek tai laiko jis pasakė:
- Eime į vidų.
- O ne, - tariau aš, - eime namo. Aš niekada nebūdavau
tokiose vietose.Tai man pasibjaurėtina. Aš nežinau, kaip man ten elgtis. Ir ką
pamanys žmonės apie mane, kaip apie pastorių? Tai neįtikėtina.
Iki šio momento aš
su Hovardu ėjau tiesiog iš smalsumo.“Kur
buvo jauni žmonės?“- pasidomėjau aš. Dabar aš žinojau. Tai buvo šiuolaikinio
gyvenimo liūdna realybė, bet aš negalėjau nieko padaryti, kad likviduočiau
prarają tarp jaunų ir pagyvenusių žmonių Kimberlyje, kaip ir visame likusiame
pasaulyje.Tik tikėjimo į Jėzų prabudimas galėjo tai padaryti.
Grįšiu ir vėl iš
visos širdies pamokslausiu šeštadienį ir sekmadienį pagyvenusiems žmonėms.
Galbūt Dievas sujudins jų širdis ir jie kažką pradės keisti savo jaunimo
gyvenime. Atrodė, tai buvo geriausia, ko aš galėjau tikėtis pasiekti.
Bet kai aš
atsigręžiau, kad atsisėsčiau į mašiną, viduje pajutau, kad kažkas ne taip. Aš
sustojau. Tada Šventoji Dvasia pradėjo kalbėti man. Jeigu aš taip toli nuėjau, atrodė,
kažkaip būtų neteisinga, jeigu dabar grįžčiau atgal. Bet aš neįsivaizdavau, ko
Dvasia norėjo iš manęs. Aš tiesiog negalėjau išeiti.
- Pažiūrėkime į vidų, - pasiūlė Hovardas.
Staiga tai pasirodė visiškai teisinga. Viskas mano sieloje
sakė „taip“. Aš linktelėjau.
- Gerai, pažiūrėkime į šią diskoteką.
Mes nuėjome prie
pastato. Ką darysiu? Aš neįsivaizdavau. Mano kūnas ir protas protestavo, bet
ne dvasia. Aš paprasčiausiai paklusau. Mes priėjome prie durų ir sustojome. Aš
jaučiau, kaip Dvasia labai aiškiai man sakė:
„Žvilgtelk į vidų. Aš parodysiu tau tai, ko tu nežinai.“
Giliai įkvėpiau ir
atidariau duris. Mušanti muzikos banga, turbūt, nubloškė nuo kaktos mano
plaukus. Aš niekada gyvenime negirdėjau tokio garso. Jis buvo kurtinantis. Bet
tuo momentu aš gavau dvasinį matymą to, kas realiai vyko diskotekoje. Žybsint
stroboskopui, aš mačiau ne jaunus žmones, šokančius su džiaugsmu. Aš mačiau
šaltus nuobodulio, baimės, vienatvės ir nepasitikėjimo vaizdus, vienas po kito parašytus
ant jų veidų. Momentiniai šviesos blyksniai atrasdavo šiuos vaizdus iš naujo ir
iš naujo, kaip nepajudinamus kadrus. Kiekvienas iš tų veidų man kalbėjo apie
tuštumą. Apie absoliučią tuštumą.
Dabar žinojau,
ką Dvasia norėjo man parodyti. Tai buvo ne tai, ką aš tikėjausi pamatyti. Šie
jauni žmonės ateidavo į diskoteką ieškodami kažko, ko jie nerasdavo. Neturėjo
reikšmės, kaip giliai jie nugrimzdavo į muzikos ritmus, vis tiek viskas
susiveda į vieną – į tuštumą.
Tuo momentu aš
supratau, kad supratau, ko jie ieškojo. Aš galėjau parodyti jiems kelią santykių
su Dievu per Jėzų Kristų. Aš galėjau jiems parodyti gyvenimo jėgą džiaugsme,
nepaisant visų šio pasaulio nusivylimų. Bet visi gyvenimo palaiminimai Jėzuje
niekada neateitų jiems diskotekoje, kiek šokio melodijų jie begirdėtų. Ir kaip
jie išgirs tiesą be pamokslininko? Nė vienas pamokslininkas nė už ką ten
neateitų.
Smalsumas praėjo. Jo vietoje aš pajaučiau stiprią užuojautą
Jėzui, kuri mane veikė. Man norėjosi verkti už ieškančius brangius man jaunus
žmones Kimberlyje. Jie gyveno mieste, kuris pamišęs dėl briliantų. Jie
nežinojo, kad jie patys buvo briliantai, kurių ieško Dievas. Jie buvo brangesni
Jo akyse, nei kalnai brangenybių. Jis rūpinosi jais taip stipriai, kad mirė dėl
jų.
Netikėtai manęs jau
visiškai nebejaudino, ką kas galvoja apie mane. Aš žinojau, kad pamokslausiu
šioje diskotekoje. Niekas negalėjo sutrukdyti Jėzaus meilei, kurią aš patyriau.
Aš uždariau duris
ir pažiūrėjau į Hovardą. Girdėjau, kaip Šventoji Dvasia kalbėjo mano širdyje: „Surask
šios vietos savininką.“
Ir aš pasakiau Hovardui:
- Padėk man surasti diskotekos savininką.
- Ką tai duos?
- Aš turiu su juo pasikalbėti.
- Bet ką tu jam pasakysi?
- Aš jo paprašysiu leisti man pamokslauti jo diskotekoje.
Hovardas nusijuokė.
- Tu to nepadarysi, Reinchardai.
- Padarysiu. Žinoma, padarysiu.
Hovardas nusekė
paskui mane. Aš pasiklausinėjau ir mane nuvedė prie ofiso užpakalinėje pastato
pusėje. Savininkas buvo vidutinio amžiaus biznesmenas, kuris sprendžiant iš
išorės priklausė rokenrolo kultūrai. Jis nešiojo ilgus plaukus, auksines
grandines ant kaklo, jį puošė baltiniai
su atvira apykakle ir mėlyni džinsai.
Tariau jam:
- Pone, aš atvažiavau iš pačios Vokietijos. Prašau leisti man
kreiptis į jaunus žmones jūsų diskotekoje tik penkioms minutėms.
Jis nužiūrėjo mane niūriu
žvilgsniu.
- Jūs - pamokslininkas, - pasakė jis.
Aš vis dar buvau su kostiumu ir kaklaraiščiu. Aš atrodžiau
taip, tarsi ką tik bučiau atėjęs iš bažnyčios. Aš linktelėjau.
Jis tarė:
- Jeigu jūs norite pamokslauti, tai pamokslaukite bažnyčioje.
- Bažnyčioje nėra jaunų žmonių, - pasakiau aš. – Jie neateina
į bažnyčią, todėl pamokslininkas ateina pas juos. Dabar man suteikite penkias
minutes, tik penkias minutes, aš prašau jūsų.
- Jūs turbūt juokaujate, - jis palingavo galva, po to pasisuko
ir išėjo. – Nė už ką, vyruk.
Jis nebuvo
gailestingas mano prašymui.
Kai jis ėjo lauk, Šventoji
Dvasia staiga palietė mane. Ji pasakė: „Pasakyk jam, ką tu pamatei, kai
pažiūrėjai į šokių aikštelę“.
Aš nuėjau paskui šį
žmogų ir paėmiau jį už rankos. Jis vėl pasisuko į mane.
- Vienas klausimas, pone,- pasakiau žiūrėdamas jam į akis. –
Jūs manote, kad jauni žmonės randa tai, kas jiems reikalinga gyvenime jūsų
diskotekoje?
Šio žmogaus veidas lėtai pasikeitė. Jis susimąstęs nuleido
žvilgsnį. Po to jis vėl pažiūrėjo į viršų ir pasakė:
- Labai keista, kad jūs tai pasakėte. Aš pats turiu vaikų. Daug kartų galvojau, kad disko stilius neduos jauniems žmonėms to, ko jiems
trūksta.
- Aš maldauju jūsų, duokite man penkias minutes.
Jis minutę susimąstė.
- Gerai, bet ne šiandien. Šeštadienį naktį, rytoj vidurnaktį,
aš jums duosiu penkioms minutėms mikrofoną.
Aš paspaudžiau jam ranką.
- Susitarėme, ir dėkoju jums, pone. Aš būsiu čia.
(Bus daugiau)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą