Reinchardas Bonkė „Briliantai ir disko šokiai“

Ketvirtoji Reinchardo Bonkės knygos „Aukščiau už viską“ dalis (Iš rusų kalbos knygą verčia sesuo Regina AKB)

Buvau jaunas misionierius, dar nežinomas kaip evangelistas ir mes tik pradėjome matyti prabudimą Lesoto Karalystėje. Regione buvo aptarinėjamos naujienos apie  mūsų laimėjimus. Ėjo 1973 metai.

   Suskambo mano telefonas. Hovardas Hornas, kurį aš pažinojau nuo mokymosi laikų Pietų Afrikoje, pakvietė mane pamokslauti Kimberlyje.

 Aš sutikau.

   Kimberlis – miestas, turintis maždaug apie100 000 gyventojų, išsidėstęs 240 kilometrų atstumu į vakarus. Kaip ir Maseru miestas, kuriame aš gyvenau, Kimberlis buvo izoliuotas kalnų miestas. Per šimtmečius jis buvo žymus dėl savo deimantų. Patys didžiausi briliantai pasaulyje buvo rasti būtent ten. Visa apskritis buvo daug girdėjusi pasakojimų apie turtus, išgautus iš žemės. Briliantų gavyba buvo miesto ekonomikos pagrindas.

   Deimantų gavyba Kimberlyje priklausė ir buvo valdoma naujai atsikėlusių baltųjų palikuonių. Tuo tarpu katorgiškas darbas kasyklose buvo juodaodžių vyru dalia, daugelis kurių buvo iš mano šalies – Lesoto. Bažnyčia, kurią aš turėjau aplankyti Kimberlyje, buvo susirinkimas „tik baltiesiems“.

   Kai aš atvykau, prisimenu, buvo šaltas vakaras. Dangus mirguliavo debesimis, pūtė šaltas vėjas. Hovardas atvežė mane prie bažnyčios, kur aš turėjau pamokslauti. Mes susitarėme, jog aš pravesiu seriją susitikimų  - penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį.

   Tą pirmą vakarą, penktadienį, kai sėdėjau ant scenos ir apžiūrinėjau dviejų šimtų žmonių susirinkimą, nepamačiau nė vieno jauno žmogaus. Nė vieno.

   Aš pasilenkiau prie Hovardo, kuris buvo šalia manęs, ir paklausiau:

- Kur jaunimas?

   Jis liūdnai linktelėjo, duodamas man suprasti, kad aš teisingai įžvelgiau problemą. Kiekviena galva patalpoje buvo žila. Aš pamokslavau. Tarnavimas buvo baigtas ir žmonės patraukė link savo mašinų, kad važiuotų namo.

Kai jie išėjo, Hovardas priėjo prie manęs.

- Reichardai, tu norėtumei  pamatyti atsakymą į savo klausimą? Tu norėtum žinoti, kur visas jaunimas  Kimberlyje.

- Taip, norėčiau, - atsakiau aš.

- Aš parodysiu tau. Sėskis į mašiną ir aš nuvešiu tave ten.

- Kur tu mane veši?

- Tai siurprizas, - pasakė jis.

   Jis gatvėmis vairavo mašiną, kol mes neatvažiavome prie didžiulio pastato, prie prekių sandėlių rajono sienos. Pastatas švytėjo ryškiais neoniniais ženklais. Vienas didelis ženklas mirkčiojo žodį „disko“, disko“, disko“.

  Stovėjimo aikštelė buvo pilna. Mes palikome mašiną gatvėje, per kvartalą nuo to pastato. Kada jis išjungė variklį, aš išgirdau sunkius ritmo garsus „bum, bum, bum“, sklindančius iš to pastato. Vadinamoji muzika, atrodo, drebino pačią žemę savo bedieviška dvasia.

- Tai neteisėta landynė, - su liūdesiu pasakiau  aš. – Kaip baisu. Štai kur nuėjo jauni žmonės.

   Jis linktelėjo.

- Tai paskutinė mada, Reichardai, vadinasi diskoteka, šokio klubas. Ši manija, kuri dabar apėmė visą pasaulį, ir jauni žmonės tuo labai susižavėję.

Pajaučiau, kaip per mano odą perėjo šaltis. Kaip bažnyčia galėjo konkuruoti su tokia pagunda pritraukdama jaunimą? Tylus mažas bažnyčios pastatas, iš kurio mes ką tik atvažiavome, ir šis milžiniškas pulsuojantis sandėlis negalėjo turėti nieko bendro. Diskoteka buvo tokia didžiulė, tokia aktyvi, tokia garsi ir tokia neįveikiama.

   Ir vėl prieš save pamačiau suaugusių žmonių veidus, kuriems aš tik prieš valandą pamokslavau. Jie visi atėjo paklausyti Reichardo Bonkės pamokslaujančio patalpoje, kurioje nebuvo jaunų žmonių. Dabar jie, be abejo, buvo namuose, kuriuose nebuvo jaunimo. Jauni žmonės buvo čia ir negalėjo pasipriešinti jokiems jausmų malonumams. Bet kokiu atveju, jie galėjo būti tikri, kad jų tėvai, seneliai ir senelės nepatrukdys jų čia. Vyresnioji karta nedrįstų čia įeiti, į šią nemalonią ir gąsdinančią atmosferą.

   Hovardas išėjo ir kažkurį laiką stovėjo, atsirėmęs į mašiną, klausydamasis. Aš taip pat išėjau ir atsistojau šalia.

   Dabar mes galėjome girdėti muziką, išskyrus trankų bosą, nors aš negalėčiau tai pavadinti tikra muzika. Aš galvojau apie tai, kaip švelniai aš grojau savo akordeonu ir dainavau džiugias dainas apie Jėzų, kad pritraukčiau minias žmonių Lesoto gatvėse. Mano mažo akordeono garsas čia visai paskęstų. Niekas jo netgi neišgirstų. Aš pasijaučiau mažas ir menkas.

- Ką jauni žmonės randa diskotekoje, Hovardai? – paklausiau aš.

   Jis suglumęs palingavo galva.

- Aš nežinau. Aš tikrai nežinau.

Po kiek tai laiko jis pasakė:

- Eime į vidų.

- O ne, - tariau aš, - eime namo. Aš niekada nebūdavau tokiose vietose.Tai man pasibjaurėtina. Aš nežinau, kaip man ten elgtis. Ir ką pamanys žmonės apie mane, kaip apie pastorių? Tai neįtikėtina.

   Iki šio momento aš su Hovardu ėjau tiesiog iš smalsumo.“Kur buvo jauni žmonės?“- pasidomėjau aš. Dabar aš žinojau. Tai buvo šiuolaikinio gyvenimo liūdna realybė, bet aš negalėjau nieko padaryti, kad likviduočiau prarają tarp jaunų ir pagyvenusių žmonių Kimberlyje, kaip ir visame likusiame pasaulyje.Tik tikėjimo į Jėzų prabudimas galėjo tai padaryti.

   Grįšiu ir vėl iš visos širdies pamokslausiu šeštadienį ir sekmadienį pagyvenusiems žmonėms. Galbūt Dievas sujudins jų širdis ir jie kažką pradės keisti savo jaunimo gyvenime. Atrodė, tai buvo geriausia, ko aš galėjau tikėtis pasiekti.

   Bet kai aš atsigręžiau, kad atsisėsčiau į mašiną, viduje pajutau, kad kažkas ne taip. Aš sustojau. Tada Šventoji Dvasia pradėjo kalbėti man. Jeigu aš taip toli nuėjau, atrodė, kažkaip būtų neteisinga, jeigu dabar grįžčiau atgal. Bet aš neįsivaizdavau, ko Dvasia norėjo iš manęs. Aš tiesiog negalėjau išeiti.

- Pažiūrėkime į vidų, - pasiūlė Hovardas.

Staiga tai pasirodė visiškai teisinga. Viskas mano sieloje sakė „taip“. Aš linktelėjau.

- Gerai, pažiūrėkime į šią diskoteką.

 Mes nuėjome prie pastato. Ką darysiu? Aš neįsivaizdavau. Mano kūnas ir protas protestavo, bet ne dvasia. Aš paprasčiausiai paklusau. Mes priėjome prie durų ir sustojome. Aš jaučiau, kaip Dvasia labai aiškiai man sakė:

„Žvilgtelk į vidų. Aš parodysiu tau tai, ko tu nežinai.“

  Giliai įkvėpiau ir atidariau duris. Mušanti muzikos banga, turbūt, nubloškė nuo kaktos mano plaukus. Aš niekada gyvenime negirdėjau tokio garso. Jis buvo kurtinantis. Bet tuo momentu aš gavau dvasinį matymą to, kas realiai vyko diskotekoje. Žybsint stroboskopui, aš mačiau ne jaunus žmones, šokančius su džiaugsmu. Aš mačiau šaltus nuobodulio, baimės, vienatvės ir nepasitikėjimo vaizdus, vienas po kito parašytus ant jų veidų. Momentiniai šviesos blyksniai atrasdavo šiuos vaizdus iš naujo ir iš naujo, kaip nepajudinamus kadrus. Kiekvienas iš tų veidų man kalbėjo apie tuštumą. Apie absoliučią tuštumą.

   Dabar žinojau, ką Dvasia norėjo man parodyti. Tai buvo ne tai, ką aš tikėjausi pamatyti. Šie jauni žmonės ateidavo į diskoteką ieškodami kažko, ko jie nerasdavo. Neturėjo reikšmės, kaip giliai jie nugrimzdavo į muzikos ritmus, vis tiek viskas susiveda į vieną – į tuštumą.

   Tuo momentu aš supratau, kad supratau, ko jie ieškojo. Aš galėjau parodyti jiems kelią santykių su Dievu per Jėzų Kristų. Aš galėjau jiems parodyti gyvenimo jėgą džiaugsme, nepaisant visų šio pasaulio nusivylimų. Bet visi gyvenimo palaiminimai Jėzuje niekada neateitų jiems diskotekoje, kiek šokio melodijų jie begirdėtų. Ir kaip jie išgirs tiesą be pamokslininko? Nė vienas pamokslininkas nė už ką ten neateitų.

Smalsumas praėjo. Jo vietoje aš pajaučiau stiprią užuojautą Jėzui, kuri mane veikė. Man norėjosi verkti už ieškančius brangius man jaunus žmones Kimberlyje. Jie gyveno mieste, kuris pamišęs dėl briliantų. Jie nežinojo, kad jie patys buvo briliantai, kurių ieško Dievas. Jie buvo brangesni Jo akyse, nei kalnai brangenybių. Jis rūpinosi jais taip stipriai, kad mirė dėl jų.

   Netikėtai manęs jau visiškai nebejaudino, ką kas galvoja apie mane. Aš žinojau, kad pamokslausiu šioje diskotekoje. Niekas negalėjo sutrukdyti Jėzaus meilei, kurią aš patyriau.

   Aš uždariau duris ir pažiūrėjau į Hovardą. Girdėjau, kaip Šventoji Dvasia kalbėjo mano širdyje: „Surask šios vietos savininką.“

Ir aš pasakiau Hovardui:

- Padėk man surasti diskotekos savininką.

- Ką tai duos?

- Aš turiu su juo pasikalbėti.

- Bet ką tu jam pasakysi?

- Aš jo paprašysiu leisti man pamokslauti jo diskotekoje.

Hovardas nusijuokė.

- Tu to nepadarysi, Reinchardai.

- Padarysiu. Žinoma, padarysiu.

   Hovardas nusekė paskui mane. Aš pasiklausinėjau ir mane nuvedė prie ofiso užpakalinėje pastato pusėje. Savininkas buvo vidutinio amžiaus biznesmenas, kuris sprendžiant iš išorės priklausė rokenrolo kultūrai. Jis nešiojo ilgus plaukus, auksines grandines ant kaklo,  jį puošė baltiniai su atvira apykakle ir mėlyni džinsai.

   Tariau jam:

- Pone, aš atvažiavau iš pačios Vokietijos. Prašau leisti man kreiptis į jaunus žmones jūsų diskotekoje tik penkioms minutėms.

Jis nužiūrėjo mane niūriu žvilgsniu.

- Jūs - pamokslininkas, - pasakė jis.

Aš vis dar buvau su kostiumu ir kaklaraiščiu. Aš atrodžiau taip, tarsi ką tik bučiau atėjęs iš bažnyčios. Aš linktelėjau.

Jis tarė:

- Jeigu jūs norite pamokslauti, tai pamokslaukite bažnyčioje.

- Bažnyčioje nėra jaunų žmonių, - pasakiau aš. – Jie neateina į bažnyčią, todėl pamokslininkas ateina pas juos. Dabar man suteikite penkias minutes, tik penkias minutes, aš prašau jūsų.

- Jūs turbūt juokaujate, - jis palingavo galva, po to pasisuko ir išėjo. – Nė už ką, vyruk.

   Jis nebuvo gailestingas mano prašymui.

   Kai jis ėjo lauk, Šventoji Dvasia staiga palietė mane. Ji pasakė: „Pasakyk jam, ką tu pamatei, kai pažiūrėjai į šokių aikštelę“.

 Aš nuėjau paskui šį žmogų ir paėmiau jį už rankos. Jis vėl pasisuko į mane.

- Vienas klausimas, pone,- pasakiau žiūrėdamas jam į akis. – Jūs manote, kad jauni žmonės randa tai, kas jiems reikalinga gyvenime jūsų diskotekoje?

Šio žmogaus veidas lėtai pasikeitė. Jis susimąstęs nuleido žvilgsnį. Po to jis vėl pažiūrėjo į viršų ir pasakė:

- Labai keista, kad jūs tai pasakėte. Aš pats turiu vaikų. Daug kartų galvojau, kad disko stilius neduos jauniems žmonėms to, ko jiems trūksta.

- Aš maldauju jūsų, duokite man penkias minutes.

Jis minutę susimąstė.

- Gerai, bet ne šiandien. Šeštadienį naktį, rytoj vidurnaktį, aš jums duosiu penkioms minutėms mikrofoną.

Aš paspaudžiau jam ranką.

- Susitarėme, ir dėkoju jums, pone. Aš būsiu čia.

(Bus daugiau)