Kai jis išėjo, Ani ir aš mąstėme apie šią stebuklingą istoriją. Aš
jaučiau keistą giminingumą su juo. Susitikimas su juo priminė man, kaip aš gavau, būdamas dar berniukas, Šventosios Dvasios krikštą mano tėvo sekmininkų
bažnyčioje Vokietijoje. 1950 metais būdamas 10–ties metų buvau pašauktas pamokslauti
Afrikoje. Daugelį metų šį mano pašaukimą tėvai nevertino rimtai. Aš buvau toks
jaunas. Bet kaip Deividas pažeidė savo genties tradicijas, kad pasimelstų už
sergantį vaiką ir pamatytų Dievo jėgą, taip ir aš kartą atėjau mano vaikščiojime su Dievu taip, kad man
reikėjo atsisakyti tėvų valios, kad paklusčiau Jam.
Kartą aš buvau įtrauktas į tiesioginį konfliktą tarp mano Dangiškojo
Tėvo ir mano žemiškojo tėvo. Aš prisimenu, kai aš išgirdau, jog Dievas sakė man
melstis už vieną sergančią moterį bažnyčioje, kurioje tarnavo mano tėtis. Labai
bijojau sukelti jo nepasitenkinimą.Kad nepakliūčiau jam į akis, nušliaužiau keturiomis už
bažnyčios suolelių į vietą, kurioje sėdėjo serganti moteris. Aš paklusau Dievui
uždėdamas savo rankas ant jos ir tyliai melsdamasis. Negalėjau daugiau slėptis.
Aš prisipažinau savo tėvui su baime ir virpuliu. Jam buvo sunku priimti faktą,
kad Dievas parodė savo galybę per paprastą berniuką.
Kaip ir Deividas, aš veikiau ne iš maišto. Mes abu gerbėme tuos, kurie
pastatyti virš mūsų, bet mes atsiradome situacijoje, kai Dievą gerbti reikėjo
daugiau. Tai primena man istoriją, aprašytą Evangelijoje, kada Jėzaus motina ir
broliai ieškojo Jo. Jis ignoravo juos sakydamas miniai , kad kiekvienas
vykdantis Jo Dangiškojo Tėvo valią – Jo brolis ir sesuo, ir motina. Taip ar
kitaip, aš tikiu, kad tas perėjimas nuo paklusnumo žemiškajam tėvui prie paklusnumo Dangiškajam Tėvui yra
svarbiausias testas tiems, kurie Jam tarnauja.
1967 metais, po mokymosi biblijos mokykloje Anglijoje ir pastoriavimo
Vokietijoje, Ani ir aš buvome paskirti misionieriais į Pietų Afriką. Ten mes
nuvykome su karščiausiu noru pamokslauti daugybei dvasiškai alkanų afrikiečių.
Bet greitai mes pastebėjome, kad tarnaujame tik baltųjų bažnyčioms šalyje, kur
tvirtai buvo laikomasi griežto skirstymo tarp rasių, vadinamą aporteidu. Man
pasakė nesikreipti į tikinčiuosius juodaodžius „broli“ ir „sese“ ir man nebuvo
leidžiama spausti jiems rankos nekalbant jau apie apsikabinimus.
Mane dažnai kviesdavo pamokslauti į baltųjų bažnyčias, nes jiems
patikdavo mano tarnavimas. Tai buvo nepaprastas pakvietimas jaunam misionieriui
tomis dienomis ir aš turiu prisipažinti, kad tai buvo malonu. Kartą mane
pakvietė būti pastoriumi pačioje didžiausioje baltųjų bažnyčioje Pietų
Afrikoje. Kokia garbė! Bet tai man padėjo prieiti arčiau prie kritinio taško
Dievo pašaukime savo gyvenime. Aš atsisakiau, aiškindamas, kad nuo 10 metų aš
buvau pašauktas pamokslauti Evangeliją Afrikoje, bet ne baltiesiems. Baltųjų
užtektinai buvo ir Vokietijoje. Po to aš buvau paskirtas į mažą misionierių
stotį tolimoje Lesoto Karalystėje. Mes ten persikėlėme, kad gyventume tarp
juodaodžių afrikiečių. Čia aš į juos galėjau kreiptis „broli“ ir „ sese“, galėjau paspausti jiems ranką ir
apsikabinti juos, nepažeisdamas aparteido tradicijų.
Bet misionierių
stotyje Lesote aš radau vos penkis žmones, kurie norėjo kiekvieną sekmadienį
klausytis mano pamokslų. Paklusdamas Didžiajam pavedimui, aš išėjau už
bažnyčios sienų, kad pamokslaučiau kitiems žmonėms. Aš ėmiau savo akordeoną į
autobusų stoteles ir turgavietes, kad pamokslaučiau nelaukdamas sekmadienio. Grojau
ir dainavau, kol nesusirinkdavo minia. Tada aš imdavau Bibliją ir pradėdavau
pamokslauti žmonėms, kurie atėjo pasiklausyti muzikos. Tie metai Lesote vėliau
parodė, kad mano tikrasis pašaukimas buvo Evangelijos pamokslas.
Aš norėjau žinoti,
kas pastūmėjo Deividą peržengti griežtą genties tabu, kurį jis gerbė. Kas
privertė jį pasimelsti už sergantį moters vaiką? Kaip sakė jis pats - jį
perpildė meilės jausmas. Šis jausmas taip pat buvo jėga, kuri pažadino mane
nepaisyti kitų lūkesčių. Tai vadinu užuojauta, Kristaus meile, Dievo pašaukimu.
Bet tai buvo daug daugiau, nei užuojauta arba įsijautimas, ar prisirišimas. Tai
kilo iš viduje esančios Šventosios Dvasios. Deivido aprašyta nesulaikoma Dievo
meilė, atrodė, sutapo su mano tos Dieviškos užuojautos pergyvenimu. Šituo aš
dalijausi su berniuku iš genties Transvalyje.
Tuo aš norėčiau ir
baigti šią istoriją. Jeigu atsakyčiau tik prieš save, aš galėčiau taip ir
pasielgti. Bet jaučiu, kad Dievas ragina mane tęsti. Teisinga istorija apie
Deividą turi būti kaip svarbi pamoka. Aš žinau iš kai kurių patikimų liudytojų
, kad Deividas paliko savo genties žemę ir dingo nepraeinamuose Soueto
užkampiuose. Jis daugiau nebeįeina į
Dievo žmonių brolybę ir daugiau neina su Dievu.
Tai turi tarnauti
kaip įspėjimas kiekvienam iš mūsų. Neturi reikšmės, kokios galios Dievo jėga,
pasireiškia mūsų gyvenimuose, - mes galime nutraukti santykius su Juo. Kaip
sako Biblija, jeigu stovi, tai saugokis, kad nenukristum.
Tai, be abejo,
lėtas procesas. Su žmonėmis vyksta tas pats, kas ir su varle, kuri žūsta
vandens katile, lėtai kaitinamame iki virimo temperatūros, nors, jeigu ją
įmetus į verdantį vandenį, ji akimirksniu iššoka. Daugelis dalykų gali
susilpninti mūsų jautrumą Dievo jėgai. Gyvenimo rūpesčiai gali užgožti Žodį ir
padaryti jį nevaisingu, kaip Jėzus perspėjo palyginime. Kai kam, kaip ir
Deividui, tai gali būti nesėkmės, nusivylimai, kritimai, atsitraukimai,
išbandymai, gundymai – jie ateina pas visus mus. Bet mes turime pasirinkti
kiekvieną dieną – imti mūsų kryžių ir sekti paskui Jį, kitaip kažkada galime
pasirodyti kaip sūnus palaidūnas. Mes galime prabusti dvasios bankrote,
gyvendami savo kiaulidėje, stebėdamiesi, kaip joje atsidūrėme.
Neseniai važiavau
pro Soueto. Aš mėgstu keliauti mašina ir susimaišyti su miesto žmonėmis,
kuriame aš ketinu pamokslauti. Bet šį kartą man nereikėjo pamokslauti. Paprasčiausiai
važiavau ir ieškojau Deivido. Ne tai, kad tikėjausi jį surasti, tai buvo taip
pat sunku, kaip rasti adatą šieno kupetoje. Ir vis dėl to aš važinėjau su
skausmu širdyje, kol neatėjo naktis.
Aš mąsčiau, ką gi pasakyčiau
Deividui, jeigu jis netikėtai atsirastų mano mašinos žibintų šviesoje. Jam
turėtų būti 45–eri. Ar pažinčiau aš jį? Kaip aš elgčiausi?
Mano atsakymas
neleido abejoti. Iššokčiau iš mašinos ir nubėgčiau pas jį ir apkabinčiau. Aš
įtikinčiau jį, kad Dievo meilė šiandien tokia pati, kaip ir 1977-ųjų naktį. Jis
gali pradėti viską iš naujo. Ir aš norėčiau jam padėti šiame atsinaujinimo
kelyje.
Jeigu jis man duotų
pakankamai laiko, jį padrąsinčiau Petro istorija, kuris grįžo prie Galilėjos
jūros tam, kad priimtų žvejo pašaukimą, po to, kai tris kartus išsigynė
pažįstantis Jėzų Jo nukryžiavimo naktį. Netgi prisikėlimas neišdildė jo gėdos.
Jėzus jo nebarė, nekaltino – Jis atėjo ir surado jį.
Jėzus atėjo į
krantą ir pripildė Petro tinklus žuvimi, kad jis prisimintų tikrą Dievo pašaukimą:
“Sek paskui mane ir aš padarysiu tave žmonių žveju“. Po to Jėzus paruošė jam
maistą ant kranto ir laužė su jais duoną. Kai jie valgė, Jėzus triskart
paklausė Petro, ar myli jis Jį. Trys klausimai žmogui, kuris tris kartus
išsižadėjo. Petras suprato tai. Buvo būtina sudaužyti jo širdį. Petras galų
gale pripažino tiesą - Jo meilė Dievui neverta palyginimo su meile, kurią
parodė jam Jėzus. Tai buvo ir pabaiga, ir naujo pradžia. Šis prisipažinimas
paruošė Didįjį Žvejį sugrįžimui į tarnystę.
„Ganyk mano aveles“, - pasakė Jėzus.
„ Eik ir daryk taip pat, - pasakyčiau aš Deividui.
Šventoji Dvasia
nevaldo mūsų. Ji gerbia mūsų pasirinkimą. Ji apsigyvena mumyse ir primena mums
apie tokius dalykus, kaip Dieviška užuojauta. Tai yra tas dalykas, kas atvedė
Deividą prie stebuklingų išgydymų. Aš manau, mes turime kažkaip išmokti sekti
paraginti užuojautos.
Tame yra Dievas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą